E. Šileikis. Architektų visuotinė narystė specialioje profesinėje asociacijoje: konstituciniai aspektai
„Nors keramika į Lietuvą pavėlavo 3000 metų, plūgas – 800 metų, o krikščionybė – 400 metų, to nepasakytum apie baroko suklestėjimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. […] Baroko architektūra užpildė visą LDK“.[1] Taip ir kitaip istorijos mokslų profesorius Alfredas Bumblauskas bei kiti Lietuvos istoriografijos korifėjai toliaregiškai įžvelgia, kad Lietuva vien dėl jos senamiesčiams ar kitoms vietovėms tradiciškai būdingos baroko architektūros jau prieš šimtmečius „tapo“ integralia Vakarų Europos dalimi. Todėl galima samprotauti, kad ne tiek formalus valstybės įstojimas į Europos Sąjungą 2004 m., kiek kandidatės kultūrinė tapatybė ir jos dalimi esantis senosios architektūros savitumas nulėmė Lietuvos visateisę narystę šioje organizacijoje.
Tokia įžvalga reikšminga humanitarinių mokslų raidai. Tačiau, kaip nebūtų keista, architektūra užsiimančių atestuotų architektų statusas gali būti konstitucinių ginčų ir abejonių dalyku, kurį analizuoja teisės mokslas.
Konstitucinis Teismas 2020 m. vasario 18 d. priėmė nagrinėti individualų konstitucinį skundą, kuriame abejojama, ar Architektų rūmų įstatyme nustatyta privaloma visų atestuotų architektų narystė Architektų rūmuose, kurie sudaro savitą asociacijos formą, neprieštarauja Konstitucijai.[2]
Toks skundas tarsi neatsitiktinai sutapo su tuo, kad tam tikri „tektoniniai judesiai“ šiek tiek anksčiau užfiksuoti Seimo duomenų bazėse skelbiamų įstatymų projektų lygmenyje.
Šiame tyrime siekiama analizuoti Seimo narių grupės 2020 m. sausio 28 d. registruotą Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio pakeitimo projektą Nr. XIIIP-4449. Pirmiausia būtina atskleisti kontekstą.
Seimas 2006 m. lapkričio 12 d. priėmė Architektų rūmų įstatymą (Žin., 2006, 134-5063), kuriame įtvirtino: „Rūmai – pagal šį įstatymą ir Asociacijų įstatymą įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti ir ginti su architektūra ir urbanistika susijusius viešuosius interesus. Rūmų, kaip juridinio asmens, teisinė forma yra asociacija“.
Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta: „Nuolatiniais Rūmų nariais gali būti [paryškinta mano – E.Š.] Lietuvoje atestuoti ir nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys architektai, taip pat architektai, atestuoti ir gyvenantys kitose Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybėse.“
Pastaroji pacituota nuostata radikaliai pakito po beveik dešimties metų. Seimas 2016 m. lapkričio 3 d. priėmė Architektų rūmų įstatymo 1, 2, 3, 4, 11 straipsnių pakeitimo […] įstatymą (TAR, 2016-26508), kuriuo minėtą įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pakeitė taip: „Rūmų nariai yra visi [paryškinta mano – E.Š.] Lietuvos Respublikoje atestuoti architektai. Rūmų nariais gali būti ir architektai, kurių teisė verstis atestuoto architekto veikla pripažinta Lietuvos Respublikoje“.
Praėjus trims metams, Seimo narių grupė 2020 m. sausio 28 d. pateikė minėtą Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio pakeitimo projektą Nr. XIIIP-4449. Vėl siūloma keisti įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti dispozityviai: „Rūmų nariais gali būti [paryškinta mano – E.Š.] visi Lietuvos Respublikoje atestuoti architektai ir architektai, kurių teisė verstis atestuoto architekto veikla pripažinta Lietuvos Respublikoje. “
Projekto aiškinamajame rašte nurodytos keitimo sumanymą paskatinusios priežastys ir tikslai. Tai padaryta neatmestinai ir neįprastai. Formuluojami konstituciniai argumentai. Atskleidžiama, kad dabartinė galiojanti įstatymo 4 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai. Architektų veikla esą nėra tokia „valstybės kontroliuojama veikla“, kurią būtų galima lyginti su notarų ar antstolių profesine veikla, kuriai būdingas „valstybės perduotų funkcijų“ vykdymas.
