Komentarai

E.Bakšytė. Koks turi būti darbdavio mokamas žyminis mokestis bylose dėl darbuotojo grąžinimo į darbą?

Nereta situacija praktikoje, kai darbuotoją atleidus be teisėto pagrindo ar pažeidus įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčų komisija priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu. Darbdavys, nesutikdamas su tokiu darbo ginčų komisijos sprendimu turi teisę per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo išnagrinėjimo teisme. Darbuotojas, tokio pobūdžio ginčuose, skirtingai nei darbdavys, yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kyla klausimas, kokio gi dydžio žyminį mokestį privalo mokėti darbdavys?

Šiuo metu susiklosčiusi praktika yra gerokai nutolusi nuo galiojančio teisinio reguliavimo. Darbdaviui ginčijant neteisėto atleidimo faktą teisme, žyminis mokestis dažniausiai apskaičiuojamas ir mokamas nuo sumų, kurios yra priteistos darbo ginčų komisijos sprendimu. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia praktika neatitinka įstatymų leidėjo valios. Visų pirma, todėl, kad darbo ginčų komisijos sprendimas dar nėra įsigaliojęs. Sprendimas įsigalioja tik tuo atveju, jei šalys, per nustatytą vieno mėnesio terminą nesikreipia į teismą. Taigi, visais atvejais kuomet darbdavys kreipiasi į teismą, dar nėra ir galiojančios turtinio pobūdžio prievolės, nuo kurios būtų galima apskaičiuoti žyminio mokesčio dydį.

Antra, remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis, darbo ginčų komisijos priimtas sprendimas nėra laikomas apskundimo teismui objektu. Ginčas teisme laikomas inicijuotu iš naujo ir nagrinėjamas pagal ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Todėl, ginčo įkainojimą lemia jo teisinis turinys ir sprendimo teisinės pasekmės, kurios, viena vertus, gali sukurti apskaičiuojamus turtinius padarinius, kita vertus, įkainoti jų nėra galimybės. Atsižvelgiant į tai, žyminis mokestis turėtų būti apskaičiuojamas remiantis tuo, kokio pobūdžio reikalavimus reiškia darbdavys – turtinio ar neturtinio pobūdžio.

Trečia, kadangi teismas nesivadovauja darbo ginčų komisijos priimtu sprendimu, neįmanoma sužinoti ir tariamai patvirtinto darbuotojo reikalavimo vertės. Taigi, nors tokio pobūdžio ginčai tam tikra prasme ir susiję su turtu, vargu ar darbdavio reikalavimą būtų galima vertinti kaip turtinio pobūdžio reikalavimą.

Apibendrinant darytina išvada, kad, remiantis šiandieniniu teisiniu reguliavimu, minėtais atvejais, kuomet darbdavys nesutikdamas su darbo ginčų komisijos sprendimu kreipiasi į teismą, jo reikalavimas turėtų būti traktuojamas kaip neturtinis ir už jį neturėtų būti mokamas žyminis mokestis, kuris šiuo metu dažniausiai apskaičiuojamas nuo neįsiteisėjusiu darbo ginčų komisijos sprendimu priteistų sumų. Darbdavio pareiga mokėti žyminį mokestį turėtų būti siejama su teisme reiškiamais turtinio pobūdžio reikalavimais, pvz., kuomet darbdavys prašo teismo nustatyti, kad yra atsiskaitęs su darbuotoju, arba, kai pats darbdavys yra ginčo dėl teisės iniciatorius ir jo reikalavimai yra nukreipti į darbuotoją, reiškiant jam materialinio pobūdžio reikalavimus (pvz., atlyginti padarytą žalą ir pan.). Jei šalia neturtinio pobūdžio reikalavimo reiškiamas ir turtinis reikalavimas, tačiau nėra aiški suma, reikalavimo suma ir žyminis mokestis turėtų būti preliminariai susiejami su darbo ginčų komisijos priteista suma ir nuo šios sumos apskaičiuojamas žyminis mokestis. Tokiu atveju, išnagrinėjęs bylą teismas turėtų patikslinti reikalavimo sumą ir atitinkamai žyminio mokesčio permoką grąžinti arba nurodyti sumą, kurią ginčo šalis turi primokėti.

 

Eglė Bakšytė yra Vilniaus universiteto Teisės klinikos konsultantė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto IV kurso studentė.

Autorė dėkoja Kauno apygardos teismo teisėjui Mariui Bartninkui ir VU Teisės fakulteto profesoriui Tomui Davuliui už patarimus ir pagalbą rašant komentarą.   

 

Raktažodžiai
Close
Close