Institucijos

Civilinio turto konfiskavimo įstatymas – priimtas ne laiku ir ne vietoje

Po karantino vėliava skubiai priėmus Civilinio turto konfiskavimo įstatymą, valstybės institucijoms imtis žmogaus teises ribojančių priemonių „neteisėtai praturtėjusių“ asmenų atžvilgiu bus lengviau, bet kiek tai suderinama su teisinės valstybės principais? Civilinės teisės požiūriu tai visiškas svetimkūnis, kuriuo dar labiau sumažinamas įrodinėjimo standartas, palyginti su išplėstiniu turto konfiskavimu baudžiamajame procese, taip leidžiant išvengti griežtų baudžiamajame procese įtvirtintų žmogaus teisių apsaugos garantijų.

2020 m. kovo 31 d., kai žinių portalai dėmesį buvo sutelkę ties su pandemija susijusių naujienų publikavimu, Seimas, išsprendęs svarbius su karantino režimu susijusius klausimus, ėmėsi ir dar vieno – Civilinio turto konfiskavimo įstatymo (toliau – Įstatymas) priėmimo. Šis Įstatymas, iki šiol aktyviai diskutuotas, taisytas ir vetuotas, jau buvo spėjęs įgyti ne visai apgalvoto projekto reputaciją. Nepaisant šios reputacijos, įstatymas priimtas pačiu sudėtingiausiu metu.

Priimti teisės aktus, ribojančius žmogaus teises ir suteikiančius daugiau galių valstybės struktūroms, ypač pandemijos metu, galima greitai, bet vargu ar vėliau juos taip lengvai pavyks pakeisti net ir suvokus jų neproporcingumą. Teisinės valstybės požiūriu abejotina, ar, siekiant išvengti baudžiamojo proceso garantijų, savo esme baudžiamojo poveikio priemonės asmeniui gali būti pritaikytos paprastesne civilinio proceso tvarka. Todėl tiek priimdami, tiek taikydami panašaus pobūdžio įstatymus turime būti ypač atsargūs ir atsakingi.

Panašaus pobūdžio priemonės akivaizdžiai gali susilpninti demokratiją ir sudaryti puikiais sąlygas autoritarinės valstybės kūrimui, kas kartu su kitais žmogaus teises ribojančiais įstatymais ir būtų didžioji pandemijos katastrofa.

„Trečias brolis“ turto konfiskavime?

Ne paslaptis, kad finansinės sankcijos ir galimybė netekti savo turto neretam įtariamajam, kaltinamajam yra gerokai atgrasesnė baudžiamojo proceso baigtis nei viešas pasmerkimas ar kitos rūšies kriminalinė bausmė. Todėl baudžiamosios teisės srityje nuo 2010 metų įvyko reikšmingų pokyčių – buvo įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, taip pat numatyta galimybė taikyti išplėstinį turto konfiskavimą.

Išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindo manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu, t. y. numatyta galimybė paimti iš asmenų turtą, net jei tai nėra tiesioginės pajamos iš nusikaltimo, už kurį jis nuteistas. Tačiau būtina tam sąlyga – baudžiamasis procesas ir jo metu, laikantis griežto įrodinėjimo standarto, nustatytos faktinės aplinkybės bei asmens kaltė.

Nors nuo šių institutų įtvirtinimo Baudžiamajame kodekse praėjo bemaž dešimtmetis, jų (pri)taikymo istorijas teisėsaugos institucijų praktikoje vargu ar galima pavadinti sėkmingomis – dauguma neteisėto praturtėjimo bylų baigėsi išteisinamaisiais teismų nuosprendžiais arba proceso nutraukimu, o išplėstinis turto konfiskavimas deramo teismų praktikos dėmesio sulaukė tik prieš kelerius metus.

Nepaisant to, šiandien žengta dar toliau ir įtvirtinta dar viena į nuosavybės teisės apribojimą nukreipta priemonė – civilinis turto konfiskavimas, kuris nuo pirmųjų visų pirma skiriasi tuo, kad jį taikant nėra įrodinėjama asmens kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo, tai nėra ir kriminalinės bausmės rūšis, o šios priemonės taikymo procesas turi tiek civilinio, tiek baudžiamojo procesų požymių.

