Komentarai

A. Limantė. “Ateities kartų teisės” – besiformuojančios ketvirtosios kartos žmogaus teisės?

1977 m. lapkričio mėn., Karel Vašák, čekų kilmės Prancūzijos profesorius, UNESCO patarėjas teisės klausimais ir žymus žmogaus teisių srities mokslininkas, parašė straipsnį UNESCO Courier, kuriame pristatė savo išvystytą trijų kartų žmogaus teisių idėją. Teorija patraukė mokslininkų ir praktikų dėmesį ir tapo visuotinai pripažįstama žmogaus teisių sistemos klasifikacija.

Praėjo daugiau nei 40 metų, tačiau ir šiandien visuose tarptautinės teisės knygose ar žmogaus teisėms skirtuose mokslo darbuose kaip neginčijamą konstantą rasime išaiškinimą, kad žmogaus teisės skirstomos į tris kartas. Teisių sąrašas, priskiriamas konkrečiai kartai, taip pat gana pastovus.

Pirmoji karta – tai pilietinės bei politinės laisvės, grindžiamos dviem pagrindinėmis idėjomis asmens laisve ir asmens apsauga nuo valdžios piktnaudžiavimo. Antrajai kartai priskiriamos socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės. Trečioji K. Vašák išskirta žmogaus teisių karta yra vadinama „solidarumo teisėmis”.

Trečioji karta, K. Vašák straipsnio rašymo laikotarpiu buvo besivystanti ir nauja, ji pradėjo stiprėti po dekolonizacijos procesų, XX a. viduryje. Mokslininkas šios kartos teisėms priskyrė teisę į vystymąsi, apsisprendimo teisę, mažumų teises, teisę į gamtos resursus, teisę į sveiką aplinką, teisę į taiką ir teisę į bendrą žmonijos paveldą. Pastebėtina, kad nėra visuotinai priimto susitarimo dėl tikslaus trečios kartos teisių sąrašo ir yra tendencija šiai kategorijai priskirti visas teises, kurios nepatenka į pirmąsias dvi kartas.

Doktrinoje neretai nurodoma, kad šios trys kartos šaltojo karo metu buvo remiamos skirtingų blokų: vakarai pabrėžė pilietines ir politines teises; rytai rėmė ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių svarbą; o trečiojo pasaulio šalys pasisakė už solidarumo teises. Be to, kai ši klasifikacija į tris žmogaus teisų kartas buvo pasiūlyta, ji atrodė itin išsami, nes leido skirstyti teises į neigiamas (formuluojamos kaip draudimai valstybei, pirmos kartos) ir teigiamas (formuluojamos kaip įpareigojimai valstybei veikti – antros ir trečios kartos) teises, asmens (pirmos ir antros) ir kolektyvines (trečios kartos) teises bei teises, kurias užtikrinti yra nacionalinė valstybių pareiga (pirmos ir antros kartos) ar kurių užtikrinimas yra tarptautinės bendruomenės atsakomybė (trečios kartos).

Ar jau formuojasi ketvirtoji žmogaus teisių karta?

Kiekviena žmogaus teisių karta vystėsi reaguodama į konkrečius visuomeninius pokyčius ir to laikmečio iššūkius. Kaip minėta, pirmoje bangoje šie iššūkiai buvo pilietiniai ir politiniai, antroje bangoje – ekonominiai, socialiniai, kultūriniai, o trečiąją kartą vienijo kolektyviniai interesai, tokie kaip regioninė taika ar teisė į vystymąsi.

XXI a skiriamieji bruožai – tai informacinių, skaitmeninių ir ryšių technologijų plitimas, didžiuliai esami ir artėjantys pokyčiai sveikatos ir biomedicinos srityje, ekologinių problemų globalizacija. Su šiais pokyčiai gimsta ir naujos teisės ir pareigos, kurias ne visuomet pavyksta suklasifikuoti į iki šiol aiškiai atrodžiusią trijų kartų teisių struktūrą. Reaguojant į tai, nors ir nenuosekliai, bet vis pasigirsta balsų, jog atėjo laikas pasirodyti ketvirtai žmogaus teisių kartai.

