Komentarai

A. Medelienė. Quo vadis? Arba mokestinio teisingumo paieškų labirintai po 2021 m.

Mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka buvo nuolatinių diskusijų (su retais “ramybės” tarpais) objektas. Mokesčių mokėtojas vs VMI (arba valstybė). 1998 m., kuriantis administraciniams (specializuotiems) teismams, buvo (ir tebėra) skelbiama, kad jų paskirtis – ginti asmens teises nuo neteisėtų valdžios institucijų ir pareigūnų veiksmų bei sprendimų[1]. Kadangi valstybė priima sprendimus labai specializuotais klausimais, buvo nuspręsta sukurti ir specializuotas ginčų nagrinėjimo neteismines institucijas. Tai atrodė logiška ir racionalu.

1998 m. pabaigoje įkurta Mokestinių ginčų komisija (MGK) sėkmingai skynėsi sau kelią ir ilgainiui dėl savo profesionalumo ir neformalaus bei platesnio požiūrio į specifinį mokestinį reguliavimą užsitarnavo autoritetą tiek ginčo šalių, tiek teismų akyse. MGK koncepcijos pagrindas – greitas, neformalus, nebrangus mokestinių ginčų nagrinėjimas, vykdomas savo srities profesionalų. Tiesa, „kriziniais“ 2009 m. tuometinė “Saulėlydžio” komisija buvo pasiryžusi MGK uždaryti ar bent jau sujungti su tuometine Vyriausiąja administracinių ginčų komisija[2], bet planai liko planais, o MGK liko dirbti.

Šiandien matome kitokias tendencijas –  MGK padėtį stiprinti. Tačiau MGK (kartu su Lietuvos administracinių ginčų komisija (LAGK), kurios padėties dėl temos specifikos ir apimties toliau neanalizuosime) stiprinimas susijęs su daug platesnio masto reformomis. Seime įregistruotu Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) pakeitimu Nr. CIP-4255 ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) pakeitimu Nr. XIP-4251 Teisingumo ministerija (TM) siūlo ne tik sustiprinti MGK pozicijas mokestiniuose ginčuose, bet ir apriboti mokesčių mokėtojų teisę į vėlesnę apeliaciją mokestiniuose ginčuose. Pažiūrėkime, kokias pasekmes galėtų sukelti siūlomi pakeitimai.

Trumpai apie siūlomų pakeitimų įtaką mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūrai

Ikiteisminio ginčų nagrinėjimo stadijoje numatomi trys pakeitimai.

Pirma, , nuo 2021 m. mokestiniai ginčai privalomai būtų nagrinėjami ne Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI) (ar Muitinės departamente (MD)), o būtent MGK. Iki šiol MAĮ numatė, kad mokestiniams ginčams privalomas ikiteisminis nagrinėjimas, o po vietos mokesčių administratoriaus sprendimo privaloma skųstis centriniam mokesčių administratoriui. Šio etapo neliktų. Tai racionali iniciatyva, nes ginčo nagrinėjimas VMI nėra panašus į ginčo nagrinėjimą apskritai. VMI nagrinėjimas – tai tiesiog savo paties (ar struktūrinio padalinio) pozicijos ir sprendimo administracinė peržiūra.

Antra, MAĮ būtų įtvirtinta, kad MGK yra nepriklausoma institucija, tačiau papildomų garantijų ir reikalavimų jos nariams nesiūloma įtvirtinti (išskyrus BK papildymą, draudžiantį daryti jiems įtaką). Sutikime, kad vien deklaracija MAĮ, jog MGK yra nepriklausoma (nekeičiant Komisijos narių atrankos ir skyrimo procedūrų, nenumatant kitų jų veiklos garantijų), nei pridės, nei atims iš jos nepriklausomumo.

Trečia, MGK įgytų teisę kreiptis į LVAT dėl norminių administracinių aktų teisėtumo.

Apibendrintai, idėjos ikiteisminiam mokestinių ginčų nagrinėjimui tobulinti tikrai progresyvios, racionalios, tik gal kiek neišgrynintos, konkrečiais pasiūlymais nerealizuotos, todėl ir minimalios.

