Komentarai

L. Didžiulis. Priverstinė santuoka iš išskaičiavimo arba kelios teorinės pastabos apie naująjį Civilinio turto konfiskavimo įstatymą

Šiuo metu teisės naujienų profesinį eterį visiškai pagrįstai užvaldžius su COVID-19 susijusioms žinutėms daugelis, matyt, jau primiršo praėjusiais metais daugybę teorinių ir praktinių diskusijų bei aistrų kėlusią civilinio turto konfiskavimo reglamentavimo idėją. Tuo klausimu VU Teisės fakultete 2019 m. rudenį turėjome šaunią ir įdomią diskusiją, be to, teisės mokslo atstovai sulaukė tuo klausimu ir palyginus nemažai žiniasklaidos dėmesio.

Kaip teisės mokslininkas dėl tokio blykstelėjusio visuomenės susidomėjimo nuosavybės apsaugos problemomis galėčiau tik džiaugtis, nes šiuo požiūriu Europoje tikrai nesame pavyzdingi tiek dėl nenusisekusių nuosavybės atkūrimo procedūrų, tiek ir dėl praktinio sudėtingumo įgyvendinant nuosavybės teises. Deja, prie žmogaus teisės į nuosavybę užtikrinimo neprisideda ir Lietuvos teismų praktika, kuri, reikia pripažinti, daiktinės teisės srityje vis dar nėra nuosekli ir išvystyta tiek, kiek to reikalauja šiuolaikinė civilinė apyvarta. Jei norime būti tikrai demokratiška Vakarų pasaulio visuomenė, teismų praktiką net ne galima, o vengiant dirbtinių mandagybių, būtina kritikuoti tada, kai ji neišpildo įstatymo turinio teikiamų galimybių ir taip devalvuoja subjektinės teisės vertę. Kitaip tariant, kai neaptarnauja civilinės apyvartos poreikių.

Tačiau net ir išmintingiausiam bei labiausiai patyrusiam teisėjui gali būti sunku spręsti bylas ir išvengti klaidų, kai turi būti taikomi žmogaus teises intensyviai ribojantys įstatymai. Vienas tokių atveju yra Lietuvos Respublikos civilinio turto konfiskavimo įstatymas (CTKĮ), kurio projektą po Prezidento veto ir nežymių pataisų, 2020 m. kovo 31 d. priėmė Seimas. Skaičiusiems šį civilinį įstatymą ir ypač pradinius jo projektus, galėjo kristi į akį tai, kad jame atsispindi ne civilinei, bet baudžiamajai justicijai būdinga juridinė technika ir terminai, o svarbūs civilinės teisės klausimai išvis neaptarti. Todėl metaforiškai kalbant jis man primena ne išbaigtą ir subalansuotą teisės institutą, bet prievarta sudarytą santuoką, o kas dar blogiau – ir iš išskaičiavimo. Toliau trumpai aptarsiu šio įstatymo ir civilinio turto konfiskavimo instituto apskritai teorinę problematiką būtent iš civilinės teisės perspektyvos.

Turto konfiskavimas ir civilinė teisė

Žvelgiant istoriškai, Lietuvoje civilinis turto konfiskavimas nėra naujas teisės institutas, nes jį dar 1940 m. šalyje įvedė sovietų okupacinė valdžia. Civilinis konfiskavimas buvo pašalintas iš civilinių įstatymų tik 2000 m. priėmus naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (CK), kuris pakeitė iki tol su atitinkamais pakeitimais galiojusį sovietinį 1964 m. LTSR Civilinį kodeksą (LTSR CK). Nors CTKĮ ir LTSR CK civilinė konfiskacija reglamentuojama netapačiai, tačiau jos esmė yra ta pati – paimti baudžiamojo proceso tvarka nekonfiskuotą turtą iš asmenų civiliniame procese už tai neatlyginant tam, kad būtų pašalinta šių asmenų keliama rizika galiojančiai teisinei tvarkai.

CTKĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad CTKĮ tikslas yra organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija. Vis tik, mūsų manymu, greta oficialiai deklaruojamo galimo prevencinio poveikio civilinis turto konfiskavimas atlieka ir teisės akto rengėjų nutylimą, tačiau gana akivaizdžią baudinę funkciją. Baudinį turto konfiskavimo pobūdį parodo tai, kad turto konfiskavimo atveju asmuo:

  1. Dėl su juo siejamos esamos ar tariamos neteisėtos veiklos,
  2. Neatlygintinai,
  3. Valstybės naudai,
  4. Praranda nuosavybės teises į savo turtą,
  5. Kai konfiskuojamo turto nuosavybės teisių įgijimo pagrindas (pavyzdžiui, buto pirkimo-pardavimo sutartis, testamentas) net nėra nuginčijamas ir lieka galioti.

