Komentarai

G.Valantiejus. Tarptautinės prekybos tarp ES ir Rusijos Federacijos teisinis reguliavimas: istorinės pamokos bei ateities perspektyvos verslui

Tarptautinė prekyba tarp  ES ir Rusijos Federacijos: reikšmė, pokyčiai ir tendencijos

Pastebėtina, jog pagal tarptautinės prekybos apimtis Rusijos Federacija yra trečia pagal svarbą prekybos partnerė Europos Sąjungai (ES) ir ES yra pati svarbiausia prekybos partnerė Rusijos Federacijai [1]. Be to, nepaisant įvairių struktūrinių pasikeitimų bei iššūkių, susijusių prekybos apribojimų ir sankcijų taikymu (nuo 2014 m.) Rusijos Federacija išlieka ir viena iš svarbiausių Lietuvos Respublikos užsienio prekybos partnerių. Todėl, įvertinus šią aplinkybę, tradiciškai tiek politiniu, tiek praktiniu, tiek ir moksliniu lygmeniu visuomet didelis dėmesys buvo ir yra skiriamas ES ir jos valstybių narių ekonominių ir prekybinių santykių su Rusijos Federacija nagrinėjimui bei jų perspektyvoms. Nors šie santykiai, vertinant istoriniu požiūriu, išgyveno įvairių krizių bei iššūkių, tačiau objektyvios ekonominės aplinkybės sąlygoja naujų prekybinio bendradarbiavimo formų paiešką bei prekybos teisinio reguliavimo sistemos tobulinimą. Pabrėžtina, jog pastaruoju metu (pavyzdžiui, 2020 m. kovo 5 d. Maskvoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „EAEC and EU – Prospects for 2020“) bent jau specialistų ir praktikų diskusijose vėl yra bandoma kelti klausimą dėl tarptautinę prekybą reguliuojančių ES bei Rusijos Federacijos muitų teisės šaltinių (muitinės kodeksų) derinimo ar net bendros ekonominės erdvės „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ kūrimo [2]. Atsižvelgiant į tai, tikslinga detaliau apžvelgti tarptautinės prekybos tarp ES ir Rusijos Federacijos teisinio reguliavimo raidos patirtį bei perspektyvas, kurios aktualios ne tik politiniu, bet ir praktiniu, verslo požiūriu, ypač ir Lietuvos verslo subjektams (prekybininkams, importuotojams, eksportuotojams, transporto įmonėms) dalyvaujantiems dvišalėje tarptautinėje prekyboje.

Svarbu pažymėti, jog tarptautinei prekybai tarp ES ir Rusijos Federacijos būdinga tai, kad ji itin sparčiais tempais augo XXI a. pirmajame dešimtmetyje, iki 2008 m, kuomet ši tendencija pakito dėl prasidėjusios pasaulinės ekonomikos krizės ir Rusijos Federacijos pradėtų taikyti vienašalių prekybos reguliavimo (ribojimo) priemonių, kurios turėjo neigiamą poveikį ES ir Rusijos Federacijos prekybos apimčiai. Nuo 2010 m. tarpusavio prekybos apimtys vėl pradėjo augti ir pasiekė aukščiausius lygius 2011 – 2012 m. [3]. Kita vertus, nuo 2014 m. dėl pasikeitusių geopolitinių aplinkybių – Rusijos Federacijos įvykdytos Krymo aneksijos, įsitraukimo į konfliktą Ukrainos Respublikoje – 2014 m. vasarą prasidėjo ES prekybinis konfliktas su Rusijos Federacija dėl vienašališkai pritaikytų prekybos tam tikrais produktais apribojimų (Rusijos Federacijai reaguojant į ES pritaikytas ekonomines sankcijas) dėl kurio abi šalys patyrė nuostolių [4]. Dėl šių priežasčių tarptautinės prekybos su Rusijos Federacija apimtys vėl pradėjo mažėti: visa prekybos prekėmis apimtis tarp Rusijos Federacijos ir ES nuo 2014 m. sumažėjo beveik trečdaliu nuo 307,6 mlrd. EUR 2011 m. iki 209,6 mlrd. EUR 2015 m. [3]. Kita vertus, nuo 2017 m. vėl fiksuojamas tiek prekių importo, tiek eksporto iš ES į Rusijos Federaciją augimas [1]. Būtina pastebėti, jog nuo Rusijos Federacijos įstojimo į Pasaulio Prekybos Organizaciją (PPO) momento (2012 m.), iš ES į Rusijos Federaciją eksportuojamų prekių struktūroje dominavo technikos įranga ir transporto priemonės, chemijos ir farmacijos pramonės produktai, žemės ūkio produkcija, to tarpu iš Rusijos Federacijos ES, visų pirma, importuoja žaliavas: naftą ir dujas, kurios, kartu sudėjus, yra svarbiausios importuojamos Rusijos Federacijos kilmės prekės [5].