Didžiausias pokytis siūlomas teisminėje mokestinio ginčo dalyje.

Pirma, siūloma riboti teisę teikti naujus įrodymus net pirmosios instancijos teismui. Toks ribojimas aiškinamas operatyvesnio ir efektyvesnio proceso pirmosios instancijos teisme siekiu.

Antra, pirmosios instancijos teismui nebūtų galima reikšti ir naujų reikalavimų (siekiant sąžiningo proceso), nebent jie neatsiejamai susiję su jau pareikštais. Be to, rašytiniam procesui suteikiamas prioritetas prieš žodinį.

Trečia, svarbiausias pokytis – ribota apeliacija bylose, kuriose ginčas išnagrinėtas ir priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas , jeigu prieš tai buvo privalomas ikiteisminis nagrinėjimas (taigi, visuose mokestiniuose ginčuose, nes juose MGK turėtų tapti privaloma ginčo nagrinėjimo stadija). Numatomi trys galimi apeliacijos pagrindai: (1) jeigu ginčo klausimu yra suformuota aiški ir nuosekli LVAT praktika, nuo kurios nukrypo pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliaciniu skundu skundžiamą sprendimą; 2) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta akivaizdi teisės taikymo klaida; 3) jeigu būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Apibendrinant, priėmus pakeitimus, mokestiniai ginčai dauguma atvejų būtų sutrumpinami  dviem stadijomis (tai savaime nėra nei gerai, nei blogai). Galima džiaugtis, kad greitas teisingumas. Bet ar tikrai tai džiugins?

Trumpai apie Konstituciją ir asmens teisę į teisminę gynybą

Konstitucinė teisė į teisminę gynybą yra vienas iš teisinės valstybės pamatų. Konstitucinis Teismas (KT) savo praktikoje pripažįsta, kad tokia teisė iš esmės reikalauja dviejų teisminių tos pačios bylos nagrinėjimo etapų: kad būtų užtikrinta galimybė ištaisyti galimas klaidas (plačiau žr. KT 2019-03-01 nutarimą). Taigi, ribojant teisę į apeliaciją, kartu ribojama asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą. Dar daugiau, teismai, vadovaujantis Konstitucija, turėtų būti steigiami įstatymu ir turėtų priklausyti Lietuvos teismų sistemai (su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis).

TM, kuri inicijavo atitinkamus MAĮ ir ABTĮ pakeitimus, idėja ta, kad komisijos (MGK ir LAGK) yra labai panašios į teismus ir todėl jos galėtų tapti „pirmosios instancijos teismu“, pirmosios instancijos teismas – „apeliacinės instancijos teismu“, o ribota apeliacija – „kasacijos analogu“. Taigi, TM nuomone, šiais atvejais teisminė apeliacija nėra visais atvejais būtina. Kaip aiškinamajame rašte teigia iniciatoriai, „siekiant, kad tokie (aut. past.: komisijų ikiteismine tvarka išnagrinėti) ginčai būtų išnagrinėti greičiau, efektyviau ir mažesnėmis sąnaudomis, tuo pačiu mažinant administracinių teismų darbo krūvį ir tokiu būdu sudarant prielaidas kitas teismuose esančias bylas nagrinėti greičiau bei kokybiškiau, didesnį dėmesį skirti sudėtingoms byloms“.

Ar tai suderinama su Konstitucija? Ar mokestiniai ginčai su valstybe jos institucijose yra ta paprastesnė bylų kategorija, kuriai reikėtų skirti mažiau dėmesio? Seimo kanceliarijos teisės departamento nuomone, tai galimai prieštarauja teisinės valstybės principui ir riboja asmenų konstitucines teises[3]. Bet ką gi tai reiškia? O gal tikrai MGK galėtų būti prilyginama teismui? Ar jai suteiktos galios, reikalavimai ir garantijos būtų pakankamos tokiam prilyginimui?