Visa tai – perliukas teisės teorijai ir ypač konstitucinės teisės mokslui bei tarpdisciplininiam diskursui. Jis aktualus sistemiškai vertinant advokatų, notarų, antstolių ir kitokių laisvųjų profesijų reglamentavimą tuo aspektu, kad demokratinės valstybės įstatymų leidėjas dėl specifinių (konceptualiai suvokiamų) veiksnių tradiciškai yra „linkęs“ (turi legitimaciją) nustatyti, kad asmenys, kurie laisvai renkasi „nesuvalstybintas“ (autonomines) profesijas, kurios tradiciškai būdingos atvirai pilietinei visuomenei, objektyviai laikytini atitinkamos asociacijos nariais (negali neturėti joje teisių ir pareigų). Tokių asmenų narystė profesinėje asociacijoje kyla ne iš jų subjektyvaus parašymo priimti į asociaciją (jo patenkinimo), bet iš specialiame įstatyme numatyto asmens „tapimo“ jo atsakingai (sąmoningai) pasirinktos specifinės profesijos vykdytoju fakto (padarinio).
Tai neišvengiamai skatina ar provokuoja galimą kritiką ir ja grindžiamas kategoriškas įžvalgas, kad taip esą įteisinama prievartinė (ne laisvanoriška) narystė asociacijoje. Kartu esą sudaromos prielaidos priversti visus asociacijos narius mokėti asociacijos suvažiavime ar konferencijoje nustatytas metines įmokas tos asociacijos institucijų veiklai finansuoti.
Dėmesį traukia ir kartu stebinti gali tai, kad Seimo nariai ar jų padėjėjai įstatymo projekto aiškinamajame rašte išties itin originaliai pažymi, kad: „Asociacijų veikla yra grindžiama narių savanoriškumo principu, nes pagal Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalį niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors asociacijai. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos architektų rūmų egzistavimas ir veikla yra grindžiama ne narių savanoriškumo, bet privalomumo principais [paryškinta mano – E.Š.]. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmenys, besiverčiantys tam tikra valstybės kontroliuojama profesija, ex lege priklausytų tam tikrai asociacijai, užtikrinančiai šios profesijos savivaldą, inter alia vienodus profesinės etikos standartus ir jų laikymosi priežiūrą. Pažymėtina, kad architekto profesija ir veikla nėra valstybės kontroliuojama profesija [paryškinta mano – E.Š.], t. y. tam tikrų viešosios valdžios funkcijų vykdymas, kaip pvz. notarų ar antstolių profesija, kai savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys vykdo valstybės jiems perduotas funkcijas [paryškinta mano – E.Š.]. Atitinkamai įstatymų leidėjas neturi ir konstitucinių įgaliojimų nustatyti privalomos visų atestuotų architektų narystės Lietuvos Respublikos architektų rūmuose, toks teisinis reguliavimas prieštarauja [paryškinta mano – E.Š.] Konstitucijos 35 straipsnio 1 ir 2 dalims.“
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, anot šviesaus atminimo Prancūzijos Prezidento Žano Širako (Jacques Chirac), pasinaudojo proga patylėti, t. y. neužsimindamas apie Konstituciją ar Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimą dėl konstituciškai pateisintos visų antstolių būtinos narystės atitinkamoje profesinėje asociacijoje, 2020 m. vasario 10 d. pateikė tokią saliamonišką išvada:
„Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas: įstatymo pavadinime brauktini pertekliniai žodžiai „Lietuvos Respublikos“; įstatymo pavadinime žodis „įstatymas“ dėstytinas naujos eilutės centre; tikslintina įstatymo priėmimo data.“
Tokiomis itin lakoniškomis kosmetinėmis pastabomis nesitenkinant, svarbu plėtoti alternatyvias pastabas ir jų pagrindą sudarančias mokslines įžvalgas.
