V. Grybauskas. Pirmoji teismų praktika su naujuoju nemokumo reguliavimu: ką sako teismai?

Dar iki 2020 m. sausio 1 d., kada įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (JANĮ) viešojoje erdvėje buvo keliami klausimai dėl naujojo nemokumo reguliavimo. Daug diskusijų buvo vien dėl nemokumo sąvokos. Pagal iki JANĮ galiojusi reguliavimą, juridinis asmuo gali būti pripažintas nemokiu, jeigu pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto. Tai buvo gana tikslus dydis (net ir atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką dėl tam tikro balansinio turto realaus egzistavimo). JANĮ atsiradimas pažėrė nemokumo sąvoką – bendrovės būsena, kai asmuo negali laiku vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija turto vertę. JANĮ pateikė ir juridinių asmenų gyvybingumo sąvoką. Tiek dvi pastarosios, tiek daugelis kitų sąvokų ir priemonių, pristatytų JANĮ, gali būti interpretuojamos įvairiai, todėl daugelis teisininkų bendruomenės narių laukė teismų praktikos. Galima pasakyti, kad net dalis teismų laukė kitų kolegų (kitų teisėjų) JANĮ išaiškinimo, kadangi peržiūrėjus visą iki šiol teismų praktiką, kurioje yra minimas naujasis reguliavimas (o tokių bylų yra apie 400), didelė dalis procesinių sprendimų buvo priimti labai plečiamai aiškinant JANĮ numatytas nuostatas dėl jo taikymo ir įsigaliojimo.

Nors naujas reguliavimas jau yra ketvirtas mėnuo, Lietuvos apeliacinis teismas aiškino ir taikė JANĮ tik keletą kartų. Juos ir apžvelkime.

Nemokumo proceso įtaka teismuose ir arbitraže esančioms ir būsimoms skolininko byloms (teismingumas)

JANĮ 29 str. numato, kad nemokumo bylą iškėlusiam teismui perduodamos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose turtiniai reikalavimai yra pareikšti ar juos yra pareiškęs juridinis asmuo, tačiau tik tuo atveju, kai šiose bylose dar nepriimta nutartis skirti nagrinėti bylą teismo posėdyje (verta paminėti, kad viename pirminių JANĮ projektų buvo numatyta, kad arbitraže nagrinėjami ginčai būtų taip pat perduoti nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui).

JANĮ 29 str. neišsprendžia situacijos – kai nemokumo byla jau yra pradėta, tačiau ieškinys restruktūrizuojamam ar bankrutuojančiam asmeniui yra pateikiamas po nemokumo bylos inicijavimo ar įsiteisėjimo. Primintina, kad JANĮ, kaip ir prieš tai šiuos santykius reguliavę teisės aktai yra viešosios teisės dalis, kuri negali būti aiškinama plečiamai, todėl teismai neturi galimybės į JANĮ 29 str. numatytą reguliavimą įtraukti ir „visas naujas bylas, kuriose dalyvauja nemokumo procese esantis juridinis asmuo“.

Būtent panašios pozicijos laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2020 balandžio 7 d. priimtoje nutartyje (civilinė byla Nr. e2-655-1120/2020).

Bendrovė, kuriai bankroto byla iškelta Panevėžio apygardos teisme, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su atitinkamais turtiniais ir neturtiniais reikalavimais. Apylinkės teismas nutartimi išaiškino, kad remiantis JANĮ nuostatomis, ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buvimo vietą. Pastebėtina, kad tokios nuostatos JANĮ nėra. Tačiau Apylinkės teismas sprendė, kad visos bylos nuo 2020 m. sausio 1 d. teismingos bankroto bylą iškėlusiam teismui (Panevėžio apygardos teismui).

Bendrovei pasikreipus į Panevėžio apygardos teismą, apygardos teismas atsisakė priimti ieškinį ir nurodė, kad ieškinys turi būti teikiamas apylinkės teismui remiantis teismingumo taisyklėmis. Be to, apygardos teismas nurodė, kad Bendrovei bankroto byla yra iškelta 2018 m. balandį, todėl negali būti taikomos JANĮ nuostatos.

Ieškovei atskiruoju skundu apskundus apygardos teismo nutartį.

Apeliacinis teismas visų pirma pastebėjo, kad iki JANĮ įsigaliojimo, ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti bankroto administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios (ar bankrutavusios) bendrovės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios (ar bankrutavusios) bendrovės buveinės vietą.

Antra, apeliacinės instancijos teismas pastebėjo, kad nemokumo bylą iškėlusiam teismui perduodamos tik bylos, pradėtos iki nemokumo bylos iškėlimo. Kadangi nagrinėjamu atveju byla pagal ieškovės ieškinį dar nepradėta, o teismai sprendė tik ieškovės ieškinio priėmimo klausimą (ieškinys teismui pateiktas 2020 m. vasarį, o bankroto byla ieškovei iškelta dar 2018 m. balandžio 26 d.), ieškovės ieškinys šiuo atveju turėjo būti paduotas pagal bendrąsias CPK teismingumo taisykles, o ne pagal JANĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas.

 Analogiškos pozicijos Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi ir 2020 balandžio 2 d. nutartyje (civilinėje byloje NR. e2-377-330/2020), kurioje buvo panaši situacija – Vilniaus apygardos teismas atsisakė priimti bankrutavusios bendrovės ieškinį, tačiau ne dėl ĮBĮ, JANĮ taikymo. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad ieškinio suma neviršija 40 000 Eur, todėl ieškinys teismingas apylinkės teismui.