Tikslų ir rezultatų viražai

Tai, kad MGK tampa privaloma mokestinius ginčus nagrinėjančia institucija –  sveikintinas ir seniai siūlytas pokytis. Ši institucija yra kur kas labiau nepriklausoma, nei VMI ar MD, kai jos „nagrinėja mokestinius ginčus“. MGK dar 2010 m. įrodė Europai, kad ji veikia panašiai, kaip teismas. Dėl to buvo pripažinta institucija, kuri prilyginama teismui siekiant kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo (nors panaši ispaniška įstaiga tokio pripažinimo visai nesenai nesulaukė, taigi, riba tikrai labai plonytė[4]). Jau tada, beveik 10 metų iki minties į MAĮ įrašyti, kad MGK yra „nepriklausoma“, ji buvo pripažinta nepriklausoma ESTT. Iš esmės, šis de facto ar de jure pripažinimas leidžia MGK nei daugiau, nei mažiau, o tik kreiptis į ESTT pačiai ir išsiaiškinti ES teisės aiškinimo klausimus (kuo ji sėkmingai keliskart pasinaudojo). Tačiau ar tai paverstų MGK teismu ir Lietuvos teisinėje sistemoje? Paanalizuokime, kelis teismui būdingus požymius, svarbius efektyviam asmenų teisių gynimui, kaip to reikalauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK) ir Konstitucija.

MGK nariais gali būti paskirti tiek teisininkai, tiek ekonomistai. Tokie išsilavinimo reikalavimai MAĮ lieka. MGK nariai priimami ir skiriami vykdomosios valdžios pusiau reglamentuota procedūra: pagal kažkokią tvarką su jais pasikalba neaišku iš ko sudaryta komisija ir nusprendžia vadovaudamasi nežinia kokiais kriterijais[5]. Tiesa, LAGK nariams kartu teikiamas įstatymo pakeitimo projektas numato amžiaus cenzą, atitinkantį teisėjams taikomą cenzą (65 metai), o MGK nariams – ne.

Toks gana nemažas skirtumas tarp MGK nariams ir teisėjams keliamų reikalavimų kelia klausimus dėl jų profesinės kompetencijos ir nepriklausomumo. Nereikia būti dideliu konstitucinės teisės specialistu, kad pastebėtum, jog MGK narių nepriklausomumo negina nei Konstitucija, nei pats MAĮ. Siūlomos BK pataisos, kuriose numatyta baudžiamoji atsakomybė už trukdymą nepriklausomos ikiteisminės institucijos nariui atlikti su bylos nagrinėjimu susijusias pareigas nėra pakankama MGK narių veiklos nepriklausomumo garantija. MGK nariai nesaistomi priesaikos (tiesa, turėtų būti nepriekaištingos reputacijos), jie neturi imuniteto nuo valstybės institucijų persekiojimo. Komisijos nariai gali būti atleidžiami iš pareigų, jeigu šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas, ko iki šiol niekad neįvyko, tačiau pagrindas, sutikime, „guminis“.

Ne mažiau svarbu ir tai, kaip MGK dirba ir ar mokestinio ginčo nagrinėjimo proceso MGK metu užtikrinamos visos visų asmenų konstitucinės teisės, ko reikalaujama iš teismo proceso.

Pirma, MGK net ir priėmus pakeitimus, turėtų taikyti teisės aktą, nors ir galvotų, kad jis prieštarauja Konstitucijai. Ji neturi ir neturėtų teisės inicijuoti bylos KT dėl teisės akto konstitucingumo. Keista, nes pataisomis siūloma leisti jai paklausti LVAT dėl administracinio norminio akto teisėtumo. Priežastis paprasta – MGK nėra ir netaptų teismu nacionalinės teisės požiūriu (kad ir ką sako ESTT, Konstitucija aiškiai apibrėžia, kas gali inicijuoti konstitucingumo bylą KT). Šiuo aspektu įdomu, ar, pvz., prašymas kreiptis į KT, pateiktas pirmosios instancijos teismui byloje, kur yra priimtas MGK sprendimas, pagal naująjį reguliavimą būtų naujas prašymas ginče, ar susijęs su reikalavimu panaikinti apskaičiuotus mokesčius?