Pagal Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį ir atsakingo valdymo principą bei Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, galima manyti, kad konceptualaus vertinimo atramos ir atskaitos „tašką“ ar „išeities poziciją“ turėtų sudaryti ne tiek architektams ar juos vienijančiai asociacijai „perduotų/neperduotų valstybės funkcijų“ klausimas ar „valstybės kontroliuojamos profesijos“ aspektas, kiek platesnis vertinimas:
pirma, specifinių paslaugų teikimu išsiskirianti architektų profesinė veikla, kaip ir advokatų, notarų ar antstolių profesinė veikla, neabejotinai yra konstituciškai svarbi veikla pirmiausia Konstitucijos preambulėje pažymėtai darniai visuomenei. Tokia visuomenė neįsivaizduojama be darnaus aplinkos vystymo (taigi ir darnaus teritorijų planavimo). Jo profesionaliam vertinimui ir veiksmingam užtikrinimui būtinas atitinkamas architekto paslaugas pagal sutartį už atlygį ar kitu pagrindu teikiančio asmens specialusis išsilavinimas, kvalifikacijos kėlimas, individuali ir bendra profesinė reputacija, visuomenės pasitikėjimas, taigi, be kita ko, aukštas profesinės etikos lygis ir veiksmingas ginčų dėl etikos nesilaikymo nagrinėjimas;
antra, architektų veiklos ir ją vykdant kylančių etikos ar kvalifikacijos kėlimo klausimų profesinio vientisumo ir bendrumo reikšmė turi būti objektyvizuojama viešųjų interesų kontekste. Viešasis darnaus vystymosi interesas reikalauja, kad viešųjų paslaugų teikimas, kuris užtikrinamas atestuotų ar kitaip įgaliotų architektų profesine veikla, esminių aspektų lygmenyje būtų bendrai organizuojamas, koordinuojamas, stebimas. Tam būtinas įstatyme nustatytas tokio organizavimo, koordinavimo, stebėjimo tinkamas reglamentavimas (proporcingų finansinių bei organizacinių prielaidų kontekste);
trečia, ne pagal prigimtį ir paskirti matomų tam tikrų „valstybės funkcijų perdavimo“ (neperdavimo) privatiems architektams aspektas, bet valstybės priedermės ir paskirties užtikrini darnaus vystymosi viešąjį interesą aspektas lemia konstituciškai tinkamo architektų veiklos ir jos koordinavimo, stebėjimo reglamentavimo būtinybę ir kartu galimybę nustatyti visų asmenų, kurie savo noru renkasi architekto profesiją, visuotinę narystę visus architektus jų pačių interesų koordinavimo, stebėjimo ar atstovavimo labui vienijančioje asociacijoje. Tokia narystė specialaus įstatymo pagrindu yra ne „privaloma“ (priverstinė), bet būtent visuotinė ir konkrečiam asmeniui kylanti iš jo laisvanoriško apsisprendimo rinktis tokią profesiją, kuri pagal įstatymą grindžiama visuotine naryste specialioje profesinėje asociacijoje (kaip ir, pvz., privačiais asmeninis esančių advokatų analogiška visuotinė narystė atitinkamoje unikalioje profesinėje asociacijoje);
ketvirta, asmeniui kartą pagal įstatymą pasirinkus profesiją, kurios vykdymas nėra (nebuvo) grindžiamas visuotine naryste atitinkamoje asociacijoje, nekyla absoliutus Konstitucijos ginamas teisėtas lūkestis, kad įstatymų leidėjas ateityje nekeis ar nereformuos tokios profesijos ir jai svarbios profesinės savivaldos pagrindų (įskaitant tuos, kurie susiję su visuotine ar nevisuotine architektų naryste atitinkamoje juos visus ar tik jų dalį vienijančioje specialioje asociacijoje);
