LRKT: kai kurios atliekų deginimo veiklą reguliuojančios teisinės nuostatos prieštarauja Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Atliekų tvarkymo įstatymo (ATĮ) 4 straipsnio 6 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektai, kuriuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucijai prieštaraujančia pripažinta ir ATĮ nuostata, kuria Vyriausybei pavesta nustatyti atliekų tvarkymo objektų, kuriuose deginamos perdirbti netinkamos komunalinės atliekos, pripažinimo valstybinės reikšmės objektais kriterijus, ir Vyriausybės 2000 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 113 patvirtinto Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos aprašo 5, 6 punktai, kuriuose nustatyti minėti kriterijai. Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujančia pripažinta ir ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, pagal kurią Vyriausybei suteikta teisė priimti sprendimus dėl jau pradėtų įgyvendinti atliekų deginimo jėgainių projektų tolesnio įgyvendinimo.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime priminė, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; įstatymų leidėjas gali nustatyti tokius jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, saugoti nuo kenksmingų poveikių žmonių sveikatą ir aplinką, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą. Tačiau pagal Konstituciją teisiniu reguliavimu gali būti nustatyti tik tokie ūkinės veiklos ribojimai, kurie ūkinės veiklos laisvės nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems tikslams pasiekti, t. y. turi būti laikomasi konstitucinio teisinės valstybės principo elementu esančio proporcingumo principo, reiškiančio, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui.

Šiai bylai aktualiu aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, reguliuodamas atliekų tvarkymo organizavimą, kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, be kita ko, nustatydamas reikalavimus ir sąlygas atliekų tvarkymo ūkinei veiklai, taip, kad tas teisinis reguliavimas atitiktų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą tarnauti bendrai tautos gerovei, įstatymų leidėjas turi paisyti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos suponuojamos ūkinės veiklos subjektų, norinčių verstis atliekų tvarkymo ūkine veikla, galimybės atliekas tvarkyti aplinkai ir visuomenės sveikatai palankiausiu būdu būtų neproporcingai pasunkintos ar apskritai nebūtų galima užsiimti šia ūkine veikla.

Spręsdamas dėl Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčytu teisiniu reguliavimu buvo siekta sumažinti neigiamą atliekų deginimo įrenginių poveikį gyventojų sveikatai, taigi, užtikrinti Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinto visuomenės sveikatos apsaugos imperatyvo įgyvendinimą. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad išsikeltas tikslas – sumažinti neigiamą atliekų deginimo įrenginių poveikį visuomenės sveikatai – gali būti pasiektas kitomis, atliekų deginimo ūkinę veiklą mažiau varžančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, nustatant pareigą atlikti privalomą planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą, kurio metu, be kita ko, atsižvelgus į planuojamos ūkinės veiklos vietą, įvertinamas šios ūkinės veiklos poveikis aplinkos elementams ir visuomenės sveikatai, taip pat nustatant pareigą ūkinę veiklą vykdyti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime nustatytomis ūkinės veiklos sąlygomis. Taigi ginčytu teisiniu reguliavimu nustatytas reikalavimas atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektus, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, statyti ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, vertintinas kaip toks atliekų deginimo ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo ūkinės veiklos subjektų galimybės atliekas tvarkyti aplinkai ir visuomenės sveikatai palankiausiu būdu yra neproporcingai pasunkintos. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad 20 km atstumo reikalavimas nėra grindžiamas objektyviais kriterijais. Vadinasi, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčytu teisiniu reguliavimu nesilaikyta iš Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies kylančio imperatyvo garantuoti ūkinės veiklos laisvę ir nevaržyti jos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančio imperatyvo ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat nesilaikyta konstitucinio teisinės valstybės principo, pagal kurį teisės aktais nustatytos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui.

Konstitucinio Teismo priedermė yra nustačius, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, tai konstatuoti; įgyvendindamas konstitucinį teisingumą, Konstitucinis Teismas privalo konstatuoti ir tai, kad Konstitucijai prieštarauja Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirto tirti poįstatyminio teisės akto, kuriuo įgyvendinamos konstitucinės justicijos byloje ginčijamo įstatymo nuostatos.