Antra, MGK negali ir negalėtų apklausti liudytojų, kurių parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių pagal ABTĮ. Tokiu būdu asmeniui ribojama teisė remtis liudytojų parodymais, kaip savo poziciją pagrindžiančiu įrodymu. Tuo tarpu VMI plačiai naudoja šią įrodinėjimo priemonę, kuri, nesuteikus teisės asmens pasikviesti ir apklausti, tampa vertinga VMI pozicijos privilegija. Proceso teisės ar žmogaus teisių ekspertai galėtų pakomentuoti, kiek toks ribojimas įtakoja teisę į teisingą teismą (ar MGK stadijoje ši teisė neturi būti garantuota?).

Trečia, MGK neturi galimybių įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuosius suinteresuotus asmenis (o teisėjas privalo, nustatęs, kad tokie egzistuoja). Tokiu atveju trečiųjų asmenų teisėti interesai MGK stadijoje neginami: nors MGK sprendimas galėtų įtakoti ir jų teises ir pareigas (pavyzdžiui, mokestį išskaičiuojantys asmenys arba gyventojai, kurie neretai dalinasi viena mokestine prievole), jie negali pasisakyti bylos nagrinėjimo metu, negali apskųsti MGK sprendimo (nes nedalyvauja procese), negali ir inicijuoti proceso atnaujinimo (nors pasisakymas dėl neįtrauktų į procesą asmenų, kuriems sprendimas gali turėti įtakos, pagal ABTĮ yra absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, pagrindas atnaujinti procesą ir panaikinti teismo sprendimą). Taigi, tretieji asmenys, kai jau jų teisėms ir pareigoms įtaką sprendimas padarys, galės bandyti jį nuginčyti toje pačioje MGK, visiškai naujame atskirame procese, nepaisant to, kad ji jau kartą pasisakiusi dėl tos pačios mokestinės prievolės, tų pačių aplinkybių ir teisės normų.

Ketvirta, nors akcentuojama, kad MGK procesas nekainuoja ir yra paprastesnis, tačiau paradoksalu, bet MGK bylinėtis gali būti brangiau, nei teisme, nes bylai pasibaigus MGK, niekas nekompensuos mokesčių mokėtojo bylinėjimosi išlaidų. Jeigu mokesčių mokėtojas laimėtų bylą MGK ir VMI skųsti nepalankaus sprendimo negalėtų (nes ginčas vyko dėl fakto klausimų), nes jos teisę riboja įstatymas, tai bylinėjimosi išlaidos taip ir lieka neteisingai apmokestinto asmens asmeniniu reikalu ir kaštais.

Įdomi, nors ir ne itin reikšminga smulkmena: lieka neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimui apskųsti gali būti skirta 30 dienų, o MGK sprendimui paliekamos tos pačios 20 dienų? Jeigu jau TM norėtų MGK priartinti prie pirmosios instancijos teismo, matyt, logiška būtų suvienodinti ir tokią detalę kaip skundo pateikimo terminas.

Taigi, kyla natūralus klausimas, ar reguliavimo pokyčių autoriai siekė sustiprinti MGK kaip mokestinių ginčų nagrinėjimo proceso dalyvę, maksimaliai ją priartinant prie pirmosios instancijos teismo, apgalvodami ir įvertindami visas tokio jos naujos jos statuso detales ir ypatumus, ar tiesiog mechaniškai sutrumpinti teisminį mokestinių ginčų nagrinėjimą viena stadija? O gal ne patys mokestiniai ginčai labiausiai kliūva TM, nes, sutikime, jie dažniausiai ir yra sudėtingi klausimai (bylos), kuriems kaip tik siekiama atlaisvinti daugiau teismo dėmesio. Taigi, akivaizdu, kad sisteminiam požiūriui įgyvendinti būtų reikalinga platesnė viso proceso analizė ir tobulinimas.

Ribota apeliacija. Ką tai reiškia?

