Komentarai

V. Mizaras. Kada elektroninė prekyvietė gali būti atsakinga už teisių į prekių ženklą pažeidimą – ESTT 2020 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje C-567/18

ES teismų jurisprudencijoje iki šiol yra ne viena išspręsta byla, kuriose buvo aiškinami prekių ženklų naudojimo klausimai vykdant ar organizuojant prekių pateikimą rinkai naudojantis elektroninėmis prekyvietėmis. Tačiau 2020 m. balandžio 2 d. ES Teisingumo teismas priėmė dar vieną pakankamai svarbų prejudicinį sprendimą byloje C-567/18, Coty Germany GmbH prieš Amazon Services Europe SàrlAmazon Europe Core SàrlAmazon FC Graben GmbH ir Amazon EU Sàrl. Šiame komentare aptarsime šioje byloje priimto prejudicinio sprendimo pozicijas, o taip pat ir plačiau apibūdinsime prekių ženklo naudojimo aspektus elektroninėse prekyvietėse, priklausomai nuo šių veiklos organizavimo modelio ir veiksmų pobūdžio.

Bendroji taisyklė pagal prekių ženklų teisę yra tokia, kad prekių ženklo savininkas turi teisę leisti arba drausti kitam asmeniui naudoti tapatų ar klaidinamai panašų žymenį į prekių ženklą tapačioms ar panašioms prekėms (paslaugoms) žymėti, arba, jeigu prekių ženklas gerai žinomas (turi reputaciją), tai ir netapačioms bei nepanašioms prekėms (paslaugoms), jeigu tai silpnina reputaciją turinčio ženklo skiriamąjį požymį, nesąžiningai pasinaudojama jo reputacija arba kenkiama reputacijai.

Prekių ženklo teisių pažeidimas konstatuotinas tik tuomet, jeigu nustatoma, kad kitas asmuo naudoja žymenį kaip prekių ženklą, t. y. prekių ženklo tikslais – žymi juo prekes (paslaugas) taip, kad pagal jį vartotojai galėtų skirti vieno subjekto, jų akimis atsakingo už tam tikrų prekių (paslaugų) kokybę, nuo kito subjekto. Jeigu nustatoma, kad iš tikrųjų žymuo naudojamas prekių ženklo tikslais, tuomet gali būti uždrausta komercinėje veikloje tokiu žymeniu žymėti prekes (paslaugas), siūlyti jas platinti, platinti, šiais tikslais sandėliuoti, naudoti žymenį komerciniuose dokumentuose, reklamoje kitokiuose komerciniuose pranešimuose ir pan.

Kadangi šiandieninėje prekių (paslaugų) platinimo rinkoje elektroninės prekyvietės (platformos) tapo įprastu prekybos būdu, o dar aktualesniu tapo karantino laikotarpiu, svarbu žinoti, kada elektroninė prekyvietė gali būti laikoma prekių ženklo naudotoju, o kada ne. Toks klausimas aktualus dėl to, kad elektroninės prekyvietės gali būti labai skirtingai organizuojančios savo veiklą.

Vienos elektroninės platformos gali veikti, kaip tikrieji prekių pardavėjai, kurie patys prekes pateikia į rinką, jas parduoda pirkėjų užsakymu – elektroninės parduotuvės (pvz., https://cremedelacreme.shop/). Kitos – užsiima tik tarpininkavimu vykdant prekių prekybą, būtent jas mes vadiname elektroninėmis prekyvietėmis. Pastarosios elektroninės prekyvietės neužsiima prekių pateikimu į rinką, yra mažiau ar daugiau neutralios šia prasme, nes sudaro tik technines galimybes tretiesiems asmenims sueiti į prekių pirkimo-pardavimo sutartinius santykius (pvz., Ebay, Amazon ir kt.). Pastarųjų elektroninių prekyviečių veiklos organizavimas irgi gali skirtis, nelygi jų, kaip tarpininko, atliekamų veiksmų apimtis.