Todėl pagrįstų abejonių kelia tai, ar šis dar vienas „konkurentas” turto konfiskavimui baudžiamajame procese, priimtas sąmoningai sumažinant įrodinėjimo standartą ir tokiu būdu pašalinant ankstesnių priemonių taikymo kliūtis, iš tiesų suteiks daugiau galimybių, nei kels klausimų ir problemų.

Kada ir kokiam turtui taikomas civilinis turto konfiskavimas?

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) vienoje iš bylų, konkrečiai – Arcuri prieš Italiją (2001 m) –  nagrinėjo situaciją dėl Rocco Arcuri ir jo šeimos narių atžvilgiu pritaikyto civilinio turto konfiskavimo. Turino apylinkės teismo specialus teisėjas nutarė konfiskuoti iš Arcuri ir jo šeimos narių (sutuoktinės, vaikų) didelės vertės turtą – aštuonis automobilius, nekilnojamąjį turtą (namus ir žemes), kelių įmonių akcijas ir kitas vertybes. Pagrindinis konfiskavimo argumentas buvo tas, kad Arcuri palaikė ryšius su mafija ir, nors baudžiamasis procesas jo atžvilgiu dėl to nepradėtas, EŽTT šioje byloje iš esmės pripažino, kad toks civilinio turto konfiskavimo taikymas yra racionalus, reikalingas prevenciniams tikslams pasiekti ir nepažeidžia Konvencijos reikalavimų.

Kaip galima suprasti iš Arcuri prieš Italiją aprašytos bylos detalių, civilinio turto konfiskavimas atlieka ne bausmės, o prevencinę funkciją – užkardyti nusikalstamas veikas per jų finansinio naudingumo mažinimą. Todėl iš pirmo žvilgsnio jis gali būti pateisinamas ir racionalus. Toks tikslas nurodomas ir Įstatymo 1 straipsnyje – organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija.

Pagal Įstatymo tekstą, turtas laikomas neteisėtos kilmės, jei jis:

  1. faktiškai kontroliuojamas asmens, kurio atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis procesas, šis baudžiamasis procesas buvo nutrauktas arba asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės;
  2. taip pat turtas, faktiškai kontroliuojamas asmens, kuris įtrauktas į Policijos departamento administruojamą organizuotų nusikalstamų grupių sąrašą;
  3. arba turtas faktiškai kontroliuojamas tokio asmens sutuoktinio ar sugyventinio.

Bendra visoms šioms prielaidoms yra tai, kad turtas negali būti pagrįstas to asmens teisėtomis pajamomis, kai nepagrįsto turto vertė viršija įstatymo nustatytą minimalų vertės slenkstį (100 000 eurų).

Taigi „Civilinis turto konfiskavimas nukreiptas į turtą, kurio kilmė iš esmės yra neaiški, bet turto tyrimo metu nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad tai neteisėtos kilmės turtas, o duomenys apie turtą turinčio asmens netiesiogines sąsajas su nusikaltimais leidžia manyti, kad tai, tikėtina, gali būti nusikalstamos kilmės turtas“ (Bikelis S, Mikšys S, Civilinio turto konfiskavimo perspektyvos Lietuvoje (2018).

Kitas svarbus klausimas yra šio Įstatymo galiojimo taisyklės. Konstitucinis Teismas dar 2017 metais išaiškino, kad neteisėto praturtėjimo, taip pat ir išplėstinio turto konfiskavimo, nuostatos negali būti taikomos atgal, t.y. negali būti konfiskuojamas turtas, kuris buvo įgytas iki 2010 metų, kai įsigaliojo įstatymai. Nepaisant to, įstatymų leidėjas bandė lipti ant grėblio antrą kartą ir siūlyti, kad Civilinio konfiskavimo įstatymas galiotų ir atgal. Prezidentui vetavus tokį įstatymo projektą, ši klaida priimtame Įstatyme buvo ištaisyta. Pagal dabartinę Įstatymo redakciją, civilinis turto konfiskavimas taikytinas turtui, kuris įgytas po 2010 m. gruodžio 11 d., ir kai sąlygos taikyti civilinį konfiskavimą atsirado po šios datos. Bet ar tai išsprendžia šio Įstatymo teisėtumo problemą?

