Teismai

LAT apie nepilnamečių vaikų paveldėto turto administravimą bei išlaikymą iki gyvos galvos

Balandžio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyrius išaiškino, kad tais atvejais, kai teisė naudoti ir tvarkyti visą nepilnamečių vaikų paveldėtą turtą priklauso testamento vykdytojui, konkrečiai neapibrėžiant tokio naudojimo ir tvarkymo teisės turinio (apimties), vaiko tėvai neturi teisės šio turto tvarkyti uzufrukto teise. Tokiu atveju tarp testamento vykdytojo ir vaikų susiklosčiusiems santykiams pagal analogiją mutatis mutandis taikomos teisės normos, reglamentuojančios tėvų teises ir pareigas tvarkant nepilnamečių vaikų turtą uzufrukto teise (CK 3.185–3.191 straipsniai). Tai, be kita ko, reiškia, kad visi testamento vykdytojo sprendimai dėl vaikų turto valdymo ir tvarkymo turi atitikti geriausius vaikų interesus (CK 3.186 straipsnio 1 dalis), pajamas ir vaisius, gaunamus iš nepilnamečiam vaikui priklausančio turto, testamento vykdytojas gali naudoti vaikų reikmėms, atsižvelgdamas į vaiko interesus (CK 3.186 straipsnio 2 dalis), testamento vykdytojas be išankstinio teismo leidimo neturi teisės atlikti veiksmų, nurodytų CK 3.188 straipsnio 1 dalyje, ir kita.

Sprendžiant, ar toks namo naudojimas bendriems šeimos poreikiams tenkinti nepažeidžia I. S. ir J. G. S. interesų, teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, be kita ko, laikytinos: 1) ar namo parametrai – vieta, dydis, suplanavimas ir kt. atitinka vaikų interesus (pvz., ar, atsižvelgiant į individualius I. S. ir J. G. S. poreikius, jiems nereikėtų gyventi kitoje vietoje); 2) ar namas yra tinkamas konkrečiai šeimai; 3) ar vaikų interesai nepažeidžiami šeimai priimant „vidinius“ sprendimus dėl namo naudojimo tvarkos (pvz., ar I. S. ir J. G. S. skiriama pakankamai vietos name, atsižvelgiant į šeimos sudėtį); 4) ar vaikų paveldėto turto pakanka jų prievolėms, susijusioms su paveldėtu turtu, įvykdyti (pvz., ar mokesčiams ir įmokoms, susijusiems su paveldėtu namu, užtenka I. S. ir J. G. S. turto).

Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad testatoriaus teisė paskirti testamento vykdytoją išplaukia iš testatoriaus nuosavybės teisės, apimančios, be kita ko, teisę nuspręsti, kas ir kaip po jo mirties valdys palikimą sudarantį turtą. Testatoriaus paskirto testamento vykdytojo nušalinimas laikytinas priemone, ribojančia testatoriaus išreikštą valią dėl jam nuosavybės teise priklausančio turto po jo mirties. Šiai priemonei, be kita ko, keliami pagrįstumo (teisėto siekiamo tikslo) ir būtinumo (proporcingumo tarp testamento vykdytojo padaryto pažeidimo ir jo pasekmių) reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, testamento vykdytojo nušalinimas galimas tik išimtiniais atvejais, nustačius, kad testamento vykdytojas iš esmės netinkamai atlieka savo pareigas ir (arba) pažeidžia įpėdinių, testamentinės išskirtinės gavėjų, palikėjo kreditorių ir kitų suinteresuotų asmenų interesus.

