InstitucijosUniversitetai

Koronavirusas, nuotolinis mokymas ir autorių teisės: kaip teisėtai organizuoti nuotolinį mokymo medžiagos pateikimą?

Dėl koronaviruso plitimo įvestas karantinas privertė bendrojo ugdymo ir aukštąsias mokyklas pereiti prie nuotolinio mokymo. Nors nuotolinio mokymo forma nėra naujiena, tačiau naujas yra įvykusio posūkio mastas. Su tuo susijęs vienas iš didesnių nuotolinio mokymo iššūkių – šį procesą organizuojančios mokyklos ir kiti procese dalyvaujantys asmenys turi padaryti nuotoliniu būdu prieinamą bent dalį mokymui reikalingos medžiagos. Problema kyla dėl to, kad didelė dalis tokios medžiagos yra saugoma autorių teisių ir jos suskaitmeninimas bei padarymas prieinamos nuotoliniu būdu gali būti laikomas teisės pažeidimu. Šis straipsnis skirtas apžvelgti klausimus, susijusius su veiksmais, kuriuos leidžia galiojantys įstatymai padarant mokymo medžiagą prieinamą nuotoliniu būdu ir kokių rekomendacijų reikėtų laikytis.  

Autorių teisių saugomo turinio prieinamumo klausimas yra ilgamečių diskusijų dalykas, tačiau šių dienų realijos ilgai svarstytus klausimus verčia išspręsti operatyviai. Lietuvoje įvedus karantiną pradėtos svarstyti besimokančių ir studijuojančių nuotolinio mokymo ir studijų galimybės. Tuo tikslu priimtas Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2020 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. V-372, kuriuo patvirtintos Rekomendacijos dėl ugdymo proceso organizavimo nuotoliniu būdu (toliau – Rekomendacijos).1

Kaip nurodoma Rekomendacijų 1 punkte, Rekomendacijos skirtos padėti mokyklų, įgyvendinančių ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas, bendruomenėms pasirengti ugdymo proceso organizavimui nuotoliniu būdu, iki bus atnaujintas įprastas ugdymo procesas. Rekomendacijų 4 punkte nurodyta, kad mokyklos „remdamosi Rekomendacijų III skyriaus nuostatomis, iki kovo 27 d. parengia ir sukaupia skaitmeninę mokomąją medžiagą, užduotis, skirtas mokiniams mokytis nuotoliniu būdu, mokytojai pasiruošia mokyti nuotoliniu būdu.“ Nurodytame Rekomendacijų III skyriuje numatyta, kad siekdama pasirengti ugdymo procesą organizuoti nuotoliniu būdu, mokykla privalo priimti sprendimus,  kaip bus skiriamos mokymosi užduotys, kaip teikiama teorinė ir kita ugdymui(si) reikalinga medžiaga. Rekomendacijų 8 punkte nurodyta, kad mokymo medžiaga gali būti popierinė (pvz., mokinių turimi vadovėliai, pratybų sąsiuviniai), tačiau užduotys turėtų būti pateiktos skaitmeninėse aplinkose su nuorodomis (pvz., „Padlet“, „Google“ dokumentai ir kt.). Be to, rekomenduojama pasinaudoti esamu visoms mokykloms laisvai prieinamu nacionaliniu skaitmeniniu ugdymo turiniu, pavyzdžiui, emokykla, ugdymo sodas (https://sodas. ugdome. lt/mokymo-priemones), taip pat rekomenduojama naudotis laikinai laisvai prieinamu įvairių įmonių siūlomu skaitmeniniu turiniu (Rekomendacijų 13 punktas).

Kaip žinia, didelė dalis mokomosios medžiagos, visų pirma, vadovėliai, pratybos ir kita tekstinė bei vaizdinė mokymo medžiaga, yra saugoma autorių teisių. Nors dalį mokymui skirto turinio gali sukurti patys mokyklų mokytojai ir dėstytojai, aktualiausias klausimas organizuojant nuotolinį mokymą bus kitų asmenų sukurto mokymui skirto turinio skaitmeninimas ir padarymas prieinamu nuotoliniu būdu.

Šiame kontekste reikia pasakyti, kad nei žymiuoju Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbtas karantinas, nei minėtas Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymas niekaip nesuspendavo autorių teisių normų galiojimo Lietuvoje. Nors autorių teisių skeptikai galėtų teigti esant skubų ir svarbesnį visuomenės poreikį laisvai naudoti kūrinius siekiant užtikrinti švietimo nenutrūkstamumą prisimenant posakį „kai kalba ginklai, mūzos (šiuo atveju – autorių teisė) tyli“, vis dėlto verta pagalvoti ir apie Lietuvos leidėjų sektorių, kuris taip pat paliestas paskelbto karantino ir jau skelbia neišvengiamus nuostolius, o karantinui užsitęsus – ir apie leidyklų bankrotus.