Tos elektroninės parduotuvės arba ir elektroninės prekyvietės, kurios pačios pateikia prekes į rinką – pačios užsiima prekių (paslaugų) platinimu, visais atvejais laikomos, kad vykdydamos tokią veiklą naudoja prekių ženklus, kuriais žymimos platinamos prekės. Ir, jeigu būtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės į prekių ženklus, šios elektroninės prekyvietės turėtų atsakyti už pažeidimą. Tačiau elektroninės prekyvietės, kurios yra tik tarpininkai, nebūtinai gali būti laikomos naudojančios prekių ženklus savo komercinėje veikloje, ir todėl ne visais atvejais būtų laikomos atsakingomis už prekių ženklo apsaugos pažeidimus.

Aišku, šioje vietoje dar padarykime išlygą, kad teisių į prekių ženklą pažeidimas platinant prekes ir per elektronines prekyvietes (jas užsakant per elektronines platformas) yra aktualus tik tuomet, kai išimtinė prekių ženklo savininko platinimo teisė nėra išsemta (pasibaigusi). O platinimo teisė baigiasi, t. y. laikoma išsemta, jeigu prekės paties prekių ženklo savininko sutikimu (teisėtai) yra pirmą kartą parduodamos bet kurioje Europos ekonominės erdvės valstybėje (visos ES valstybės narės ir Norvegija, Lichtenšteinas ir Islandija). Po pirmojo prekių pardavimo pagal bendrą taisyklę, tokios prekės toliau gali būti laisvai platinamos (įskaitant ir lygiagrečią prekybą) visoje Europos ekonominės erdvės teritorijoje.

Grįžkime prie minėtosios 2020 m. balandžio 2 d. ES Teisingumo teismo bylos C-567/18 ir joje priimto prejudicinio sprendimo.

Konkrečiai šioje byloje buvo aiškinamos 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (redakcijos, galiojusios iki jo pakeitimo 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2015/2424), 9 straipsnio 2 dalies b punkto ir 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 9 straipsnio 3 dalies b punkto nuostatos. Šios reglamentų nuostatos susijusios su šio komentaro pradžioje paminėtosiomis prekių ženklo savininko teisėmis.

Prašymas ES Teisingumo teismui priimti prejudicinį sprendimą pateiktas Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo (Bundesgerischtshof) nagrinėjant bendrovės Coty Germany GmbH  ir Amazon Services Europe SàrlAmazon Europe Core SàrlAmazon FC Graben GmbH ir Amazon EU Sàrl ginčą dėl to, kad interneto svetainėje www.amazon.de esančioje prekyvietėje Amazon, kaip tarpininkas, be bendrovės Coty (prekių ženklo savininko) leidimo prekiavo trečiojo asmens –  tam tikro pardavėjo – kvepalų buteliukais, kurių atžvilgiu prekių ženklo suteikiama platinimo teisė nebuvo pasibaigusi (išsemta).

Faktinės aplinkybės

Bendrovė Coty, platinanti kvepalus, turi licenciją naudoti Europos Sąjungos prekių ženklą DAVIDOFF, įregistruotą ir saugomą žymėti prekėms „parfumerija, eteriniai aliejai, kosmetika“.

Amazon Services Europe suteikia tretiesiems asmenims – pardavėjams – galimybę interneto svetainės amazon.de dalyje „Amazon-Marketplace“ siūlyti savo prekes. Pardavimo atveju, šių prekių pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos tarp trečiųjų asmenų – pardavėjų ir pirkėjų. Pardavėjai turi galimybę dalyvauti programoje „Siuntimas per Amazon“, pagal kurią prekes sandėliuoja Amazon grupei priklausančios bendrovės, prie kurių priskiriama ir sandėlį valdanti Amazon FC Graben. Atitinkamas prekes užsakius pirkėjams jiems siunčia išorės paslaugų teikėjai (ne Amazon).

2014 m. gegužės 8 d. bandomasis bendrovės Coty pirkėjas interneto svetainėje amazon.de iš pardavėjo įsigijo kvepalų „Davidoff Hot Water EdT 60 ml“ buteliuką, jis buvo išsiųstas per Amazon grupę pagal minėtą programą. Po to, kai bendrovė Coty įspėjo pardavėją, kad Davidoff prekių ženklo suteikiamos teisės dar nėra pasibaigusios, kiek tai susiję su prekėmis, pastarosios patikėtomis Amazon FC Graben pagal minėtą programą, nes jos nebuvo išleistos į Europos Sąjungos rinką, pažymėtos šiuo prekių ženklu paties savininko arba su jo sutikimu, pardavėja įsipareigojo nutraukti pažeidimą.