Teisiniai šaltiniai, reguliuojantys tarptautinę prekybą tarp  ES ir Rusijos Federacijos

Teisiniu požiūriu, ES ir Rusijos Federacijos prekybiniams santykiams (atsižvelgiant į Rusijos Federacijos narystę PPO) būdinga, tai kad jie šiuo metu reguliuojami PPO lygmeniu ir atitinkamai ES tarptautinės prekybos režimas šios valstybės atžvilgiu bei jos apmokestinimo reglamentavimas yra, visų pirma, grindžiamas daugiašale teisinio reguliavimo sistema, laikantis PPO priimtų teisės aktų, kurie liberalizuoja tarptautinę prekybą (pagrindinių PPO susitarimų, pavyzdžiui Bendrojo susitarimo dėl prekybos prekėmis ir muitų tarifų (vadinamojo GATT susitarimo). Tarifinis importuojamų bei eksportuojamų prekių klasifikavimas muitų apskaičiavimo tikslais taip yra grindžiama tarptautine Suderintos Sistemos tarptautine nomenklatūra, kaip ji yra apibrėžta 1983 m.  Tarptautinės suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos konvencijoje, prie kurios, kaip šalys, yra prisijungusi tiek ES, tiek ir Rusijos Federacija [6]. Būtina pastebėti, jog iš esmės ES rėmė Rusijos Federacijos narystę PPO: nuo derybos proceso pradžios iki faktinės įstojimo į šią organizaciją datos 2012 m. rugpjūčio 22 d. buvo vadovaujamasi politine nuostata, jog Rusijos narystė PPO suteiks esminį postūmį toliau plėtojant ekonominius santykius tarp ES ir Rusijos Federacijos, taip pat ji užkirs kelią Rusijos Federacijos inicijuojamiems vienašališkiems muitų tarifų padidinimams, kurie buvo taikomi ankstesniais laikotarpiais [5]. Kiti teisinio muitų reguliavimo mechanizmai, pavyzdžiui, vienašališkas lengvatinis (preferencinis) prekybos režimas pagal Bendrųjų muitų lengvatų/preferencijų sistemą (vienašališkos ES suteikiamos muitų tarifų nuolaidos), anksčiau buvo naudojami Rusijos atžvilgiu, tačiau nebėra taikomi nuo 2014 m. sausio 1 d. [7]. Be to, dar nuo 1997 metų ES ir Rusijos Federacijos tarptautinius politinius ir ekonominius santykius dvišaliu lygiu reglamentuoja Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas [8]. Nors šis susitarimas nėra laisvosios prekybos ir(ar) investicijų sutartis, tačiau vienas iš pagrindinių jo tikslų yra prekybos ir investicijų skatinimas, taip pat darnių ekonominių ryšių tarp ES ir Rusijos plėtra, be to, jis numato mechanizmus galimų tarpusavio ginčų sprendimui, todėl yra vertinamas kaip svarbus teisės šaltinis, taikomas netgi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje [9].