Taigi, remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, nuotoliniam mokymui skirto turinio panaudojimas –  suskaitmeninimas (vartojant teisinę terminologiją – atgaminimas) ir padarymas prieinamo nuotoliniu būdu (teisiniu požiūriu – viešas paskelbimas), yra galimas tik gavus teisių turėtojo tai yra autoriaus, o dažniausiai – leidyklos sutikimą, išskyrus atvejus, kai kūrinio panaudojimas patenka į  Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme (toliau – ATGTĮ) numatytus autorių teisių apribojimų ir išimčių atvejus (ATGTĮ 19-33 straipsniai). Kūrinių panaudojimui mokymui nuotoliniu būdu yra aktualus bene vienintelis ATGTĮ  22 straipsnis, kuris reglamentuoja kūrinių  panaudojimą mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais.2

Šio straipsnio 1 punkte numatyta, kad kaip pavyzdį nekomerciniais mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais galima atgaminti, viešai paskelbti ir viešai rodyti nedidelius teisėtai išleistus ar viešai paskelbtus kūrinius ir trumpas teisėtai išleistų ar viešai paskelbtų kūrinių ištraukas tiek originalo kalba, tiek išverstus į kitą kalbą, kiek tai susiję su mokymo programomis ir neviršija mokymui ar moksliniam tyrimui reikalingo masto. Nors sprendžiant iš straipsnio pavadinimo gali susidaryti įspūdis, kad remiantis juo galimas kūrinių panaudojimas mokymo  tikslais, straipsnio formuluotė numato labai ribotą straipsnio taikymo sritį: pirma, leidžiamas kūrinių panaudojimas tik nekomerciniais tikslais; antra, leidžiama naudoti tik nedidelius kūrinius (pavyzdžiui, eilėraščius) arba trumpas išleistų kūrinių ištraukas, vadinasi, nuotolinio mokymo procese negalės būti naudojamas visas kūrinys, pavyzdžiui, vadovėlis  ar pratybų sąsiuvinis; trečia, panaudojimas turi būti susijęs su mokymo programomis, o tai apsunkina kūrinių panaudojimą platesniems, su mokymo programomis nesusijusiems tikslams; ketvirta, kūriniai gali būti naudojami tik „kaip pavyzdys“, taigi, šiuo apribojimu remiantis galima naudoti tik medžiagą, kuri yra pagalbinė, tuo tarpu vadovėliai ir specialiai mokymui parengta medžiaga, bent jau pagal iki šiol nusistovėjusį aiškinimą negalėtų būti laikomi pavyzdžiu ir nepatektų į šio apribojimo apimtį. Galiausiai, šis įstatymo straipsnis turi būti taikomas kartu su ATGTĮ 19 straipsniu, kuris apribojimu leidžia naudotis tik tada, kai turtinių teisių apribojimas neprieštarauja įprastiniam kūrinio naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų autoriaus arba kito autorių teisių subjekto interesų. Aptartos apribojimo taikymo sąlygos reiškia, kad didžioji dalis mokymui skirto turinio panaudojimo atvejų nepatektų į jo taikymo sritį.

Šiame kontekste paminėtinas šiuo metu rengiamas ATGTĮ pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo galimybės naudoti kūrinius nuotolinio mokymo procese turėtų būti praplėstos. Tačiau tai nėra panacėja dėl dviejų priežasčių: pirma, naujojo reguliavimo šiuo metu dar nėra ir nebus bent jau iki rudens, o mokymo procesą organizuoti reikia šiandien,  antra, net ir naujojo reguliavimo nuostatos numato panašius ribojimus, todėl taip pat iki galo neišsprendžia plataus mokymo turinio panaudojimo problemos.

Čia eilinį kartą galima būtų mesti akmenį į ES atliktą harmonizavimo darbą, konkrečiai – į uždarą autorių teisių apribojimų sąrašą, dėl kurio Lietuva net ir norėdama negalėtų skubiai pakeisti reguliavimo ir leisti platesnį mokomosios medžiagos parengimą nuotoliniam mokymui. Palyginimui, JAV bibliotekų autorių teisių specialistai paskelbė kreipimąsi, kuriame išdėstė požiūrį, jog JAV teisėje pripažįstamas sąžiningo naudojimo (“fair use“) apribojimas paprastai bus tinkamas naudoti medžiagą nuotoliniu būdu kilusios pandemijos situacijoje. Deja, Lietuvos teisė analogiškų galimybių nesuteikia.

Šios teisinės daugžodystės fone kyla labai paprastas klausimas – tai ką gi šioje situacijoje daryti ir kaip siekiant bendro tikslo užtikrinti netrikdomą ir kokybšką mokymo procesą, bet kartu visiškai nesužlugdyti leidėjų ir kitų teisių turėtojų? Akivaizdu, kad reikalingos konkrečios šio klausimo sprendimo priemonės, o pagrindinis principas, kuriuo  turėtų būti vadovaujamasi, turėtų būti bendradarbiavimas ir sutelktas siekis išspręsti visiems iššūkiu tapusią sudėtingą situaciją.