2014 m. birželio 2 d. raštu bendrovė Coty paragino Amazon Services Europe jai perduoti visus pardavėjos turimus ginčijamu prekių ženklu pažymėtus kvepalų buteliukus. Amazon Services Europe perdavė bendrovei Coty paketą su 30 kvepalų buteliukų. Po to, kai kita Amazon grupei priklausanti bendrovė pranešė bendrovei Coty, kad 11 iš 30 perduotų buteliukų priklausė kitam pardavėjui, bendrovė Coty pareikalavo, kad Amazon Services Europe nurodytų jai šio kito pardavėjo pavardę (pavadinimą) ir adresą, nes 29 iš 30 buteliukų atveju nagrinėjamo prekių ženklo suteikiamos teisės dar nebuvo pasibaigusios. Amazon Services Europe atsakė, kad negali patenkinti šio prašymo.

Manydama, kad Amazon Services Europe ir Amazon FC Graben veiksmais pažeidžiamos teisės į nagrinėjamą prekių ženklą, bendrovė Coty, be kita ko, prašė, kad šios dvi bendrovės būtų įpareigotos, įspėjant dėl sankcijų taikymo, vykdant prekybinę veiklą nesandėliuoti ar nesiųsti arba neleisti sandėliuoti ar neleisti siųsti Vokietijoje prekių ženklu „Davidoff Hot Water“ pažymėtų kvepalų, jei šios prekės nebuvo išleistos į Europos Sąjungos rinką su jos sutikimu. Papildomai ji prašė nustatyti tokius pačius įpareigojimus šioms bendrovėms ir prekių ženklu „Davidoff Hot Water EdT 60 ml“ pažymėtų kvepalų atveju.

Pirmosios instancijos Žemės teismas (Landgericht), Vokietijoje šį bendrovės Coty ieškinį atmetė.  Bendrovės Coty pateiktas apeliacinis skundas buvo taip pat atmestas, nes apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nusprendė, kad Amazon Services Europe nagrinėjamų prekių nei sandėliavo, nei siuntė, ir kad Amazon FC Graben šias prekes sandėliavo pardavėjos ir kitų pardavėjų prašymu.

Bendrovė Coty pateikė kasacinį skundą Vokietijos Federaliniam Aukščiausiajam Teismui, kuris kasacinėje byloje ir kreipėsi į ES Teisingumo Teismą.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Vokietijos teismas nurodė, kad kasacinio skundo baigtis priklauso nuo to, ar ES prekių ženklo reglamentų minėtosios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad asmuo, sandėliuojantis trečiojo asmens prekes, kuriomis pažeidžiamos teisės į prekių ženklą, nežinodamas apie tokį pažeidimą, šias prekes sandėliuoja, turėdamas tikslą jas siūlyti arba pateikti rinkai, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, net jei siūlyti minėtas prekes arba pateikti jas rinkai ketina tik trečiasis asmuo.

Konkrečiai Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas pateikė ES Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar asmuo, sandėliuojantis trečiojo asmens prekes, kuriomis pažeidžiamos teisės į prekių ženklą, nežinodamas apie tokį pažeidimą, šias prekes sandėliuoja, turėdamas tikslą jas siūlyti ar pateikti rinkai, jei siūlyti minėtas prekes arba pateikti jas rinkai ketina tik trečiasis asmuo, laikytinas naudojančiu prekių ženklą?“

Pažymėtina, kad bendrovė Coty Teisingumo Teismui procese pažymėjo, kad Vokietijos teismo kreipimęsi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktas atsakovių pagrindinėje byloje apibūdinimas nepakankamai atspindi Amazon Services Europe ir Amazon FC Graben vaidmenį, kiek tai susiję su atitinkamų prekių pateikimu rinkai. Ji tvirtino, kad informuojant apie pardavimą ir vykdant pardavimo sutartį šios bendrovės visiškai pakeičia pardavėją. Be to, Amazon Services Europe ir Amazon EU nurodymu, Amazon Europe Core nuolat reklamuoja atitinkamas prekes interneto svetainėje www.amazon.de per Google paieškos sistemos reklaminius skelbimus, kuriuose daroma nuoroda į pačios Amazon EU ir trečiųjų asmenų, valdomų Amazon Services Europe, pasiūlymus.