Siūlomi ribotos apeliacijos pagrindai išties labai riboti: arba teismų praktikos nėra ir reikia ją suformuoti, arba yra ir nuo jos nukrypo pirmosios instancijos teismas, arba padaryta „akivaizdi teisės taikymo klaida“, kas ji bebūtų. Pažvelkime į šiuos pagrindus per mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką, kurią pagal ABTĮ turėtų formuoti LVAT. Kiek LVAT sprendimų yra jau susiformavusi vieninga praktika? O kiek kartų LVAT savo praktiką jau yra keitęs arba tiesiog taikęs tą, kuri ne pagal taikomą normą, o aplinkybėms tinkamesnė? Siūlomam reguliavimui įsigaliojus, LVAT peržiūrėti ir keisti ar sukalibruoti „jau suformuotos“ savo paties praktikos gali tiesiog neturėti progos, nes vienąkart ją suformavus, apeliacija taptų nebegalima. Paradoksas, sutikime.

Įdomu ir tai, kad apeliacinio skundo priimtinumo klausimas – trijų teisėjų kolegijos rankose (ir niekas negali jos sprendimo apskųsti). Vienas apeliacijos pagrindų – „akivaizdi teisės taikymo klaida“. Ar trijų tiesėjų kolegija, spręsdama apeliacinio skundo priėmimo klausimą, išnagrinėtų ir ginčą iš esmės? Nes tik tada galima būtų nustatyti, ar toje konkrečioje situacijoje iš tiesų padaryta teisės taikymo klaidų. Tiesa, bet kokios klaidos nebus pagrindas priimti apeliacinį skundą – klaida turėtų būti akivaizdi (kad nagrinėti nereikėtų, matyt). O kas jeigu klaida yra, asmenų teisės į teisingą teismą pažeistos, bet klaida „ne akivaizdi“? Ar toks sprendimas liktų teisingumo įvykdymu? Taigi, klausimų daugiau nei atsakymų. O pagrindas greičiausiai beveik neįgyvendinamas, nes pirmosios instancijos (apygardos!) teisme dirbantys teisėjai tikrai pakankamai profesionalūs ir, matyt, akivaizdžių teisės taikymo klaidų nelabai daro.

Grįžkime prie to, ko siekta. TM teigia, kad siūlomais pakeitimais siekiama greitesnio teismo proceso, nes aiškinamajame rašte nurodoma, kad administracinių teismų darbą apsunkina didelis bylų skaičius, kuriose keliamas žalos atlyginimo klausimas dėl netinkamų įkalinimo sąlygų. Iniciatoriai baiminasi, kad dėl LVAT krūvių išilgėjęs teismo procesas gali būti pagrindu konstatuoti EŽTK pažeidimus ir reikalauti žalos iš valstybės (greičiausiai, dėl proceso trukmės). Pastebėta, kad gerai su darbu tvarkosi ikiteisminės institucijos ir dėl to nuspręsta padidinti krūvį joms, taip sumažinant jį LVAT. Na, šiek tiek ir VAAT, nes nebereikėtų analizuoti naujų įrodymų ir reikalavimų, galbūt daugiau pareiškėjų neprieštaraus rašytiniam nagrinėjimui. Susidaro įspūdis, kad nedegančios automobilio salono lemputės problemą siūloma spręsti priekinių žibintų sąskaita: iš ten išimsim, čia įdėsim ir važiuojam toliau. Vakare per rūką.

Kaip tai paveikia mokestinius ginčus? Stebint dabartines tendencijas, akivaizdu, kad apribojus apeliaciją, didžioji dauguma mokestinių bylų baigsis taip ir nesuformavus praktikos (pirmosios instancijos teismo sprendimu). MGK, nors ir turinti teismo bruožų ir profesionali, bet, deja, nei dabar, nei įdiegus tai, kas siūloma, pilnaverčiu teismu netaptų, nebūtų pajėgi užtikrinti visų proceso šalių teisių ir garantijų. Pagal tai, kaip procesą siūloma sudėlioti nuo 2021 metų (jeigu Seimas palaimins), ji lieka puiki ikiteisminė specializuota institucija, kuri, kaip ir buvo siekta ją įkuriant, ir greitai, ir mažiau formaliai, ir profesionaliai nagrinėja specifinę vieną administracinių ginčų rūšį – mokestinius ginčus, išgrynindama ir palengvindama procesą (t. y. mažindama krūvį) teismams, jeigu jis toliau tęsiamas. Todėl kyla konceptualus klausimas – ar verta ją daryti panašia į teismą, o galbūt jos vieta ir funkcija yra tokia, kokios ir reikia?

