Komentarai

I. Povilaitienė. LAT apibrėžė, kada darbuotojų viliojimas yra nesąžiningos konkurencijos veiksmas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) vasario 13 d. nutartyje suformulavo požymius, pagal kuriuos galima vertinti, ar ūkio subjektas atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, pasireiškusius kito ūkio subjekto darbuotojų viliojimu.

Įdomu, kad faktinės bylos aplinkybės lyg ir leistų labai neabejoti, jog darbuotojų viliojimo faktas buvo (buvęs vadovaujantis darbuotojas įsteigė savo įmonę ir joje per kelis mėnesius įdarbino net 36 ieškovo darbuotojus, kurių dalis irgi buvo vadovaujantys), tačiau LAT tokiais požymiais neapsiribojo. Kadangi byloje nebuvo duomenų, jog būtent atsakovai būtų teikę aiškius ir konkrečius siūlymus ieškovo darbuotojams nutraukti darbo santykius ir pereiti dirbti į atsakovo įmonę, bet teismas nustatė, kad perėję dirbti darbuotojai „jautėsi neįvertinti“, nekonkuravimo sutarčių nebuvo sudaryta, buvo kilę nesutarimų tarp įmonę valdančių asmenų, tai, teismo nuomone, reiškė, kad dalis ieškovės darbuotojų patys, neviliojami apsisprendė nutraukti darbo santykius. Dar daugiau, teismas vertino, ar perėję dirbti darbuotojai turėjo kompetencijas ar kvalifikacijas, kurias įgyti būtų buvę labai sudėtinga ar būtų buvęs aiškus tokios srities darbuotojų (specialistų) trūkumas.

Taigi LAT suformavo tokias svarbias teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, kurios gali būti svarbios ir kitiems asmenims:

  1. Nesąžininga konkurencija perviliojant darbuotojus Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu draudžiama tiek tais atvejais, kai ūkio subjektai yra konkuruojantys, tiek ir tada, kai vėliau pradeda konkuruoti (t. y. galimybė konkuruoti įgyvendinama vėliau).
  2. Nesąžiningos konkurencijos veiksmai perviliojant darbuotojus nustatomi atsižvelgiant į darbuotojų elgesį iki ir po darbo sutarčių nutraukimo, darbo sutarčių nutraukimo priežastis, darbuotojų motyvaciją dirbti buvusioje ir naujoje darbovietėje.
  3. Siekiant konstatuoti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, svarbu nustatyti, ar įmonės darbuotojams vienaip ar kitaip buvo siūloma pereiti dirbti į kitą įmonę, ar tam netiesiogiai sudaromos sąlygos. Nors nagrinėjamos kategorijos bylose svarbu nustatyti pasiūlymo faktą, tačiau vien minėto fakto nustatymas ir jo intensyvumas nėra vienintelės aplinkybės, nustatant nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Kadangi tiesioginio viliojimo faktą (pasiūlymo nutraukti darbo sutartį pateikimą) įrodyti sunku ar to padaryti neįmanoma, apie žodinio arba pagrįsto bendru supratimu susitarimo buvimą teismas taip pat sprendžia iš perviliojamų darbuotojų ir konkuruojančios įmonės suderintų veiksmų, nukreiptų į darbo sutarčių nutraukimą ir naujų sudarymą.

Dr. Ieva Povilaitienė yra VU Teisės fakulteto lektorė, darbo teisės ginčų arbitrė, TGS Baltic asocijuotoji partnerė

Raktažodžiai
Close
Close