2019 m. lapkričio 28 d. Generalinio advokato Manuel Campos Sanchez-Bordona pateiktoje išvadoje buvo pateikti išsamesni svarstymai, tačiau esmine dalimi sutapo Generalinio advokato ir Teismo pozicijos.

ES Teisingumo Teismo pozicija

Pažymėtina, kad ES Teisingumo Teismas vadovavosi Vokietijos teismo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir nevertino bendrovės Coty nurodytų faktų ir pozicijos, kad nacionalinis teismas netinkamai išdėstė bylos faktines aplinkybes. Taip yra dėl to, kad Teisingumo Teismas negali nei nagrinėti klausimų, kurie yra fakto klausimai, nei tikrinti tų faktų tikrumo. Pagal Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos paskirstymą Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į prejudicinių klausimų faktines ir teisines aplinkybes, nurodytas sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo.

Šuo atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo matyti: pirma, kad atsakovės tik sandėliavo nagrinėjamas prekes, pačios jų nesiūlydamos parduoti ar išleisti į rinką, ir, antra, jos net neketino siūlyti šių prekių parduoti ar išleisti į rinką. Taigi Teisingumo Teismo pozicijos rėmėsi, būtent, šiais paminėtais faktais. Vadinasi, teismas nustatinėjo, ar toks, koks paminėta, sandėliavimas gali būti laikomas prekių ženklo „naudojimu“, kaip tai suprantama pagal minėtų ES Prekių ženklo reglamentų nuostatas numatančias prekių ženklo savininko teisę leisti ar drausti „sandėliuoti“ siekiant prekes siūlyti ar išleisti į rinką.

Nors ES prekių ženklo reglamentuose nėra apibrėžta prekių ženklo naudojimo sąvoka, kaip ji suprantama pagal šių reglamentų 9 straipsnį, numatantį prekių ženklo savininko išimtines teises, tačiau ESTT praktikoje jau ir iki aptariamo sprendimo ši sąvoka buvo aiškinta. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje jau ne kartą buvo konstatuota, kad pagal įprastą reikšmę žodis „naudoti“ reiškia aktyvius veiksmus ir tiesioginę ar netiesioginę veiksmo, kuris sudaro naudojimą, kontrolę. ES Prekių ženklo reglamento 9 straipsnyje neišsamiai išvardyti naudojimo būdai, kuriuos prekių ženklo savininkas gali uždrausti, iš esmės minimame straipsnyje nurodyti tik aktyvūs trečiojo asmens veiksmai (pvz., byla  C‑179/15 (Daimler), byla C‑129/17 (Mitsubishi Shoji Kaisha). Pagal Teisingumo Teismo praktiką nuostatų, numatančių prekių ženklo savininko išimtines teises, tikslas yra suteikti prekių ženklo savininkui teisinę priemonę, leidžiančią jam uždrausti ir nutraukti bet kokį savo prekių ženklo naudojimą, kurį atlieka trečiasis asmuo be jo sutikimo. Bet, kita vertus, pripažįstama, kad tik asmuo, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja naudojimą sudarantį veiksmą, faktiškai gali nutraukti tokį naudojimą ir laikytis tokio draudimo (byla C-179/15 (Daimler)).

Ne kartą ESTT praktikoje pripažinta, kad trečiojo asmens atliekamas prekių ženklui tapataus ar panašaus į jį žymens naudojimas reiškia, kad šis žymuo naudojamas bent jau jo paties komerciniame pranešime. Taigi asmuo gali leisti savo klientams naudoti prekių ženklams tapačius ar į juos panašius žymenis, pats nenaudodamas minėtų žymenų (sujungta byla C‑236/08–C‑238/08 (Google France ir Google).