Šiai naujos kartos, dar tik pradedančiai formuotis, žmogaus teisių grupei pradedama priskirti kelių sričių teises.

Viena tokių sričių – vadinamosios “skaitmeninės teisės” (digital rights). Skaitmeninimas (digitalization) daro didelę įtaką beveik visiems socialiniams santykiams, ir tenka iš naujo įvertinti daugelį pagrindinių teisinių sąvokų, tarp jų yra žmogaus teises. Dėl technologinių naujovių atsiranda naujų teisių, kurios, dalies mokslininkų nuomone iš esmės skiriasi nuo įprastinių teisių ir sudaro naujos kartos žmogaus teises. Tarp tokių teisių dažniausiai įvardijamos teisė į prieigą prie interneto, teisė į asmens duomenų apsaugą ir teisė būti pamirštam.

Kita sritis – “ateities kartų teisės”, konkrečiau įvardijamos kaip ateities kartų darnaus vystymosi teisės. Reikia pripažinti, kad “ateities kartų teisės” iš tiesų turi specifinių bruožų, kurios leistų jas išskirti į atskirą, ketvirtos kartos žmogaus teisių grupę. Jei vadinamas skaitmenines teises visgi galėtume priskirti ankstesnių kartų teisėms, tiesiog aiškindami pasikeitusį jų turinį, “ateities kartų teises” vienija konceptualiai naujas požiūris, posūkis žmogaus teisių sampratoje. Jei įprastai žmogaus teisių atveju kalbėjome apie konkrečių, ‘gyvų’ žmonių teises – individualias ar kolektyvines, ateities kartų teisės – tai teisės tų, kurie dar negimė (pastebėtina, kad vis dažniau vartojama būtent sąvoka ateities kartų teisės, o ne interesai). Šios grupės teisės orientuojasi ne į individą (kaip pirmos ir antros kartos teisės) ar individų grupę (trečios kartos), o į visos žmonijos interesus dešimtmečių, šimtmečių ar net tūkstantmečių perspektyvoje.

Reikia pastebėti, kad “ateities kartų teisės” pradėjo formuotis XX a. Aplinkos teisės, teisė į švarią aplinką 1970-aisiais buvo priskiriama prie trečiosios kartos teisių, ji minima 1972 m. JT Generalinės asamblėjos priimtoje Stokholmo deklaracijoje. ‘Ateities kartų teisių’ koncepcija aiškiau pradėta naudoti priėmus 1992 m. Rio deklaraciją, kurioje įvardijamas darnaus vystymosi tikslas. Taigi jau XXa pabaigoje vis labiau imama mąstyti apie darnų vystymąsi – tokį, kuris nepakenktų ateities kartų galimybėms patenkinti savo poreikius. Visgi būtent XXI a “ateities kartų teisės” tampa vis labiau vartojama kategorija.

“Ateities kartų teisės”

Ateities kartų teises galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: aplinkos teises (tvarus vystymasis) ir bioetines teises (žmogaus būklės apsauga).

Pirmoji ateities kartų teisių grupė, tai ateities kartų teisės, susijusios su ateities gamtos, gyvenamosios aplinkos plačiąja prasme kokybe (teisė į švarią, saugią aplinką, ekonominį saugumą ir kt). Jei kalbėtume apie dabartinių laikų “zeitgeist”, ši sritis būtų tai, ką neabejotinai turėtume paminėti. 2019 m. pabaigoje 16-metė klimato aktyvistė iš Švedijos Greta Thunberg tapo JAV žurnalo „Time“ metų žmogumi. Ji susilaukia daug palaikymo, kritikos, abejojančių ir ieškančių, kieno naudai ji kalba, bet labai įdomu tai, kad būdama vaikas ji puikiai įkūnija “ateities teisių” veidą – ji kalba ne apie esamų, bet apie būsimų žmonių teises, pabrėžia tų, kurie dar negimė teises į švarią aplinką ir nepakitusį pasaulį.