Įrodinėjimo ir teisių apsaugos standartų problema

Dar net neįsigaliojus Įstatymui klausimų kelia tai, kuriai gi teisenai – baudžiamajai ar civilinei – priskirti civilinio turto konfiskavimo institutą.

Klausimas kyla todėl, kad, skaitant Įstatymo tekstą, vienareikšmio atsakymo rasti nepavyksta. Turto tyrimas, kurį kontroliuoja prokuroras, o atlieka ikiteisminio tyrimo įstaigos (Policija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba), pagal numatytą tvarką, taisykles ir galimybę taikyti procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisių apribojimą – leistų teigti, kad ikiteisminė stadija atliekama pagal baudžiamojo proceso taisykles.

Tačiau šio klausimo nagrinėjimas teisme numatytas išimtinai pagal civilinio proceso taisykles. Peršasi teorinis atsakymas, kad tai mišrus procesas, turintis tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso požymių. Tačiau praktiškai šio modelio įvardijimas nepateikia atsakymų, pavyzdžiui, dėl to, kokio gi įrodinėjimo standarto turi būti laikomasi tokiame procese. Taip pat atviras lieka klausimas, koks teisių katalogas turi būti garantuojamas asmeniui, dėl kurio turto konfiskavimo sprendžiamas klausimas.

Šie klausimai ypač svarbūs, kadangi greta pagrindinio Įstatymo tikslo nederėtų pamiršti, kad civilinio turto konfiskavimu yra radikaliai ribojama viena esminių asmens teisių į nuosavybę, įtvirtinta Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje. Todėl taisyklės dėl teisės ribojimo teisėtumo, proporcingumo privalo būti išlaikytos.

EŽTT praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta.

Įsivaizduojant civilinio turto konfiskavimo procesą kaip valstybės balansavimą ant lyno, vienoje rankoje laikant viešąjį interesą, kitoje – asmens teisę į nuosavybę ir teisę tą nuosavybę ginti, įstatymų leidėjui neapibrėžus aiškių teisės principų, kuriais turi būti vykdomas šis procesas, akivaizdu, kad pusiausvyros išlaikymo instrumentas šiuo Įstatymu taip ir liko nesukurtas.

Tinkamai neišgryninus ir neapibrėžus civilinio turto konfiskavimo procese taikytinų principų, lieka rizika, kad daugiau baudžiamojo proceso bruožų turinčiame institute įrodinėjimo standartas bus paremtas vien automatiniu prezumpcijų taikymu ir prielaidomis, o teisė gintis nuo taikytinos priemonės liks formali deklaracija. 

Galima būtų tikėtis, kad praktikoje šie principai bus operatyviai ir profesionaliai išgryninti. Tačiau ar iš tiesų galima pasikliauti tik teisės praktikų – teisėjų, prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų teisine sąmone, parodys gyvenimas. S.Levitskis ir D.Ziblatas knygoje „Kaip miršta demokratijos“ bando perspėti visuomenę, kad demokratija nėra duotybė ir kad kiekvieną kartą reikia stengtis siekiant ją išlaikyti. Anot šių autorių, tarpusavio pakantumas ir institucinis santūrumas – tai procedūriniai principai, kurie politikams nurodo, kaip elgtis už įstatymais nustatytų situacijų ribų, kad mūsų institucijos galėtų funkcionuoti. Šios procedūrinės vertybės sudaro pasitikėjimo demokratija  šerdį, kadangi be jų ji neveiks.[1]

Eilinį kartą Įstatymų leidėjas paliko spręsti situaciją „bandymų ir klaidų taisymo“ būdu – galima būtų manyti, jog tai irgi galimas kelias, tačiau šį kartą visuomenei ir jos pasitikėjimui demokratija jis gali kainuoti pernelyg daug.

 

Parengė advokatų kontoros GLIMSTEDT vadovaujančioji partnerė prof. dr. Solveiga Palevičienė ir advokatų kontoros GLIMSTEDT vyresnioji teisininkė dr. Dovilė Murauskienė

___________________________________________________________________________________________________

[1] S.Levitskis ir D.Ziblatas knygoje „Kaip miršta demokratijos“, Baltos lankos, 2018, p. 255

Raktažodžiai
Close
Close