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad iš ES prekių ženklo reglamento 9 straipsnio 2 dalies b punkto (reglamentas Nr. 207/2009), kuris iš esmės pakartotas Reglamento 2017/1001 9 straipsnio 3 dalies b punkte, formuluotės matyti, kad ši nuostata konkrečiai susijusi su prekių siūlymu, jų pateikimu rinkai, sandėliavimu „tais tikslais“ arba atitinkamu žymeniu pažymėtų paslaugų teikimu. Iš to matyti, jog tam, kad prekių ženklams tapačiais ar į juos panašiais žymenimis pažymėtų prekių sandėliavimą būtų galima laikyti šių žymenų „naudojimu“, dar reikia, kad šį sandėliavimą vykdantis ūkio subjektas pats siektų šiose nuostatose numatytų tikslų, t. y. siūlyti prekes arba išleisti jas į rinką.

Priešingu atveju negalima teigti, kad šio asmens veiksmai laikytini prekių ženklo naudojimu ar kad žymuo naudojamas jo paties komerciniame pranešime.

Šiuo atveju, kiek tai susiję su atsakovėmis Vokietijos teismų nagrinėtoje byloje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nedviprasmiškai nurodė, kad jos pačios nesiūlė parduoti atitinkamų prekių ir jų neišleido į rinką, be to, savo klausimo formuluotėje teismas patikslino, kad tik trečiasis asmuo ketina siūlyti prekes arba išleisti jas į rinką. Atsižvelgiant į tokius nurodytus faktus, ESTT konstatavo, kad pačios atsakovės nenaudoja žymens savo pačių komerciniame pranešime. Vis dėlto tokia išvada, pasak teismo, neatima galimybės manyti, kad šios šalys pačios naudoja žymenį ant kvepalų buteliukų, kuriuos jos sandėliuoja savo pačių tikslais, o ne trečiųjų pardavėjų prašymu, arba kuriuos jos pačios siūlytų ar išleistų į rinką, jeigu trečiasis pardavėjas nebūtų nustatytas.

Taigi, ESTT rezoliucinėje prejudicinio sprendimo dalyje išaiškino, kad asmuo, trečiojo asmens prašymu sandėliuojantis prekes, kuriomis pažeidžiamos teisės į prekių ženklą, nežinodamas apie tokį pažeidimą, neturi būti pripažįstamas sandėliuojančiu šias prekes siūlymo ar pateikimo rinkai tikslais (taigi, ir naudojančiu prekių ženklą), kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, jei šis asmuo pats nesiekia šių tikslų.

Komentaras

Tiek, kiek susiję su Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo prašyme dėl prejudicinio sprendimo Teisingumo Teismui nurodytais faktais (nesigilinant, ar jie buvo teisingi, ar ne), Teisingumo Teismo pozicija yra suprantama ir nuosekliai plaukianti iš ligšiolinės šio teismo jurisprudencijos panašiais klausimais. Tiesa, atrodytų, kad kvalifikuojant, ar elektroninės prekyvietės veikloje naudojamas prekių ženklas, turėtų priklausyti vien nuo to, ar tokia prekyvietė atlieka kokius nors prekių pateikimo rinkai veiksmus. O tai, ar ji žinojo apie teisių į prekių ženklus pažeidimą, tai galėtų turėti reikšmės ne sprendžiant prekių ženklo naudojimo klausimą, o nebent prisidėjimą prie pažeidimo darymo, t. y. sprendžiant kokią atsakomybę taikyti ar netaikyti. Šioje vietoje būtinai reiktų priminti, kad pagal Direktyvos 2000/31 (Elektroninės komercijos direktyvos) 15 straipsnį, pagal kurį informacinės paslaugos teikėjui (šiuo atveju elektroninės prekyvietės operatoriui) netaikoma bendra pareiga stebėti kitų asmenų, naudojančių tarpininkų paslaugas, veiksmų, ir dėl to jie būtų atleidžiami nuo atsakomybės, jeigu teises pažeidžiančioje veikloje dalyvavo nežinodami arba neturėdami pagrindo žinoti apie pažeidimą. Kitaip tariant, jeigu nežinojo ir negalėjo žinoti, kad prekė, kurią pardavėjas pateikia rinkai, nepaisydamas prekių ženklo savininko teisių, yra pateikiama neteisėtai.

