Teismai

LAT pateikė CMR konvencijoje įtvirtintos sąvokos „vienintelė sutartis“ išaiškinimą

Ieškovė Ukrainoje registruota bendrovė nurodė, kad įsigijo alavo luitų už beveik 90 tūkst. JAV dolerių. Pagal sudarytą tarptautinio susisiekimo krovinių ekspedijavimo paslaugų teikimo sutartį įsigytų prekių pervežimą iš Nyderlandų į Ukrainą organizavo ekspeditorius – fizinis asmuo, jis kroviniui pervežti pasamdė kitą uždarąją akcinę bendrovę, o ši įmonė kroviniui pervežti pasitelkė faktiškai krovinio pervežimą vykdžiusią vežėją – atsakovę UAB „Svevala“.

Krovinys buvo priimtas vežti ir ieškovei į Ukrainą turėjo būti pristatytas po mėnesio, tačiau vežėja UAB „Svevala“ atgabeno šį krovinį į sandėlį Kaune, čia jis buvo iškrautas, perduotas CMR važtaraštyje nenurodytam asmeniui ir galiausiai prarastas. Nors dėl krovinio dingimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau krovinio buvimo vieta nežinoma. Ieškovės teigimu, krovinio vežimą organizavę asmenys solidariai turėjo atlyginti patirtus nuostolius.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės ieškovei beveik 90 tūkst. JAV dolerių nuostolių atlyginimą, ieškinio reikalavimus atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ir fiziniam asmeniui atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, ar UAB „Svevala“ pagrįstai buvo laikyta tinkama atsakove pagal ieškovės reikštą ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Siekiant įvertinti tai pirmiausiai buvo analizuota, ar vežimą vykdžiusias šalis siejo vienintelė vežimo sutartis, kurios buvimas lėmė ir atsakomybės taikymo ypatumus.

Dėl „vienintelės vežimo sutarties“ kriterijaus aiškinimo

CMR konvencijos VI skyriaus („Nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai“) 34 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą, o antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje.

CMR konvencijos VI skyriaus 36 straipsnyje reglamentuota, kad ieškinys dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo, išskyrus priešieškinio ar prieštaravimo būdu pateikiamus ieškinius tos pačios vežimo sutarties byloje, gali būti pateiktas tik pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas lėmė krovinio praradimą, sugadinimą arba pristatymo termino viršijimą; ieškinys gali būti pareikštas ir keliems vežėjams, kurie vežė tą patį krovinį.

CMR konvencijos VI skyriui taikyti būtina nustatyti, ar tenkinamas „vienintelės sutarties“ kriterijus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iš dalies nenuoseklią kasacinio teismo praktiką ir dėl to kylantį poreikį ją tikslinti, pasisakė dėl teismų praktikos vienodinimo aiškinant „vienintelės sutarties“ kriterijus (bylos Nr. e3K-7-151-421/2020).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad susitariančiųjų ir (ar) faktiškai vežimą vykdančių vežėjų grandinės atveju susiklosto dvi teisinių santykių grupės: pirma, teisiniai santykiai tarp pervežimo paslaugos užsakovo (kliento) ir vežėjų (išoriniai teisiniai santykiai); antra, vežėjų tarpusavio santykiai (vidiniai teisiniai santykiai). Šių teisinių santykių atskyrimas reikšmingas vertinant „vienintelės sutarties“ kriterijų.

Šioje situacijoje atkreiptas dėmesys, kad vežimo paslaugą užsakęs subjektas (klientas) nėra vežėjų, vykdančių jo užsakymą, tarpusavio susitarimų šalis. Tai lemia, kad klausimas, kokiomis sąlygomis ir kokių dokumentų pagrindu užsimezga ir klostosi vežėjų vidiniai tarpusavio teisiniai santykiai, yra savarankiškas klausimas, neturintis įtakos tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą vykdančių (pirmojo vežėjo ir vėliau prie kliento ir pirmojo vežėjo teisinių santykių prisijungusių) asmenų susiklosčiusio išorinio teisinio santykio kvalifikavimui.

Taigi, pasak teisėjų kolegijos, CMR konvencijos 34 straipsnyje įtvirtintą sąvoką „vienintelė sutartis“ reikia aiškinti klientą ir vežėją (vežėjus) siejančios sutarties kontekste, kaip apibūdinančią atvejus, kai sutartį su vežėju sudaręs asmuo (vežimo paslaugos užsakovas) su vežėju dėl krovinio gabenimo per visą maršrutą (nuo taško A iki taško Ž) sudaro vieną sutartį, neapimančią situacijų, kai vežimo paslaugos užsakovas dėl krovinio gabenimo skirtingomis to paties maršruto (nuo taško A iki taško Ž) atkarpomis sudaro skirtingas sutartis (pvz., nuo taško A iki taško K ir nuo taško K iki taško Ž).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog CMR konvencijos 34 straipsnio formuluotė „antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje“ reglamentuoja vieną iš tolimesnių vežėjų prisijungimo prie tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą įsipareigojusio įvykdyti asmens (asmenų) sutartinių teisinių santykių būdų, kai prisijungiantis asmuo gauna važtaraštį bei perima krovinį. Tokiu atveju tolimesnis vežėjas, priimdamas krovinį bei važtaraštį, išreiškia valią dalyvauti sutartiniuose santykiuose, priima sutarties sąlygas, taigi, atlikus atitinkamus veiksmus, vėlesnio vežėjo prisijungimas prie sutarties įvyksta pagal įstatymą (ex lege). Kasacinis teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, sprendė, jog UAB „Svevala“ savo veiksmais prisijungė prie vienintelės vežimo sutarties.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad tiek sudarytoje sutartyje, prie kurios UAB „Svevala“ prisijungė, tiek CMR važtaraštyje, pagal kurį UAB „Svevala“ priėmė ir vežė krovinį, buvo nurodyta, kad krovinio siuntėjas, krovinio gavėja, galutinė krovinio pristatymo vieta Ukrainoje, sprendė, jog ginčo krovinys turėjo būti įteiktas būtent CMR važtaraštyje nurodytam subjektui. Toks įpareigojimas galėjo būti pakeistas tik remiantis CMR konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta tvarka. Atsižvelgusi į tai, kad tokia krovinio pristatymo tvarka nebuvo pakeista, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog teismai, nustatę UAB „Svevala“ krovinio perdavimo ne sutartyje bei CMR važtaraštyje nurodytam krovinio gavėjui faktą, pagrįstai konstatavo krovinio praradimą bei atitinkamai vertino, kad UAB „Svevala“ CMR konvencijos 36 straipsnio pagrindu galėjo būti laikoma tinkama šalimi, iš kurios siekiama nuostolių atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija nutarė, jog teismai, įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, turėjo teisinį pagrindą kvalifikuoti vežėjo veiksmus perduodant krovinį kaip didelį neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. UAB „Svevala“ perdavė krovinį neidentifikuotam asmeniui, nesikreipė į krovinio siuntėją instrukcijų dėl krovinio perdavimo, kad įsitikintų, jog krovinys yra perduodamas tinkamam subjektui ir tinkamoje vietoje. Šiuo atveju net ir minimalaus rūpestingumo sąlygojamo elgesio laikymasis būtų sudaręs prielaidas išvengti žalos kilimo. Atsižvelgiant į tai, kad šie UAB „Svevala“ veiksmai teismų pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip jos didelis neatsargumas, ji prarado galimybę remtis CMR konvencijoje įtvirtintais atsakomybės ribojimo ar atleidimo nuo atsakomybės pagrindais (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija

Raktažodžiai
Close
Close