Visgi, apriboti savo galimybes dabar, kad nepakenktum tolimai ateičiai gana sudėtinga. 2016 m. lapkričio 4 d. įsigaliojęs Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos yra pirmasis visuotinis teisiškai privalomas susitarimas dėl klimato. Pažymėtina, kad Paryžiaus susitarimo preambulėje pateikiama nuoroda į žmogaus teises, tačiau aiškiai neminimos ateities kartos (tik tarp-kartinis teisingumas susitarimo preambulėje). Daug žmogaus teisių terminijos ir griežtesnių įsipareigojimų žmogaus teisių aspektu, įtraukti į ankstesnius susitarimo projektus, buvo pašalinti siekiant politinio sutarimo dėl susitarimo.

Be ekologinių klausimų, prie “ateities kartų teisių” galėtume priskirti ir su ateities kartomis susijusias moralines ir teisines dilemas biomedicinoje, medicinoje ir susijusiose srityse. Tokiose srityse kaip genų inžinerija ir organų bei audinių transplantacija, nauji moksliniai atradimai atvėrė daugybę klausimų, susijusių su etika ir žmogaus teisėmis. Reaguodama į kai kuriuos iš šių iššūkių, dar 1997 m. Europos Taryba parengė Konvenciją dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (Oviedo konvencija). Be kita ko, šios konvencijos 13 straipsnis (Intervencija į žmogaus genomą) teigia, kad “intervencija siekiant modifikuoti žmogaus genomą gali būti atliekama tik profilaktikos, diagnozavimo ar gydymo tikslais ir tik tais atvejais, kai ja nesiekiama modifikuoti palikuonių genomo”. Taigi ši konvencija draudžia keisti paveldimus genetinius duomenis.

Tačiau galimybės keisti žmogaus organizmą auga, ir kartu auga susirūpinimas tokių modifikacijų įtaka ateities kartoms – vėlgi, kalbame apie tų, kurie dar negimė, teises. 2015 m. sukurta biotechnologija leidžia “molekulinėmis žirklėmis” karpyti žmogaus DNR. Prieš metus Kinijos mokslininkas išgarsėjo savo prisipažinimu, kad dviem dvynėms mergaitėms šia technologija jis modifikavo DNR embriono stadijoje. Šis kino mokslininko poelgis sukėlė aktyvias diskusijas mokslininkų aplinkoje dėl tokio žingsnio tinkamumo, bioetikos, poveikio ateities kartoms, o taip pat priminė apie poreikį teisiškai sureguliuoti naujas biotechnologijas ir jų naudojimo ribas.

Be kita ko buvo keliamas klausimas, kad genų redagavimas žmogaus reprodukcijoje gali sustiprinti ir esamus socialinius skirtumus ir padėti pagrindą naujai rinkos pagrindu sukurtai eugenikai, kuri paskatintų diskriminaciją ir konfliktus. Net jei genų modifikavimas ir neturėtų neigiamų sveikatos pokyčių konkretiems individams ir jų palikuonims, jis gali iškreipti visuomenę, sukurti aplinką, kurioje dar labiau išryškėtų socialinė, rasinė ar net genetinė nelygybė.

Apibendrinant, galima būtų pastebėti, kad pati ateities kartų teisių idėja yra neatsiejamai susijusi su tvarumo idėja ir pakitusiu žmogaus teisių teorinio modelio suvokimu. Teisių turėtoju – priešingai vyraujančiai teisių teorijai – tampa dar neegzistuojantis žmogus ir jo būsima aplinka. Tai sudėtingai suderinama su nusistovėjusiais teisės teorijos principais. Tuo šios besiformuojančios teisės ypatingos ir reikalaujančios specifinio požiūrio, o pati ‘ateities kartų teisių’ sąvoka kviečia permąstyti esamą žmogaus teisių terminiją.

Dr. Agnė Limantė yra Lietuvos teisės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja

Raktažodžiai
Close
Close