Pagal pareiškėjos ginčytą ATĮ 4 straipsnio 6 dalį po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos gali būti deginamos tik tuose atliekų tvarkymo objektuose, kurie atitinka Vyriausybės nustatytus atliekų tvarkymo objektų pripažinimo valstybinės reikšmės objektais kriterijus; šiuos kriterijus pavesta nustatyti Vyriausybei. Minėti kriterijai nustatyti Vyriausybės nutarimu patvirtintame Valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo objektų steigimo ir pripažinimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog reikalavimas, kad atliekų tvarkymo objektai, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, turi atitikti Vyriausybės nustatytus kriterijus, pagal kuriuos šie objektai pripažįstami valstybinės reikšmės objektais, vertintinas kaip esminė po rūšiavimo likusių ir perdirbti netinkamų komunalinių atliekų deginimo ūkinės veiklos vykdymo sąlyga.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 46 straipsnio 1, 3 dalis, konstitucinį teisinės valstybės principą, siekiant pagal Konstitucijos 53, 54 straipsnius užtikrinti viešąjį interesą, kad atliekos būtų tvarkomos tinkamai, nekeltų grėsmės aplinkai ir visuomenės sveikatai, esminės atliekų tvarkymo ūkinės veiklos sąlygos, be kita ko, aiškūs kriterijai, pagal kuriuos galėtų būti nustatyti subjektai, galintys užsiimti atitinkama atliekų tvarkymo veikla, turi būti nustatytos įstatymu. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas ATĮ 4 straipsnio 6 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą tiek, kiek juo Vyriausybei pavesta nustatyti atliekų deginimo objektų pripažinimo valstybinės reikšmės objektais kriterijus, taip pat Vyriausybės nutarimu patvirtinto Aprašo 5, 6 punktus, kuriuose nustatyti tie kriterijai, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.

Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja taip pat ginčijo ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies atitiktį Konstitucijai.

Spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį Vyriausybei suteikta nevaržoma diskrecija, vadovaujantis visuomenės sveikatos interesais, priimti sprendimus dėl jau pradėtų įgyvendinti atliekų deginimo objektų projektų tolesnio įgyvendinimo, be kita ko, apriboti tokių projektų įgyvendinimą arba jį iš viso nutraukti, nepaisant to, ar buvo atliktas minėtų projektų poveikio aplinkai vertinimas, kurio metu, atsižvelgus, be kita ko, į planuojamos ūkinės veiklos vietą, įvertinamas šios ūkinės veiklos poveikis aplinkos elementams ir visuomenės sveikatai ir kurio pagrindu gali būti leista verstis atliekų deginimo ūkine veikla taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime nustatytomis sąlygomis, apimančiomis poveikio aplinkos elementams kontrolę.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad iš ginčyto teisinio reguliavimo nėra aišku, kaip Vyriausybė, priimdama sprendimus dėl jau pradėtų įgyvendinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, projektų tolesnio įgyvendinimo, taikytų visuomenės sveikatos interesų kriterijų.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytu ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos Vyriausybės priimtus sprendimus taikyti ne tik tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsirado po šio įstatymo įsigaliojimo, bet ir atsiradusiems dar prieš jam įsigaliojant, taigi įsiterpti į jau vykdomos ar suplanuotos vykdyti atliekų deginimo ūkinės veiklos teisinius santykius. Tuo atveju, jei Vyriausybė nuspręstų apriboti pradėtų įgyvendinti atliekų deginimo objektų projektų tolesnį įgyvendinimą arba jį iš viso nutraukti, būtų sudarytos prielaidos ne tik poįstatyminiu teisės aktu apriboti planuojamą vykdyti ar vykdomą atliekų deginimo ūkinę veiklą, bet ir paneigti tokių objektų projektų vystytojų (ūkinės veiklos subjektų) teisėtus lūkesčius, kad pradėti įgyvendinti atliekų deginimo įrenginių projektai galės būti realiai įgyvendinti pagal ūkinę veiklą leidžiančius dokumentus. Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ATĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nesilaikyta iš Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalių kylančių reikalavimų ūkinės veiklos laisvės apribojimus nustatyti tik įstatymu ir ūkinės veikos laisvę reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo užtikrinti atliekų deginimo ūkinę veiklą vykdančių subjektų teisėtų lūkesčių apsaugą.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Tai reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra oficialiai paskelbęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Konstituciniam Teismui priimant nutarimus negali būti pažeistas teisinės sistemos stabilumas, pakirstas teisinių santykių subjektų pasitikėjimas valstybėje priimtais teisės aktais. Todėl tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Aprašo 5, 6 punktai prieštarauja Konstitucijai, savaime negali būti pagrindas ginčyti iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo, taikant Aprašo 5, 6 punktuose nustatytus atliekų tvarkymo objektų, kuriuose perdirbti netinkamos komunalinės atliekos gali būti deginamos energijai gaminti, pripažinimo valstybinės reikšmės objektais kriterijus, priimtų teisės aktų atitiktį Konstitucijai.

LR Konstitucinio Teismo informacija