Institucijos

COVID-19 priemonės ir nacionalizacija – ginčai konstitucijos, žmogaus teisių ir investuotojų apsaugos srityje

Šio straipsnio rašymo metu patvirtintų COVID-19 atvejų skaičius peržengė 1 milijoną. Daugybė valstybių kasdien skelbia priemones, kuriomis siekiama sustabdyti ir sušvelninti šios ligos plitimą. Daugelis valstybių jau paskelbė ir nepaprastąją padėtį. Valstybių priimamos priemonės neabejotinai turės didelį poveikį įvairiems ekonominiams interesams. Visame pasaulyje vyriausybės imasi veiksmų, kurie prieš tris mėnesius atrodė neįmanomi. Ispanijoje nacionalizuotos privačios ligoninės, Jungtinėje Karalystėje kalbama apie įvairių transporto rūšių nacionalizavimo galimybes, o Prancūzija jau pareiškė esanti pasirengusi nacionalizuoti stambų verslą.

Skirtingai nuo kitų ekonomikos nuosmukių, produkcijos kritimą šioje krizėje lemia ne paklausa. Šis ekonominis nuosmukis bus neišvengiamų priemonių, kuriomis siekiama apriboti ligos plitimą, pasekmė. Taigi ekonominės politikos vaidmuo šiuo atveju nėra skatinti bendrą paklausą, bent jau ne iškart. Tarptautinis valiutos fondas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju „siekiama garantuoti būtiniausių sektorių veikimą. Turi būti palaikoma nuolatinė sveikatos priežiūra, maisto gamyba ir paskirstymas, būtina infrastruktūra ir komunalinės paslaugos. Priemonės gali apimti vyriausybės veiksmus, kuriais užtikrinamas svarbiausias tiekimas pasinaudojant karo laikų įstatymais, nustatant svarbiausių žaliavų ir galutinių prekių viešųjų sutarčių prioritetus, pramonės pertvarkymą arba pasirinktinį nacionalizavimą. Pavyzdžiui, tokias analogiškas priemones jau priėmė Prancūzija savo ankstyvu medicininių kaukių nusavinimu ir JAV Gynybos gamybos įstatymo suaktyvinimas, siekiant užtikrinti medicininės įrangos gamybą. Kainų kontrolė ir atsargų kaupimo taisyklės taip pat gali būti pateisinamos esant ypatingam trūkumui.“

Tokiomis aplinkybėmis valstybės, vietos ir užsienio įmonės bei investuotojai svarstys savo opcijas pagal nacionalinius įstatymus ir tarptautinę teisę. COVID-19 ginčai neabejotinai apims konstitucinius skundus konstituciniuose teismuose, žmogaus teisių ginčus Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTK) ir investuotojų-valstybių ginčus tarptautiniuose arbitražuose.

Kalbant apie konstitucinius ginčus, pastarieji priklausys nuo nacionalizacijos laipsnio ir konstitucinių procesų, kurie įvairiose šalyse skiriasi. Kaip rašė Mike’as Davisas apie 1918 m. Gripą, pandemija yra „atskirų epidemijų, sudarytų iš vietinių socialinių, ekonominių ir visuomenės sveikatos sąlygų, visuma“.

Europos Žmogaus Teisių Konvencija kartu su pirmuoju jos protokolu garantuoja teisę į nuosavybe visose Konvencijos dalyvėse. Valstybės privalo užtikrinti šią teisę, kurios tariamą pažeidimą gali išnagrinėti EŽTK. Jei teismas nustato šios teisės pažeidimą, gali būti priteista teisinga kompensacija. 1-ojo Protokolo taikymo sąlygos buvo apibrėžtos Sporrong ir Lönnroth sprendime. Teismas išaiškino, kad trys straipsnio sakiniai apima tris apsaugos taisykles. Pirmoji yra bendra ir joje nurodomas naudojimosi turtu principas. Antroji dalis apima turto paėmimą tam tikroms sąlygoms. Trečiąja pripažįstama, kad valstybė turi teisę kontroliuoti turto naudojimą vadovaudamasi bendraisiais interesais. Žinoma, atsižvelgiant į COVID-19, trečioji taisyklė bus pati aktualiausia.

Tarptautinėje teisėje galioja pagrindinė elgesio norma – valstybės įpareigojimas nenacionalizuoti turto be kompensacijos. Tačiau yra ir antrinės valstybės atsakomybės normos, įskaitant valstybės veiksmų pateisinimo sąlygas. Valstybės veiksmų pateisinimo sąlygų taikymas virusinei pandemijai: force majeure, būtinybė (angl. necessity) ir nelaimė (angl. distress) taip pat bus nepaprastai svarbios. Investuotojų ir valstybės ginčuose garantijos investuotojams (sąžiningas ir lygiavertis režimas, visiška apsauga ir saugumas bei kompensacija už nusavinimą) taip pat bus ypač aktualios.

Priklausomai nuo to, kaip valstybės įgyvendins konkrečias priemones, užsienio investuotojai galės reikalauti, kad valstybė tinkamai atlygintų už investicijų nusavinimą ar sutarčių pažeidimą. Itin svarbi yra plačiai taikoma sąžiningo ir lygiaverčio režimo garantija. Ši garantija paprastai taikoma per teisėtų lūkesčių, pagrįstų, proporcingų, savavališkų ir nediskriminacinių priemonių prizmę. Šis standartas taip pat apima tinkamo proceso reikalavimus. Jei valstybės priemonės virsta nacionalizavimu arba jei socialiniai neramumai žlugdo komercines operacijas, bus aktualūs ir dar du standartai: įpareigojimas nenusavinti be kompensacijos ir įpareigojimas suteikti visišką apsaugą ir saugumą, kuris tradiciškai susijęs su fizine apsauga nuo trečiųjų šalių.

Taigi, bus matyti, kaip valstybių priimti apribojimai ir nacionalizacijos bus vertinamos skirtinguose vietos ir tarptautiniuose teismuose. Kaip pastebėjo Nepaprastosios padėties komitetas rekomendacijose dėl Ebolos viruso, apribojimai, kurie yra „įgyvendinami iš baimės“ ir „be pagrindimo mokslu“, gali „pakenkti vietos ekonomikai“. Taigi pagrindinis klausimas, į kurį reikės atsakyti, yra tai, ar tam tikra priemonė buvo proporcinga, ar ji sąlygojo nepagrįstą poveikį asmenims, įmonėms ar investuotojams.

 

Tekstą parengė advokatų profesinės bendrijos “Motieka ir Audzevičius” advokatas dr. Rimantas Daujotas

 

 

Raktažodžiai
Close
Close