Kita vertus, analizuojant pačioje ES bei Rusijos Federacijoje priimtus bei taikomus teisės šaltinius (muitinės kodeksus – Sąjungos (ES) muitinės kodeksą bei Eurazijos Ekonominės Sąjungos (kuriai priklauso Rusijos Federacija) muitinės kodeksą), reguliuojančius tarptautinę prekybą bei muitų taikymą, taip pat galima pastebėti ne tik jų skirtumų, bet ir panašumų [10]. Pavyzdžiui, tiek Sąjungos muitinės kodekse, tiek Eurazijos muitinės kodekse įtvirtintas elektroninių muitinės deklaracijų naudojimo ir elektroninio muitinės formalumų įforminimo pirmenybės principas, akcentuojama išankstinės elektroninės informacijos teikimo muitinei būtinybė (prieš atliekant muitinės formalumus su įvežamomis ir išvežamomis prekėmis). Be to, didžioji dalis muitinės procedūrų, numatytų abiejuose kodeksuose, rūšių iš esmės sutampa (pagal jų esmę ir turinį). Tačiau galima pastebėti tai, jog Eurazijos muitinės kodekse muitinės procedūros aprašomos labiau išskaidytai, ne visuomet grupuojamos į atskirus tipus, dėl ko sudėtingiau šį kodeksą taikyti praktiškai. Be to, lyginant Sąjungos muitinės kodeksą su Eurazijos muitinės kodeksu galima pastebėti, jog šio kodekso muitinės procedūrų atlikimo tvarkose yra labai daug išimčių, kurios leidžia tam tikroms prekėms ar jų įforminimo atvejams taikyti kitais nacionaliniais teisės aktais reglamentuotas specialias, papildomas nuostatas. Šiuo požiūriu Sąjungos muitinės kodeksą galima vertinti kaip kur kas labiau harmonizuotą muitų teisės šaltinį, o ES muitų teisę – kaip labiau kodifikuotą. Kita vertus, Eurazijos muitinės kodekse, kaip ir Sąjungos muitinės kodekse, yra įtvirtinta nemažai identiškų (pagal savo pobūdį ir paskirtį) teisinių institutų. Tarp tokių institutų, pavyzdžiui, galima paminėti įgalioto ekonominių operacijų vykdytojo (ir su šiuo statusu susijusių muitinės formalumų supaprastinimų) institutą, taip pat privalomosios tarifinės informacijos institutą (taisyklės, supaprastinančios prekių tarifinį klasifikavimą, bei numatančios galimybę jį pagrįsti iš anksto priimamais bei į ateitį taikomais muitinės sprendimais).

Teisinių šaltinių, reguliuojančių tarptautinę prekybą tarp  ES ir Rusijos Federacijos, taikymo praktika