penkta, įstatymų leidėjo nuožiūros (diskrecijos) laisvė apima galimybę įvairiai vertinti ir reguliuoti politinį klausimą, ar ir kiek reikia/nereikia: a) specialaus Architektūros įstatymo ar Architektų rūmų įstatymo ar kitaip pavadinto specialaus įstatymo; b) architektų profesinės savivaldos specifikos, ją atspindinčio Architektų rūmų ir jų narių statuso reglamentavimo. Tačiau Konstitucija riboja įstatymų leidėjo nuožiūrą (diskreciją), ypač tuo atveju, jei kartą pasirinkus ir nustačius vieną profesinės savivaldos modelį vėliau toks modelis be objektyvios dingsties (priežasties, dalykiškai pateisinamų rimtų veiksnių) ir juo labiau be pereinamojo reformos laikotarpio ar „reformuojamam“ subjektui (Architektų rūmams) negatyviai atsirasiančių finansinių praradimų kompensavimo numatymo taip radikaliai keičiamas, kad tuo sudaromos teisinės prielaidos prastesniam viešojo intereso užtikrinimui – finansiškai organizaciškai pabloginama įstatymu įgaliotos ir įpareigotos asociacijos galimybė vykdyti jai priskirtus uždavinius, tuo užtikrinant viešąjį darnaus vystymosi interesą.
Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad bendrus ir individualius architektų profesinės veiklos klausimus ir ypač pagal asmenų skundus kylančius profesinės etikos ir kvalifikacijos kėlimo klausimus koordinuotai nagrinėja Aplinkos ministerija ar kita valstybės institucija arba tai daro visus atestuotus architektus vienijanti asociacija, kuri steigiama ir veikia specialaus jai skirto įstatymo pagrindu;
Vadinasi, įstatymu nustatyta visų atestuotų architektų narystė juos vienijančioje asociacijoje nėra konstituciškai būtina ar neišvengiama, tačiau yra konstituciškai galima ir pateisinama, ypač tuo aspektu, kad:
- a) finansuojama visų architektų vienodomis (proporcingomis) įmokomis, kurių metinis dydis nustatomas visuotiniame susirinkime (konferencijoje) demokratišku būdu, ir kitokiomis tos savivaldos institucijų gaunamomis pajamomis;
- b) mažina valstybei tenkančią viešųjų paslaugų užtikrinimo administravimo naštą, kuri, nesant minėtos visuotinės architektų narystės juos vienijančioje asociacijoje, turėtų didesne dalimi atitekti Aplinkos ministerijai ar kitai Vyriausybės įstaigai.
Pabrėžtina, kad asociacija gali nagrinėti tik jos narių veiklos problemas, taigi ir profesinės etikos pažeidimo ar kvalifikacijos kėlimo klausimus.
Jei dalis atestuotų architektų ateityje nepriklausytų vienai visus atestuotus architektus anksčiau iki reformos apjungusiai asociacijai, tai klientų (asmenų) skundus dėl tų architektų veiklos atitikties profesinei etikai turėtų nagrinėti Aplinkos ministerija ar kita valstybės institucija, kuri prireikus turėtų taikyti atitinkamas sankcijas. Būtų dvi paralelinės procedūros, du reikalavimų užtikrinimo neracionaliai besidubliuojantys standartai: a) profesinės savivaldos lygmenyje; b) valstybinio valdymo lygmenyje.