Tačiau toliau pateiksiu tam tikrus vertinimus, kaip faktai gali sąlygoti visai kitokį sprendimą.

Čia padarysiu išlygą, kad mes kalbame tik apie tas elektronines prekyvietes, kurios veikia kaip tarpininkai ir kitų asmenų į rinką pateikiamų prekių sandėliuotojai. Tai yra, kai per valdomą elektroninę platformą sudaromos galimybės sueiti į sutartinius santykius tarp pardavėjų ir pirkėjų, arba ir kai sandėliuojamos pardavėjų prekės. Kitaip tariant, elektroninė prekyvietė atlieka tik tarpininko arba ir sandėliuotojo vaidmenį.

Bet, kaip minėta, gali skirtis veiksmai ir jų pobūdis organizuojant tarpininko vaidmenį. Kuo mažiau neutralesnis elektroninės prekyvietės, kaip tarpininko tarp pardavėjo ir pirkėjo vaidmuo, tuo daugiau galimybių elektroninę prekyvietę pripažinti, kad ji savo komercinėje veikloje naudoja prekių ženklą. Kitaip tariant, gali būti taip, kad elektroninės prekyvietės operatorius vykdo ne tik neutralų prekių sandėliavimą ir, tarkim, vežimą, bet vykdo daug platesnio spektro veiklą. Jeigu elektroninė prekyvietė atlieka ir būdingus prekių pateikimo rinkai veiksmus, t .y. tokius, kuriuos paprastai atlieka pardavėjai tam, kad jų prekių būtų išplatintos ir įsigytos pirkėjų, tai iš esmės jos turėtų būti laikomos, kad savo veiksmais naudoja ir prekių ženklus, kuriais žymimos į rinką patiekiamos prekės.

Konkrečiai žiūrint į ESTT jurisprudenciją, susijusioje su prekių ženklo naudojimo eksploatuojant elektroninę prekyvietę, yra teismo suformuotos tam tikros šio klausimo aiškinimo pozicijos, priklausomai nuo elektroninės prekyvietės vaidmens.

Išeitinė bendroji teismo pozicija yra tokia, kad prekių ženklus elektroninės prekyvietės operatoriui priklausančioje svetainėje naudoja ne pats prekyvietės operatorius, bet prekyvietės operatoriaus klientai – pardavėjai (byla C‑324/09 (L’Oréal ir kt.). O tai, kad sukuriamos ženklui naudoti būtinos techninės sąlygos ir gaunamas atlygis už šią paslaugą, nereiškia, kad asmuo, kuris teikia šią paslaugą, pats naudoja ženklą (sujungta byla C‑236/08–C‑238/08 (Google France ir Google).

Panašią poziciją Teisingumo Teismas  išsakė ir TOP Logistics ir kt. byloje, kurioje sandėlio savininkas, kuris teikia kitam asmeniui jo platinamų prekių ženklu pažymėtų prekių sandėliavimo paslaugą, nebūtinai turi būti taip, kad būtų pripažinta, jog sandėlio savininkas naudoja prekių ženklą. Kitaip  yra, kai verslo subjektas, kuris perduoda sandėlio savininkui prekes, pažymėtas prekių ženklu, kurio savininkas jis nėra, ketindamas išleisti jas į rinką, – toks verslo subjektas laikytina, kad „naudoja“ prekių ženklą. Byloje dėl įmonės, kurios pagrindinė veikla buvo skardinių pripildymas jos pačios ar trečiųjų asmenų gaminamais gėrimais, teismas taip pat pažymėjo, kad paslaugų tiekėjas, kuris tik trečiojo asmens prašymu ir nurodymu pildo skardines, jau pažymėtas į prekių ženklus panašiais žymenimis, ir taip tiesiog atlieka techninę galutinės prekės gamybos proceso dalį, tačiau visiškai nesuinteresuotas minėtų skardinių išoriniu pateikimu į rinką ir ypač ant jų esančiais žymenimis, pats nenaudoja šių žymenų, o tik sukuria technines sąlygas, kurios būtinos, kad šis trečiasis asmuo galėtų juos naudoti (byla C‑119/10 (Frisdranken Industrie Winters).