Tačiau tenka pastebėti, jog dar vykdant derybas dėl Rusijos Federacijos įstojimo į PPO, buvo susidurta su gana skeptiška Rusijos Federacijos pozicija dėl numatomų įsipareigojimų PPO, kuri buvo aiškinama išskirtiniu Rusijos Federacijos, kaip gamtinių išteklių eksportuotojos, statusu ir su tuo siejama būtinybe netaikyti jai visų PPO įsipareigojimų bei taisyklių ar taikyti jos atžvilgiu specialias nuostatas (diskrecines teises) [11]. Tenka pastebėti, jog praėjus beveik dešimčiai metų po Rusijos įstojimo į PPO, Rusijos Federacijos pozicijos dėl visų PPO įsipareigojimų laikymosi ir jų interpretavimo bei praktinio įgyvendinimo išlieka gana specifiškos. Dalies jos taikomų ar pastaruoju metu inicijuojamų užsienio prekybos reguliavimo priemonių teisėtumas yra vertinamas kaip akivaizdžiai kvestionuotinas PPO teisės požiūriu (pavyzdžiui, nustatomi vienašališki apribojimai prekybai žemės ūkio produkcija, numatomas papildomų importo mokesčių taikymas importuojamiems automobiliams, įtvirtinamos viešųjų pirkimų ir subsidijų taisyklės, proteguojančios vietinės kilmės produktus ir kt.) [12]. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šiuo atveju tiek praktiniu, tiek ir teoriniu lygmeniu Rusijos Federacijoje gana plačiai yra propaguojama būtinybė net ir narystės PPO sąlygomis aktyviai įgyvendinti priemones, skirtas importuojamų prekių pakeitimui vietine produkcija, kas vertinama kaip būtina sąlyga nacionalinės ekonomikos konkurencingumui bei stabilumui  užtikrinti [13].  Pavyzdžiui, net ir po įstojimo į PPO momento, siekdama apsaugoti tam tikrus nacionalinės ekonomikos sektorius, Rusijos Federacija taikė vis naujas protekcionistines priemones (tame tarpe ir muitų srityje), nors tuo pačiu metu iš jos buvo galima tikėtis tolesnio prekybos režimo liberalizavimo (ji nustatė specialų perdirbimo mokestį už importuojamas transporto priemones (nuo 2012 m.) [14], apribojo  prieigą prie Rusijos Federacijos vidaus rinkos įvesdama papildomus muitus [15] ar nustatydama importo draudimus daugeliui ES kilmės žemės ūkio produktų, pavyzdžiui, mėsos ir pieno produktams, o vėliau ir visai kitai produkcijai (nuo 2014 m. rugpjūčio mėn.) [4]. Būtent dėl šių priežasčių ES gana aktyviai naudojasi visomis pagal PPO teisę turimoms galimybėmis (dvišalėmis ir daugiašalėmis, visų pirma, PPO ginčų sprendimo procedūra) Rusijos Federacijos atžvilgiu, siedama užtikrinti, kad tarptautinėje prekyboje su Rusija būtų laikomasi PPO taisyklių [16]. ES vykdomos bendrosios prekybos politikos kontekste jos tradiciškai buvo laikomos esminiu pagrindu siekiant ilgainiui pagerinti dvišalius užsienio prekybos ir investicijų santykius, kurie užtikrintų abipusę ekonominę naudą bei taikomų reguliavimo procedūrų skaidrumą ir teisinių taisyklių laikymąsi pačioje Rusijos Federacijoje [17].

Dėl šių priežasčių teoriniame lygmenyje pastaruoju metu vis plačiau diskutuojama dėl realaus Rusijos Federacijos narystės PPO efekto [12]; [18]. Be to, autoriai, lyginamuoju aspektu tyrinėję Rusijos Federacijos prekybinių santykių su Europos Sąjunga reguliavimą, iškelia ir daugiau keletą probleminių klausimų, tokių kaip: (i) energijos išteklių importo į ES teisinio reguliavimo klausimai, Rusijai išliekant pagrindiniu energijos išteklių importuotoju į ES ir jai 2009 m. pasitraukus iš Energetikos Chartijos Sutarties (angl. „Energy Charter Treaty“), reguliuojančios prekybos šiais ištekliais principus [19]; (ii) eksporto muitų taikymas, Rusijai apmokestinant iš Rusijos į Europos Sąjungą importuojamas prekes (vertinant istoriniu aspektu) [20]. Atsižvelgiant į tai, siekdama spręsti tarpusavio bendradarbiavimo problemas inter alia ir plėtojant tarptautinę prekybą bei liberalizuojant muitų taikymą bei teisinį reguliavimą, dar prieš Rusijos Federacijos įstojimą į PPO Sankt Peterburgo viršūnių susitikime 2003 m. gegužės mėn. ES ir Rusijos Federacija buvo susitarusi stiprinti bendradarbiavimą siekiant papildomai sukurti keturias ES ir Rusijos Federacijos „bendras erdves“ (angl. common spaces) pagal esamą ir jau sudarytą 1997 m. Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą. Pavyzdžiui, buvo nuspręsta sukurti bendrą ekonominę erdvę, bendrą erdvę laisvam asmenų judėjimui, saugumui ir teisingumui,  bendradarbiavimo išorės saugumo srityje erdvė taip pat mokslinių tyrimų ir švietimo erdvę, įtraukiant ir kultūrinius aspektus [21]. Kita vertus, dvišalė laisvosios prekybos režimą nustatanti tarptautinė sutartis su Rusijos Federacija nebuvo sudaryta.