Be to, jeigu jau mokesčių mokėtojas pasiryžęs savo teises ir poziciją ginti iki pabaigos, tai, apeliacijos ribojimo atveju, jis turės labai rimtą pagrindą savo ginčą perkelti Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT) vien dėl to, kad taip ir neturėjo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (EŽTK 6 str.).

Vietoje išvadų

Mokestinėse bylose neabejotinai svarbus teisinis tikrumas ir aiškumas. Todėl vienoda ir nuosekli teismų praktika tokio pobūdžio bylose – vienas iš teisės normų turinio aiškinimo šaltinių, o ir pačių ginčų prevencijos priemonių. Jos kokybės reikšmė, matyt, neginčytina. Atsižvelgiant į TM projektų aiškinamajame rašte išdėstytus administracinių teismų veikloje kylančius iššūkius ir į tai, kad ikiteisminėje stadijoje panaikinus vieną instanciją (skundo nagrinėjimą centriniame mokesčių administratoriuje), mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra sutrumpės, galbūt būtų galima šį siūlomą pokytį palaikyti ir išnaudoti.

Siekiant didinti teisės aktų teisminio aiškinimo kokybę, praktikos aiškumą ir nuoseklumą, galbūt svarstytina kita alternatyva – kasacija administracinėse bylose. Ir tai visai ne netikėta nauja idėja, tokios diskusijos yra vykusios anksčiau, bet jos nurimo be rezultato. Išties, sudėtingais tarpdisciplininiais klausimais vien tik mokesčių teisės normų taikymas gali sukelti gana keistas ir nenuspėjamas pasekmes civilinių sutarčių vykdymui, darbo teisiniams santykiams ar baudžiamosios atsakomybės atsiradimui. Tai kodėl gi vėl neapsvarstyti galimybės bendrais pagrindais įtvirtinti kasaciją administracinėse bylose?

Suprantama, kad TM keliama sudėtinga užduotis sureguliuoti skundų srautą administraciniuose teismuose, dėl vienų kategorijų bylų nepelnytai „nenuskriaudžiant“ kitų, kurios iš esmės smarkiai neapkrauna teismų darbu. Todėl tokia užduotis gali būti įgyvendinama konsultuojantis ne tik su teismais, bet ir su kitais visuomenės nariais, atliekant LVAT praktikos tyrimus įvairiais aspektais ir pasiūlant sprendimą, kuris spręs visas problemas, o ne tokį, kuris, spręsdamas vienas problemas, kitas sukurs. Labai nesinorėtų, kad Lietuva nuskambėtų kaip neužtikrinanti efektyvios teisės į teisingą teismą EŽTT sprendimuose. Tuo tarpu, vieninga ir nuosekli mokestinių bylų praktika (kurią galėtų užtikrinti kasacija), kaip tik ir galėtų nuimti krūvį nuo administracinių teismų mokestinėse bylose, nes sudėtingų probleminių situacijų aiškinimas ir normų joms taikymas būtų aiškesnis. Todėl, nors kasacijos įvedimas ir galėtų pareikalauti papildomų resursų pradžioje, ilgainiui tokia investicija galėtų atsipirkti keleriopai.

Dr. Aistė Medelienė yra advokatė, advokatų profesinės bendrijos WALLESS Burgienė, Rečiūnas ir partneriai partnerė

 

[1] https://www.lvat.lt/data/public/uploads/2018/01/lvat_metinis_pranesimas_2004.pdf

[2] http://lrv.lt/lt/naujienos/saulelydzio-reformos-gincu-ir-losimu-komisijose

[3] https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/523e8d20219b11eab86ff95170e24944?jfwid=wugr55200

[4] Žr. ESTT 2020-01-21 sprendimą byloje C-274/14.

[5] Plačiau žr. Vyriausybės 2019 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 153 patvirtintą aprašą.

Raktažodžiai
Close
Close