Prielaidos grėsmei įžvelgtinos tuo aspektu, kad dėl reformos galimai sumažėjus asociacijos narių gausumui ir kartu asociacijos pajamoms, kurios anksčiau būdavo gaunamos iš narių įmokų, bus sudarytos prielaidos PABLOGINTI AR MAŽIAU VEIKSMINGAI užtikrinti tai, ką įstatymų leidėjas yra atsakingai ir imperatyviai nustatęs Architektų rūmų įstatyme:
- a) „Rūmų steigimo tikslas – […] rūpintis architektų atestavimo, kvalifikacijos pripažinimo, profesinės kvalifikacijos tobulinimo, profesinės etikos standartų laikymosi klausimais, vykdyti profesinės veiklos stebėseną, atstovauti architektams santykiuose su valstybės ir savivaldos institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis nacionaliniu bei tarptautiniu lygiu, dalyvauti ekspertu teismuose ir kitose institucijose architektų profesinės veiklos klausimais, tenkinti ir ginti su architektūra susijusius viešuosius interesus, spręsti kitus susijusius klausimus“ ;
- b) „Rūmai – […] viešasis juridinis asmuo, vienijantis atestuotus architektus ir įgyvendinantis atestuotų architektų profesinę savivaldą“;
- c) „Rūmai atlieka šias funkcijas:
1) Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka ir atvejais atestuoja architektus, vykdo užsienio valstybėje jų turimos teisės pripažinimą, atlieka kitas šiuose įstatymuose numatytas funkcijas, dalyvauja sprendžiant užsienio architektų diplomų pripažinimo ir kitus klausimus, susijusius su leidimu verstis architekto profesine veikla Lietuvoje;
2) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro nustatyta tvarka tvarko atestuotų architektų ir architektų, kurių teisė pripažinta, sąrašą;
3) profesinės etikos kodekse nustato architektų profesinės etikos taisykles ir prižiūri, kaip jų laikomasi;
4) vykdo architektūrinės veiklos stebėseną;
5) organizuoja Rūmų narių kvalifikacijos kėlimą;
6) atlieka eksperto funkcijas architektūros, miestų planavimo ir teritorijų planavimo klausimais;
7) rengia teisės aktų, reglamentuojančių architektūrinę, urbanistinę ir teritorijų planavimo veiklą, projektus;
8) atlieka kitas teisės aktų nustatytas funkcijas.“
IŠVADA
- Įstatymu nustatyta visų atestuotų architektų narystė juos vienijančioje asociacijoje nėra konstituciškai būtina ar neišvengiama, tačiau yra konstituciškai galima ir pateisinama.
- Seime 2020 m. sausio 28 d. registruotas Seimo narių teikiamas Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio pakeitimo projektas Nr. XIIIP-4449, kuriuo siūloma panaikinti visuotinę atestuotų architektų narystę juos visus jų pačių interesų labui vienijančioje asociacijoje, yra probleminis ir ydingas Konstitucijos požiūriu tiek, kiek, sudarant teisines prielaidas sumažėti asociacijos narių gausumui ir kartu sumažėti asociacijos pajamoms, kurios gaunamos iš demokratiškai nustatytos nario įmokos sumokėjimo, kartu sudaromos teisinės prielaidos finansiškai pabloginti asociacijos galimybes veiksmingai vykdyti jai įstatyme priskirtus darnaus vystymosi, kaip viešojo intereso, užtikrinimo uždavinius, tačiau nenumatomos tokį asociacijos pajamų sumažėjimą kompensuojančios kitos valstybės skiriamos viešosios lėšos.
Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius
[1] Daugiau žr.: https://naujienos.vu.lt/kokia-lietuvos-istorija-ir-kodel-pramiegojome/ (žiūrėta 2020 m. vasario 25 d.).
[2] Daugiau žr.: https://www.lrkt.lt/lt/apie-teisma/naujienos/1331/konstitucinis-teismas-pagal-individualu-skunda-vertins-ar-istatymu-nustatyta-privaloma-naryste-architektu-rumuose-nepriestarauja-konstitucijai:192