Be to, nusikaltimų prevencija, kurią įstatymo leidėjas siekia įgyvendinti civiliniu turto konfiskavimu, yra baudžiamosios politikos priemonė. Todėl baudžiamosios teisės šaltiniuose (žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 7 punktą), konfiskavimas visiškai tiksliai vadinamas baudžiamojo poveikio priemone.

Gana tiksliai takoskyra tarp baudžiamosios teisės priemonių ir civilinės teisės priemonių yra nubrėžta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad turto konfiskavimas, netekęs bausmės savybių, savo esme priartėja prie civilinio poveikio priemonių, nes paimama tik tai, kas neteisėtai gauta, tačiau, kita vertus, turto konfiskavimas kaip baudžiamojo poveikio priemonė skiriasi nuo civilinio poveikio priemonių tuo, kad konfiskuojant turtą jis atitenka valstybei, o taikant civilinės atsakomybės priemones – nukentėjusiajam.[1] Tai yra visiškai pagrįsta pastaba, nes privačių ir vienas kitam nepavaldžių asmenų santykius reguliuojančios civilinės teisės požiūriu visiškai nesuprantama kodėl jei atsakovas įgijo turtą neteisėtai, jį turėtų iš to asmens pasiimti ne nukentėjęs asmuo, bet valstybė.

Kai valstybė nėra tiesiogiai nukentėjusi dėl nusikaltimo, civilinis konfiskavimas nėra nei civilinė atsakomybė (nes valstybei nėra padaryta žalos ir nėra nustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų), nei restitucija ar nepagrįstas praturtėjimas (nes valstybė nėra perdavusi turto, kurį reikia gražinti) nei vindikacija (nes konfiskuojamas turtas iki jį įgyjant atsakovui nebuvo valstybės nuosavybė). Taigi, pagal savo teisinę prigimtį konfiskacija yra viešosios teisės sankcija, kuri nors ir taikoma civiliniame procese, bet su neturi nieko bendro su civiline materialine teise. Neneigiant svarbos kovoti su nusikalstamumu, turto konfiskavimas yra „svetimkūnis“ civilinėje teisėje, kuris turi būti realizuojamas administracinių nusižengimų ar baudžiamojo proceso tvarka. Teisinės valstybės požiūriu nepriimtina ir neteisinga, kai siekiant išvengti reiklių baudžiamojo proceso garantijų, baudžiamojo ar administracinio poveikio priemonės asmeniui de facto yra taikomos paprastesne civilinio proceso tvarka. Valstybės sprendimas įvesti civilinį turto konfiskavimą reiškia nebylų valstybės pripažinimą, kad baudžiamosios justicijos sistema Lietuvoje yra tiek neefektyvi, kad siekiant pasiekti norimą rezultatą jau reikia nepakanka vien efektyvinti savo veiklą, bet reikia ir „pakeisti žaidimo taisykles“.

Turto konfiskavimas, kaip civilinėse bylose taikomas civilinių teisių gynimo būdas, gali būti pateisinamas tik tada, kai įrodoma, kad asmuo gavo naudą iš valstybės neteisėtai pasinaudodamas jos turtu ar galiomis. Pavyzdžiui, jei valstybės tarnautojas paėmė kyšį už asmeniui naudingus viešojo administravimo veiksmus, jis šią naudą privalo gražinti valstybei CK 6.249 straipsnio 2 dalies pagrindu,[2] nes ta nauda yra gauta eksploatuojant valstybei, o ne atsakovui priklausančią poziciją (turtą, galias ar funkcijas). Tokiu atveju atsakovui išties taikytina civilinė atsakomybė, tačiau tik įrodžius jo neteisėtus veiksmus, kaip to reikalauja CK 6.246 straipsnis. Todėl siekiant konfiskavimą pagrįstai taikyti civiliniuose ginčuose, CTKĮ taikymo sritį 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte būtina susiaurinti iki korupcinių nusikaltimų ir kitų pažeidimų, kai asmuo gauna naudą iš valstybės ar pasinaudodamas ja.

CTKĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad turtas gali būti konfiskuojamas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka, kai yra pagrindas manyti, kad šis turtas nėra gautas teisėtu būdu ar iš jo yra gauta turtinė nauda ir kai šio turto bendra vertė neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens ar asmenų teisėtų pajamų ir šis skirtumas viršija 2 000 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžio sumą. Šiuo atveju nėra suprantama kodėl turtinės naudos iš turto gavimas, kaip konfiskavimo atvejis, yra prilyginamas turto gavimui neteisėtu būdu. Turtinės naudos iš turto gavimas civilinėje teisėje yra laikomas asmens pajamomis (CK 4.18 straipsnis) ir yra ūkinės veiklos tikslas ir esmė, todėl nesuprantama kodėl CTKĮ požiūriu tai yra negerovė, su kuria siekiama kovoti.

Kaip turto konfiskavimą priderinti prie Lietuvos civilinės teisės?

Turto konfiskavimą siekiant taikyti pagal civilinės teisės taisykles, kaip minėta, jo nereikėtų sieti su nusikaltimais, o su civilinės atsakomybės taikymu už neteisėtais (pirmiausiai korupciniais) veiksmais gautą naudą. Tokiu atveju būtina įrodyti, kad asmuo eidamas oficialias pareigas ar valdydamas viešąją nuosavybę praturtėjo neteisėtai valstybės sąskaita, nesiejant šių pagrindų nei su turto ir oficialių pajamų disproporcija, nei su teisėsaugai nesėkmingai pasibaigusiomis baudžiamosiomis bylomis, kai baudžiamasis procesas buvo nutrauktas, asmuo išteisintas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba asmuo įrašytas į specialius policijos sąrašus dėl organizuotų grupių. Pastarosios CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąsajos išduoda, kad valstybė civilinį turto konfiskavimą sieja su nusikalstama veikla, tačiau visiškai ignoruodama nekaltumo prezumpciją. Jei, pavyzdžiui, asmuo buvo melagingai apskųstas ir buvo pareikšti įtarimai, tačiau vėliau baudžiamoji byla buvo nutraukta šiems įtarimams nepasitvirtinus, asmuo CTKĮ požiūriu jau tampa potencialiu atsakovu.

Atitinkamai tai reiškia, kad turto konfiskavimui civilinės atsakomybės pagrindu nepakanka nustatyti vien praeityje kaltinto ar įtarinėto asmens oficialių pajamų neatitikimo jo turimam turtui (turto ir pajamų disproporcijos), bet reikia konkrečiai nustatyti, kad turimas turtas buvo įgytas atliekant neteisėtus veiksmus ir būtent dėl šių veiksmų ši disproporcija egzistuoja. Juk gali būti, kad asmuo yra studentas, kuris neturi jokių oficialių pajamų, bet jam tėvai apmokėjo 100 000 EUR vertės buto kainą Vilniaus mieste. Tokiu atveju, jei tas studentas dar būtų ir nepagrįstai apkaltintas sukčiavimu, bet vėliau išteisintas, jis formaliai atitiktų tinkamo atsakovo pagal CTKĮ sąlygas. Todėl žymi asmens turto ir pajamų disproporcija gali būti ne savaime pakankamas, bet tik papildomas asmens neteisėto praturtėjimo įrodymas civiliniame procese. Atitinkamai ir nesąžiningu įgijėju CTKĮ 2 straipsnio 3 dalyje turi būti laikomas asmuo, kuris žinojo ar turėjo žinoti ne apie turto ar pajamų disproporciją, bet apie tai, kad atsakovas šį turtą gavo neteisėtai. Šiuo aspektu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir Europos Tarybos 2013 m. paskelbtame tyrime yra pažymėta, jog civilinio konfiskavimo atveju valstybės institucijai nepakanka parodyti, kad atsakovas neturi jokių apčiuopiamų teisėtų pajamų. Šio tyrimo rekomendacijose nurodoma, kad teismas gali konfiskuoti atsakovo turtą tik jei jis tikimybių pusiausvyros principu įsitikina, kad areštuotas turtas yra neteisėtos veiklos priemonės ar pajamos.[3] Todėl rekomenduotina pertvarkyti CTKĮ reglamentuojamus civilinio konfiskavimo taikymo atvejus ir pagrindus juos susiaurinant ir siejant su civiline atsakomybe dėl iš valstybės neteisėtai gautos naudos CK 6.249 straipsnio 2 dalies prasme.