Tarptautinės prekybos tarp ES ir Rusijos Federacijos teisinio reguliavimo perspektyvos ateityje

Straipsnio autoriaus nuomone, šios sutarties ar bendros ekonominės (ir prekybinės) erdvės „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ galimos tolesnės perspektyvos vertintinos neigiamai. Pradėtos ES ir Rusijos Federacijos derybos buvo sustabdytos dar 2012 m., nes jokios pažangos nebuvo pasiekta jų svarbiausioje dalyje, susijusioje su prekyba ir investicijomis, taip pat iškilo nesutarimų dėl sąlygų, susijusių su teisės viršenybės užtikrinimu bei žmogaus teisių apsauga įtvirtinimo (Rusijos Federacijos vertinimu, tarptautinių santykių sureguliavimas neturėtų būti grindžiamas tokiomis sąlygomis ar išlygomis) [20] . Šiuo metu vykstantys nauji procesai, pavyzdžiui, tolesnis Eurazijos Ekonominės Sąjungos, kaip Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos muitų sąjungos, integracijos stiprinimas (2015 m. prie Sąjungos prisijungė Armėnija ir Kazachstanas) [22] bei iššūkiai su kuriais susidūrė Rusijos Federacija vykdydama savo įsipareigojimus PPO, taip pat jos vykdoma karinė intervencija Ukrainoje paskatino ES Tarybą sustabdyti tolesnes derybas dėl šios sutarties sudarymo [1]. Rusijos Federacijos mokslininkų nuomone, praktinės tolesnės derybų perspektyvos taip pat vertinamos neigiamai, visų pirma, dėl tos priežasties, kad šiuo metu jos turėtų būti tęsiamos įtraukiant visas Eurazijos Ekonominės Sąjungos valstybes nares dėl ko jokio bendro sutarimo nėra pasiekta. Laisvosios prekybos sutartis su Rusija šiuo konkrečiu laikotarpiu neturėtų būti laikoma tinkamu tarptautinės prekybos ir muitų reguliavimo priemone ir dėl to, jog ES nėra stipresnėje pozicijoje dėl sudėtingos tarptautinių prekybos susitarimų sudarymo procedūros pačioje ES (būtinybės derinti pačios ES ir valstybių narių pozicijas [23]), taip pat dėl sunkumų suformuluojant bendrą bei nuoseklią ES poziciją dėl priklausomybės nuo Rusijos gamtinių išteklių (dujų) sumažinimo [20], o galiausiai ir dėl abipusių ekonominių sankcijų taikymo [24]. Todėl konstatuotina, jog tolesnis Rusijos Federacijos ir ES bendradarbiavimas prekybos ir muitų klausimų srityje turėtų būti grindžiamas 1997 m. Partnerystės susitarimo nuostatomis [8], esant būtinybei derantis būtent dėl jų nuostatų pakeitimų, o radikalių ar kardinalių pasikeitimų šioje srityje, galinčių iš esmės pakeisti verslo aplinką, kol kas nereikėtų tikėtis.

Dr. Gediminas Valantiejus yra advokatų profesinės bendrijos „ILAW“ vyr. teisininkas, advokatas bei  Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto bei Mykolo Romerio teisės mokyklos Tarptautinės ir ES teisės instituto docentas

 

____________________________

[1] „Trade>Policy>Countries and regions>Russia“, European Commission, http://ec.europa.eu/trade/policy/countries-and-regions/countries/russia;

[2] European Union, Trade in goods with Russia“, European Commission Directorate-General for Trade, http://trade.ec.europa.eu/doclib/docs/2006/september/tradoc_113440.pdf;

[3] “Synchronization of EAEC and EU customs codes discussed at the conference in Moscow”, Belteleradiocompany,  https://www.tvr.by/eng/news/ekonomika/sinkhronizatsiyu_tamozhennykh_kodeksov_eaes_i_es_obsudili_na_konferentsii_v_moskve/.