_____

Kitoje nutartyje LAT teisėjų kolegija pasisakė, kad LAT, formuodamas teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, aiškinimo ir taikymo praktiką, konstatavo, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis pagal savo prigimtį yra fiduciarinė, grindžiama asmeniniu pasitikėjimu, kad rentos gavėjui paprastai yra svarbios asmens, teikiančio išlaikymą, savybės, nes rentos gavėjas tampa priklausomas nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo. Taigi išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi rentos gavėjas išreiškia pasitikėjimą konkrečiu asmeniu, sutikdamas būti jo prižiūrimas, šiam teikiant atitinkama forma išlaikymą natūra, ir perduodamas rentos mokėtojui nuosavybės teisę į savo nekilnojamąjį turtą. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi negali būti įpareigotas teikti išlaikymą, t. y. priežiūrą, gyvenamąją vietą, maitinimą ir t. t., rentos mokėtojo sutuoktinis, kuris įstatyme nustatyta forma nėra išreiškęs savo valios atlikti tokius veiksmus rentos gavėjui, o šis savo ruožtu nėra išreiškęs pasitikėjimo rentos mokėtojo sutuoktiniu ir gali nepageidauti būti nuo jo priklausomas (nuolat prižiūrimas, esant reikalui, maitinamas, slaugomas ir pan.). Aplinkybė, jog rentos gavėjas sudaro sutartį su vienu iš sutuoktinių, antrajam neišreiškus valios prisiimti iš šio sandorio kylančių teisių ir pareigų, teikia pagrindą daryti išvadą, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu rentos gavėjo perduotas kitai šios sutarties šaliai – rentos mokėtojui nekilnojamasis daiktas tampa asmenine rentos mokėtojo nuosavybe net ir tuo atveju, kai išlaikymo iki gyvos galvos sutartis sudaroma ir daiktas perduodamas santuokos metu. Tokiu atveju tai pripažįstama pakankamu pagrindu paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją ir konstatuoti išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu iš rentos gavėjo įgytą nekilnojamąjį daiktą, įgytą rentos mokėtojo asmeninėn nuosavybėn.

Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė, kad 2002 m. balandžio 30 d. sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi rentos mokėtoja, atsakovė, nekilnojamąjį turtą – butą įgijo bendrosios nuosavybės teise, kadangi ji nedirbo ir neturėjo materialinių galimybių išlaikyti rentos gavėjo. Šį savo teiginį ieškovas taip pat grindė aplinkybe, jog parduodant šį butą 2002 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties 1 punkte yra įrašyta, kad parduodamas turtas yra bendroji jungtinė pardavėjų nuosavybė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutiko, kad nagrinėjamu atveju galėjo susiklostyti tokia situacija, kai vieno sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise įgytas turtas tampa bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau tokiu atveju šios aplinkybės bei juridiniai faktai turi būti įrodyti ir teismų konstatuoti. Rentos mokėtojas gali perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti teisę į perduotą jam mainais už išlaikymą iki gyvos galvos nekilnojamąjį daiktą tik turėdamas išankstinį rašytinį rentos gavėjo sutikimą. Toks rašytinis sutikimas turi būti patvirtintas notaro (CK 6.463 straipsnio 1 dalis). Teismai nenustatė, kad rentos gavėjas – atsakovės senelis buvo davęs notaro patvirtintą sutikimą rentos mokėtojai – atsakovei perleisti dalį teisių į išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu perleistą nekilnojamąjį daiktą ieškovui, kaip nustatyta CK 6.463 straipsnio 1 dalyje. Toks sutikimas galėjo būti duotas iki parduodant butą pirkėjui J. B..

Be to, teismai, spręsdami buto pardavimo klausimą, nenagrinėjo rentos gavėjo suteikto sutikimo dėl buto pardavimo turinio. Byloje buvo vadovautasi tik buto pirkimo–pardavimo sutarties nuostata, kurioje nurodyta, kad butui parduoti yra gautas rentos gavėjo N. S. notariškai patvirtintas sutikimas, tačiau paties sutikimo egzistavimo faktas, jo turinys byloje liko nenustatytas ir neįvertintas. Taip pat pabrėžtina, kad aplinkybė, jog didžiąją dalį bendrų šeimos pajamų gaudavo ieškovas ir kad galimai ir iš šių lėšų buvo vykdoma rentos mokėtojos prievolė rentos gavėjui, pati savaime nesudaro pagrindo atsakovės asmenine nuosavybe priklausančio turto pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Ji gali būti teismo vertinama kaip reikšminga sprendžiant klausimą dėl atsakovės teisės į kompensaciją CK 3.98 straipsnio 2 dalies pagrindu apimties.

 

Raktažodžiai
Close
Close