CTKĮ 2 straipsnio 4 dalis pateikia nesąžiningų įgijėjų prezumpcijų sąrašą. Šį sąrašą siūlytina sieti su panašiu civilinėje teisėje jau egzistuojančiu sąrašu aktualiu actio Pauliana instituto taikymui (CK 6.67 straipsnis) ir atsisakyti 2 ir 3 punkto. 2 punkte nurodyta, kad asmuo yra nesąžiningas, jei turtas įgytas sudarius apsimestinį ar tariamą sandorį. Šis pagrindas ydingas, nes apsimestiniai ar tariami sandoriai yra niekiniai ir negali būti nuosavybės teisių įgijimo pagrindu, todėl šių sandorių atveju asmuo išvis nelaikytinas įgijėju. Be to, tariamu sandoriu, pagal jo esmę (CK 1.86 straipsnis), išvis šalys nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių, todėl jokio turto įgijimo net nėra – atitinkamai nėra reikalo kalbėti apie tokio sandorio pagrindu įgijusio asmens nesąžiningumą. 3 punkte nurodyta, kad asmuo yra nesąžiningas, jei turtas įgytas neatlygintinio sandorio pagrindu iš šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 ar 5 punktuose nurodyto asmens. Tokia nesąžiningo įgijėjo samprata yra ydinga, nes ir pagal neatlygintinį sandorį turtą įgijęs asmuo gali būti visiškai sąžiningas įgijėjas, nes nežino ar neturi žinoti aplinkybių apie neteisėtą turto kilmę. Tačiau įprastai civilinėje teisėje jis tiesiog nebus pilna apimtimi ginamas, nes įgijo turtą neatlygintinai ir jo praradimai yra minimalūs lyginant su ieškovo (žr., pvz., CK 4.96 straipsnį).

CTKĮ 13 straipsnio 1 dalis nurodo, kad nuo teismo sprendimo konfiskuoti turtą įsiteisėjimo dienos valstybė įgyja nuosavybės teisę į konfiskuotą turtą, tačiau nutyli kas atsitinka su sąžiningų trečiųjų asmenų teisėmis į šį turtą. Kadangi konfiskavimas yra pirminis, o ne išvestinis nuosavybės teisių įgijimo būdas, tai atsakovo nuosavybės teisės į konfiskuotą turtą pasibaigia kartu su visomis trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, hipotekos kreditoriaus, uzufruktoriaus, emfitento ir pan., daiktinėmis teisėmis.  Šiuo atveju CTKĮ turi numatyti, kad iš konfiskuojamo daikto vertės bus kompensuojama šiems sąžiningiems tretiesiems asmenims.

CTKĮ 14 straipsnis nustato, kad žala, padaryta dėl šiame įstatyme nustatytų turto civilinio konfiskavimo procedūrų taikymo, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad valstybės atsakomybė už neteisėtus veiksmus civiliniame konfiskavimo procese atsiras tik dėl kaltės, o tai neadekvati apsauga tokiam intervenciniam baudžiamosios politikos instrumentui, kaip turto konfiskavimas. Todėl, kaip ir baudžiamajame procese (CK 6.272 straipsnio 1 dalis), už teisėsaugos institucijų ir teismo neteisėtus veiksmus turto konfiskavimo bylose, valstybė turėtų atsakyti be kaltės. Tai turi būti aiškiai numatyta CTKĮ.

Pabaigai

Kaip matyti, CTKĮ, net ir po Prezidento pataisų, vis dar kelia nemažai teisės problemų, todėl matyti, kad „sutuoktinių“ – civilinės teisės ir turto konfiskavimo – laukia tikrai nelengvas tarpusavio gyvenimas. Neabejotina, kad būtina kovoti su nusikalstamumu, tačiau tai turi būti daroma laikantis „žaidimo taisyklių“, o ne keičiant jas vienos šalies naudai. O jei šios taisyklės jau pakeistos, reikia imtis visų atsargumo priemonių, kad jų taikymo žala žmogaus teisėms būtų kuo mažesnė.

Dr. Laurynas Didžiulis yra VU TF Privatinės teisės katedros docentas, advokatų profesinės bendrijos Confidence Law Office partneris, advokatas

 

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-379/2012.

[2] CK 6.249 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais.

[3] Impact Study of Civil Forfeiture. Council of Europe, Belgrade, March 2013, p. 9, 86.

Raktažodžiai
Close
Close