[4] Виктор Васильевич Кирпичев, „Государственное регулирование внешнеторговой деятельности: новые условия – новые подходы“, Торгово-экономический журнал 2 (2015): 103-105.

[5] „EU welcomes Russia’s WTO accession after 18 years of negotiations“, European Commission, https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/en/IP_12_906.

[6] Development of customs cooperation with international organizations“, Federal Customs Service, http://eng.customs.ru/index.php?option=com_content&view=article&id=78&Itemid=1853.

[7] „Revised EU trade scheme to help developing countries applies on 1 January 2014“, European Commission, https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/en/MEMO_13_1187.

[8] Agreement on partnership and cooperation establishing a partnership between the European Communities and their Member States, of one part, and the Russian Federation, of the other part“, Official Journal L 327 (1997).

[9] Dirk Buschle, „The Effect of the EC-Russia Partnership Agreement in Community Law: Lessons Learned From the Soccer World“, Oil, Gas & Energy Law Intelligence 7, 2 (2009).

[10] Alfonsas Laurinavičius ir kt., “Muitinė tarptautinės prekybos logistinėje grandinėje” (Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014).

[11] Žr. šiuo klausimu Steve Charnovitz, Mapping the Law of WTO Accession. WTO at Ten: Governance, Dispute Settlement and Developing Countries (Huntington, NY: Juris Publishing, 2008); Peter J. Williams, Handbook on Accession to the WTO (Cambridge: Cambridge University Press, 2008).

[12] Molly O’Neal, „Russia in WTO: interests, policy autonomy, and deliberations“, Eurasian Geography and Economics 55, 4 (2014):  417-418.

[13] Елена Борисовна Орлова, “Вступление России в ВТО: теоретические вопросы и предварительные результаты”, Политематический сетевой электронный научный журнал Кубанского государственного аграрного университета 100 (2014): 12-13.

[14] Boris Kabylinski and Victoria Menshakova, „Utilisation levy: general overview and practical approach of the Russian Federal Customs Service”, World Customs Journal 10, 2 (2016): 109.

[15] Šie muitai žemės ūkio produkcija ir pramonės gaminiams buvo ginčijami PPO byloje DS485 Russia—Tariff Treatment of Certain Agricultural and Manufacturing Products

[16] Tamara Perišin, „Pending EU Disputes in the WTO: Challenges to EU Energy Law and Policy, Croatian Yearbook of European Law and Policy, 40 (2014): 371.

[17] Žr. šiuo klausimu Richard Sakwa, The Crisis of Russian Democracy: The Dual State, Factionalism and the Medvedev Succession (Cambridge: Cambridge University Press, 2011).

[18] Richard Connolly and Philip Hanson, „Russian Accession to the World Trade Organization: Commitments, Processes and Prospects“, Eurasian Geography and Economics 53 (2012): 479–501.

[19] Юлия Михайловна Кукушкина, „Значение регулирования торговли в рамках ВТО для энергодиалога России с европейским союзом“, Вестник финансового университета 4 (2014): 106.

[20] Žr. šiuo klausimu Rafael Leal-Arcas, International Trade and Investment Law (Cheltenham, UK: Edward Elgar Publishing, 2011),

[21] Peter Van Elsuwege, The Four Common Spaces: new impetus to the EU-Russia Strategic Partnership?, from Law and Practice of EU External Relations: Silent Features of a Changing Landscape, Alan Dashwood and Marc Maresceau (eds.) (Cambridge: Cambridge University Press, 2008), 334-359.

[22] David G. Tarr, „The Eurasian Economic Union of Russia, Belarus, Kazakhstan, Armenia, and the Kyrgyz Republic: Can It Succeed Where Its Predecessor Failed?“, Eastern European Economics 54, 1 (2016): 1-22.

[23] Žr. ES Teisingumo Teismo išvadą byloje Nr. C-2/15.

[24] Пауль Алексеевич Калиниченко, „Правовые аспекты взаимоотношений между Россией и Европейским союзом в рамках Всемирной торговой организации“, Актуальные проблемы российского права 11, 48 (2014): 2620-2621.

Raktažodžiai
Close
Close