Apeliacinis teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas šias specialiąsias teismingumo taisykles įtvirtino tik teisme jau iškeltų ir (ar) pasirengimo nagrinėti teisme stadijoje esančių bylų atžvilgiu, o nemokaus juridinio asmens kitiems asmenims naujai reiškiamiems reikalavimams nustatyta išimtis netaikytina. JANĮ 29 straipsnio 1 dalyje nėra užuominų dėl paties nemokaus asmens naujai reiškiamų kitiems asmenims reikalavimų teismingumo. Vadinasi, tokiu atveju nemokaus asmens paduodamo ieškinio priėmimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal bendrąsias CPK taisykles, o specialusis reglamentavimas, numatytas jau iškeltoms ir (ar) nagrinėjamoms byloms, kuriose nemokus asmuo yra pareiškęs turtinius reikalavimus kitiems asmenims, netaikytinas.

Tarptautinis teismingumas ir nemokumas

JANĮ 15 str. numato bendrąją taisyklę, kad nemokumo bylos keliamos apygardų teismuose pagal juridinio asmens buveinės vietą. JANĮ taip pat numato, kad kai taikomas Reglamentas (ES) 2015/848, pagrindinės nemokumo bylos keliamos juridinio asmens pagrindinių interesų vietos, o teritorinės nemokumo bylos – juridinio asmens įsisteigimo vietos, kaip šios sąvokos suprantamos pagal Reglamentą (ES) 2015/848, apygardų teismuose.

Lietuvos apeliacinis teismas 2020 balandžio 8 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e2-741-585/2020) nagrinėjo trečiųjų asmenų atskiruosius skundus, kuriais jie įrodinėjo, kad atsakovo (bendrovės, kuriai norima iškelti bankroto bylą) pagrindinė interesų vieta yra ne Lietuvos Respublika, tačiau Nyderlandų Karalystė. Taip pat buvo kvestionuojamas atsakovo nemokumas.

Apeliacinis teismas pasisakydamas dėl teismingumo atsižvelgė į tai, kad: (i) atsakovas Nyderlanduose turi įsteigęs filialą; (ii) turi banko sąskaitą Nyderlandų banke; (iii) dalis kreditorių ir debitorių yra Nyderlanduose. Tačiau, teismas rėmėsi Reglamento (ES) 2015/848 3 str. 1 d. 2 p. numatyta prezumpcija, kad „jo (jos) pagrindinių interesų vieta yra jo (jos) registruotus buveinės vieta, jei nėra įrodymų, kad yra priešingai. Ta prezumpcija yra taikoma tik tuo atveju, jei registruota buveinė nebuvo perkelta į kitą valstybę narę per tris mėnesius iki pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimo“. Teismo nuomone, pateikti argumentai ir aplinkybės nesudaro pagrindo paneigti šios prezumpcijos, todėl nutarė, jog byla buvo teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

Pasisakydamas dėl nemokumo, teismas taikė JANĮ numatytą sąvoką „įsipareigojimai viršija turtą“. Šiuo atveju teismai tokias aplinkybes ir nustatė – atsakovo įsipareigojimai viršijo jo turimą turtą. Nors šiuo atveju, teismui neteko aiškinti alternatyvios nemokumo sąvokos „kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių“, tačiau net ir aiškinant byloje esančią aplinkybę būtina suprasti, kad gali būti atvejų, kai visiškai mokus ir „gyvybingas“ juridinis asmuo gali atitikti nemokumo sąvoka (pavyzdžiui, verslas 15 ar ilgesniam metų terminui turi prievolių, kurios yra didesnės už turimą turtą, tačiau prievolės vykdomos tik pamečiui).

Kreditorių informavimas

Sekančioje Lietuvos apeliacinio teismo 2020-04-09 priimtoje nutartyje (civilinė byla Nr. e2-627-881/2020), buvo nagrinėjama JANĮ 8 str. numatyta išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka kartu su klausimu ar būtina ją taikyti, kai sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi restruktūrizavimo byla buvo nutraukta.  Taip pat, byloje nebuvo informuoti visi kreditoriai apie ketinimus kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teismas aiškindamas JANĮ nuostatas rėmėsi 8 str. 4 d. 1 p. numatyta taisykle, kad JANĮ nuostatos dėl siūlymo sudaryti susitarimą dėl pagalbos ar priimti sprendimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka gali būti netaikomos, jeigu anksčiau sudarytas susitarimas dėl pagalbos nevykdomas arba netinkamai vykdymas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui restruktūrizavimo byla buvo nutraukta dėl restruktūrizavimo plano nevykdymo, pagal analogiją taikydamas JANĮ 8 str. 4 d. 1 p. pasakė, kad kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsirado nuo juridinio asmens pranešimo apie inicijuojamą nemokumo procesą įteikimo.

Taip pat teismas pasisakė dėl vieno kreditoriaus, kuris nebuvo informuotas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nurodė, kad nepranešta buvo tik vienam kreditoriui, kurio finansinis reikalavimas pagal pateiktus duomenis yra itin nedidelis (8,20 Eur). Be to, teismas nurodė, kad nemokumo administratorius, iškėlus nemokumo bylą per 3 darbo dienas turi informuoti kreditorius apie bylos iškėlimą (JANĮ 27 str. 3 d. 1 p.). Todėl teismas laikėsi pozicijos, kad kreditorius bus informuotas apie tokį procesą.

Vytis Grybauskas yra advokatų kontoros TGS Baltic teisininkas