Tačiau, kuo aktyvesnis elektroninės prekyvietės operatoriaus, kaip tarpininko, vaidmuo, tuo labiau tikėtina, kad būtų pripažįstama, kad prekių ženklas naudojamas ir elektroninės prekyvietės operatoriaus veiksmais. Pavyzdžiui,  jeigu elektroninės prekyvietės platforma ne tik skelbia apie kitų asmenų parduodamas prekes ar jas sandėliuoja, bet ir savarankiškai aktyviai atlieka daug pardavėjui būdingų darbų (pvz., prekes priima, sandėliuoja savo paskirstymo centruose, paruošia ir siunčia pirkėjui), tai turėtų būti laikoma, kad tokios elektroninės prekyvietės platformos atlieka ir prekių ženklo naudojimo veiksmus.

Tarkim, jeigu elektroninė prekyvietė dalyvauja įgyvendinant integruotą verslo modelį ir vykdo aktyvius veiksmus per pardavimo procesą, t. y. vykdo tam tik tikrą pardavimo proceso kontrolę, tuomet tokie veiksmai turėtų pakliūtų į prekių ženklo naudojimo apimtį.

Taip pat turėtų būti vertinama, kaip vykdomą veiklą objektyviai gali suvokti ir vartotojas, kuris trečiųjų asmenų prekes įsigyja naudodamasis elektroninės prekyvietės platforma, kaip, pvz., amazon.com. Turima omenyje,  kaip iš visos prekyvietės platformoje patiekiamos informacijos pirkėjas galėtų suprasti, yra tarp elektroninės prekyvietės paslaugų ir įsigyjamų prekių ryšys ar ne. Šį aspektą paminėjo ir Generalinis advokatas savo išvadoje aptariamoje 2020 m. balandžio 2 d. ESTT byloje. Pasak jo, jeigu, tarkim, pirkėjui, ieškančiam prekės Amazon tinklalapyje, rodomi įvairūs tos pačios prekės pasiūlymai, kurie gali būti ir pardavėjų, sudariusių sutartį su Amazon dėl jų prekių pateikimo rinkai naudojantis elektronine prekyviete, ir pačios Amazon, parduodančios šias prekes savo sąskaita, pirkėjui gali susidaryti įspūdis, kad Amazon teikia prekių pateikimo rinkai paslaugas, bet ne tik užsiima neutraliu sandėliavimu (ar ne tik tarpininkavimu). Ne visada lengva net ir pakankamai informuotam ir protingai pastabiam interneto naudotojui atskirti, ar jam rodomos prekės pagamintos prekių ženklo savininko arba su juo ekonomiškai susijusios įmonės, ar, priešingai, trečiojo asmens. Taip kenkiama pagrindinei prekių ženklo funkcijai, t. y. funkcijai nurodyti prekės kilmę.

Pavyzdžiui, jeigu pardavėjas pasirinkęs Amazon elektroninę prekyvietę perduoda pirkėjo (pardavėjo kliento) prekes, ir Amazon priklausančios įmonės šias prekes priima, sandėliuoja savo paskirstymo centruose, paruošia (net gali jas ženklinti, tinkamai pakuoti arba suvynioti kaip dovaną) ir siunčia pirkėjui, platina pasiūlymus, reklamą,  aptarnauja klientus, siekdama juos konsultuoti ir priimti grąžinamas prekes, ir administruoja prekių su trūkumais grąžinimą, iš pirkėjo gauna mokėjimą už prekes ir paskui sumokėtą sumą perveda pardavėjui į jo banko sąskaitą, turėtų būti traktuotina, kad toks elektroninės prekyvietės modelis sąlygoja, kad tokia elektroninė prekyvietė atlieka daug pardavėjo darbų, reikalingų tiekiant prekes į rinką.