Esamamomis aplinkybėmis gali būti pateiktos kelios rekomendacijos.

Pirma, medžiagą nuotoliniam mokymui rengiantys asmenys ir institucijos, tais atvejais, kai skaitmenina ir/ar įkelia tekstinę, vaizdinę ar kitokią medžiagą į kurią teisių neturi (arba dėl to, kad ne patys sukūrė šią medžiagą, arba net jei patys ją sukūrė, galimai teisės buvo perleistos leidėjui) turi atsižvelgti į tai, kad galiojantys įstatymai numato labai siaurą apribojimą, kai teisių turėtojo sutikimo nereikia – medžiaga pateikiama tik kaip pavyzdys, tik nedideli kūriniai ir trumpos kūrinių ištraukos, ir tik tiek, kiek tai susiję su mokymo programomis ir neviršija mokymui reikalingo masto.

Antra, teisių turėtojai galėtų imtis bendrų iniciatyvų ir karantino laikotarpiu atverti turinį mokykloms (kai kurios Lietuvos leidyklos tai jau padarė). Tai išspręstų ne tik autorių teisių klausimus organizuojant nuotolinių studijų procesą, bet ir techniškai palengvintų turinio prieinamumą mokyklose. Žinoma, jei leidėjai suteiks prieigą tik mokykloms, tuomet pastarosioms teks pareiga užtikrinti, kad prie patalpintos medžiagos prieigą turės tik tie, kam jos iš tiesų reikia mokymo procese – tai yra, tų mokyklų mokiniai ir studentai.

Trečia, dar radikalesnis sprendimas būtų atvirųjų licencijų naudojimas arba bent informavimas, kad kūriniams suteikta laisva prieiga.  Skirtingai nuo ankstesnio varianto, šiuo atveju turinys būtų atveriamas visiems, o ne tik mokykloms. Atvirosios licencijos yra pakankamai gerai žinomos akademinėje aplinkoje, ypač, Kūrybinių bendrijų (angl. Creative Commons) licencijos. Nors tokių licencijų yra kelios skirtingos rūšys, visoms joms bendra tai, kad suteikiama nemokama prieiga ir paprastai naudotojai gali tiek skaitmeninti, tiek padaryti prieinamą kūrinį nuotoliniu būdu be jokių tolimesnių kontaktų su teisių turėtoju. Tiesa, Kūrybinių bendrijų ar kitos atvirosios licencijos gali numatyti tam tikrus apribojimus, kurių privalu laikytis. Pavyzdžiui, visos Kūrybinių bendrijų licencijos numato priskyrimo reikalavimą. Be to, atvirosios licencijos gali numatyti ir papildomų ribojimų, pavyzdžiui, drausti išvestinius kūrinius, o tai jau galėtų sukelti papildomų klausimų ir apsunkinimų naudotojui, įskaitant nuotolinę mokymo medžiagą ruošiančius mokytojus bei dėstytojus.

Ketvirta, valstybė ir jos institucijos galėtų tiesiogiai dalyvauti sprendžiant saugomo turinio platesnio panaudojimo klausimus teisių turėtojams ir naudotojams teikiant finansinę, mokestinę bei organizacinę paramą.

Pabaigai norėtųsi tikėti, kad ekstremalios situacijos iškelti iššūkiai ilgalaikėje perspektyvoje leis racionaliau išspręsti tiek efektyvesnio ir paprastesnio saugomo turinio panaudojimo klausimus, tiek prisidės prie mokymo proceso modernizavimo Lietuvoje.

 

Parengė J. Liauksminaitės ir R.  Birštono advokatų kontoros advokatė dr. Jūratė Liauksminaitė ir VU Teisės fakulteto partnerystės profesorius, J. Liauksminaitės ir R. Birštono advokatų kontoros advokatas dr. Ramūnas Birštonas

__________________________________________________________________________________________________

1. Nors Rekomendacijos nėra skirtos aukštosioms mokykloms, joms kyla tie patys nuotolinio mokymo klausimai, todėl šis straipsnis apima tiek bendrojo ugdymo, tiek aukštąsias mokyklas.

2. Teoriškai, ATGTĮ yra ir daugiau apribojimų, kuriais galėtų remtis mokyklos, pavyzdžiui, kūrinių-našlaičių apribojimas (ATGTĮ VII skyrius), kuris kai kuriais atžvilgiais yra platesnis ir įgalintų laisvesnę prieigą. Tačiau kūrinių-našlaičių apribojimas yra susijęs su specialiomis taikymo sąlygomis, visų pirma –  kūrinio autorių teisių turėtojas nėra žinomas ar negali būti rastas. Kalbant apie mokymo procese naudojamus vadovėlius  ir kitą medžiagą, ši sąlyga paprastai nebus tenkinama (tai yra, autorių teisių turėtojas dažniausiai gali būti nustatytas ir rastas) ir kūrinių-našlaičių apribojimu pasiremti nepavyks.

Raktažodžiai
Close
Close