Todėl, jeigu faktinėje situacijoje pasitvirtintų, kad elektroninės prekyvietės operatorius atlieka prekių pateikimo rinkai funkcijas, daug platesnes nei vien techninių sąlygų prekių platinimui sukūrimas, tai jeigu prekių žymenys pažeistų prekių ženklo savininko teises, savininkas teisėtai galėtų uždrausti naudoti žymenį, ir toks reikalavimas galėtų būti reiškiamas ir elektroninės prekyvietės operatoriui.

Ir dėl to, tokiais atvejais turėtų galėtų būti reiškiamas reikalavimas elektroninės prekyvietės operatoriui nutraukti teises pažeidžiančius veiksmus, nepriklausomai nuo to, žinojo ar nežinojo apie tai, kad kitų asmenų parduodamos prekės pažeidžia prekių ženklo savininko teises. Nuo žinojimo ir galėjimo žinoti, priklausytų tik  civilinės atsakomybės taikymas, tačiau kiti teisių gynimo būdai, kaip kad minėti draudimai atlikti ženklo naudojimo veiksmus, turėtų būti taikomi nepaisant elektroninės prekyvietės operatoriaus kaltės.

Pastebėtina, kad negalima reikalauti, kad elektroninės prekyvietės operatoriai specialiai privalėtų imtis reikiamų priemonių, siekdami kiekvienu atveju įsitikinti, kad paisoma prekių ženklo, kuriuo pažymėtos jiems patikėtos prekės, savininko teisių, nebent neteisėtas pažeidimas būtų akivaizdus. Tačiau, vėlgi, atsižvelgiant į konkrečios elektroninės prekyvietės verslo modelį, gali didėti ir rūpestingumo pareigos apimtis. Kuo daugiau  atlieka prekyvietė veiksmų, būdingų pačiam pardavėjui pateikiant rinkai prekes, tuo  daugiau galima reikalauti, kad jos imtųsi ypač kruopščių veiksmų (reikiamų priemonių), tikrindamos prekių, kuriomis prekiaujama, teisėtumą. Tokiais atvejais negalėtų būti automatiškai atleidžiamos nuo atsakomybės. Priešingu atveju, elektroninėmis prekyvietėmis gali būti pasinaudota kaip kanalu parduodant neteisėtas, suklastotas, vogtas arba kitaip neteisėtai gautas prekes, pažeidžiančias trečiųjų asmenų, be kita ko ir intelektinės nuosavybės teises.

Taigi, apibendrinant dėl elektroninės prekyvietės platformos, kuri užsiimam tarpininkavimu ir kitų asmenų platinamų prekių neutraliu sandėliavimu, pažymėtina, kad toks platformos operatorius, kuris tik saugo trečiajam asmeniui priklausiančias prekes vykdydamas įprastą savo veiklą, neatlieka prekių ženklo naudojimo veiksmų ir taip pat nedaro galimo teisių į prekių ženklą pažeidimo. Tai taikoma ir tais atvejais, jeigu jis faktiškai turi prekes, bet ne jis pats, o trečiasis asmuo siekia komercinių tikslų, naudodamasis prekėmis. Taip yra dėl to, kad vykdant vien tik prekių sandėliavimo veiksmus nesukuriamas prekių ženklo ir sandėliavimo paslaugos ryšys. Prekių platinimas ir vien tik jų sandėliavimas yra per daug autonomiškos paslaugos.

Tai rodo, kad sprendžiant klausimą dėl to, ar elektroninė prekyvietė kaip tarpininkas naudoja ar ne prekių ženklą, o kartu atsakinga ar ne už šių teisių pažeidimą, labai daug kas priklauso nuo faktų, o, būtent, kokius konkrečius veiksmus atlieka elektroninė prekyvietė. Kuo aktyvesnis jos vaidmuo, kuo atlieka tipiškesnių prekių pateikimui į rinką veiksmų, tuo tikėtina, kad tokia elektroninė prekyvietė būtų pripažinta ir prekių ženklo, kuriuo žymimos į rinką pateikiamos prekės, naudotoja.

Vytautas Mizaras yra VU TF profesorius, advokatų kontoros Ellex Valiūnas partneris, advokatas

 

Raktažodžiai
Close
Close