Komentarai

R. Birštonas. Dirbtinis intelektas negali būti išradėju: Europos patentų tarnybos sprendimo komentaras

Praėjusios savaitės pabaigoje buvo priimti du reikšmingi sprendimai intelektinės nuosavybės teisės srityje. Pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2019 m. gruodžio 19 d. priėmė galutinį sprendimą Tom Kabinet byloje, kuriuo atsisakė pripažinti bendrąją skaitmeninio autorių teisių išnaudojimo taisyklę. Kadangi Teisingumo Teismas Tom Kabinet bylos sprendime didesnio originalumo nepademonstravo ir nuosekliai rėmėsi Generalinio advokato išvada, kuri jau buvo aptarta ankstesnėje publikacijoje, šis komentaras skirtas antrajam sprendimui, kuris – paradoksaliai arba ne – yra susijęs su Tom Kabinet byloje kilusiais teisiniais klausimais.

Minimas antrasis sprendimas – 2019 metų gruodžio 20 d. Europos patentų tarnybos (toliau – EPT) paskelbtas sprendimas atmesti dvi Europos patento paraiškas. Šis sprendimas nusipelno išskirtinio dėmesio tuo, kad minimose paraiškose išradėju buvo nurodytas dirbtinis intelektas (arba, paprastumo dėlei, mašina). Reikia pasakyti, kad pati problema yra pakankamai sena: klausimas, ar dirbtinis intelektas (toliau – ir DI) gali būti autoriumi arba išradėju teisinėje literatūroje buvo svarstomas jau mažiausiai prieš penkiasdešimt metų. Kita vertus, šiuo metu yra pastebimas atsinaujinęs judėjimas dirbtiniam intelektui suteikti savarankiško kūrėjo statusą. Iki šiol vienas paprasčiausių atsakymų buvo ir išlieka toks: dirbtinis intelektas nėra joks teisės subjektas. Išradėju gali būti tik teisės subjektas arba, dar konkrečiau, tik fizinis asmuo. Taigi, dirbtinis intelektas negali būti išradėju, kaip negali juo būti atsuktuvas ar kiti įrankiai, kuriais naudojantis sukurtas išradimas.

Nors aptarimas EPT sprendimas gali atrodyti reikšmingas tik patentų teisei, tačiau reikia turėti galvoje, kad sprendimai dėl išradėjo yra tiesiogiai susiję ne tik su patentais, bet – mažų mažiausiai – su autorių teise bei dizaino teise. Visos trys nurodytos sritys remiasi kūrėju – išradėju, autoriumi ar dizaineriu ir visais trimis atvejais, pagal šiuo metu dominuojančią nuostatą, tokiu kūrėju gali būti tik žmogus. Todėl sprendimas dėl dirbtinio intelekto kaip išradėjo, neišvengiamai turėtų poveikį ir sprendžiant dėl DI galimybių būti autoriumi ar dizaineriu.

Paraiškų padavimo aplinkybės

2018 m. pareiškėjo dr. Stephen Thaler vardu EPT buvo pateiktos dvi Europos patento paraiškos. Abiejose paraiškose, po patikslinimo, išradėju buvo įvardintas DI, konkrečiai – mašina DABUS, kuri, kaip teigiama, nėra užprogramuota išspręsti jokių konkrečių problemų, tačiau skirta savarankiškai generuoti naujas idėjas (beje, ne tik išradimus – kiek anksčiau buvo paskelbta apie DABUS sukurtus paveikslus). Vienoje paraiškoje siekiamu patentuoti išradimu buvo nurodytas plastikinis maisto konteineris, kitoje – specialia seka mirksintis šviestuvas.

Verta paminėti, kad su paraiškų padavimu buvo susijęs profesorius Ryan Abbott, aktyvus išradėjo statuso suteikimo dirbtiniam intelektui šalininkas. Buvo pakankamai atvirai deklaruojama, kad tikrasis tikslas teikiant minėtas paraiškas yra suaktyvinti diskusiją dėl mašinų-išradėjų ir, sėkmės atveju, sukurti precedentą.

Siekis suteikti DI išradėjo statusą buvo grindžiamas tiek ekonominio, tiek moralinio pobūdžio argumentais. Ekonominiu požiūriu, išradėjo statuso dirbtiniam intelektui suteikimas skatintų išradimų atskleidimą visuomenei, jų komercializavimą ir plėtrą. Moraliniu požiūriu nėra sąžininga paraiškoje ir patente išradėjais nurodyti fizinius asmenis, kurie realiai išradimo nesukuria. Beje, yra nurodoma, kad DI sukurti išradimai faktiškai buvo ir yra patentuojami, tačiau pareiškėjai nenorėdami rizikuoti, paraiškose dirbtinai nurodo žmonių vardus.

Paraiškos nagrinėjimas EPT ir sprendimas

Šiuo metu yra pateiktas tik pats EPT sprendimas atmesti abi paraiškas, o motyvuotas sprendimas turėtų būti paskelbtas 2020 metų sausio mėnesį. Tačiau iš paviešintos nagrinėjimo medžiagos paraiškų atmetimo argumentai pakankamai aiškūs. Šie argumentai teisiniu požiūriu yra pakankamai standartiniai – pagrindu atmesti nurodytas Europos patentų konvencijos reikalavimas, jog paraiškoje išradėju turi būti nurodytas žmogus, o ne mašina (Konvencijos 81 straipsnis, 19 Konvencijos įgyvendinimo taisyklė). Taigi, sprendimas priimtas formaliu pagrindu – esamos taisyklės tiesiog reikalauja, kad paraiškoje išradėju turi būti įrašytas žmogus (be kita ko, turi būti nurodyta pavardė, vardas ar vardai bei adresas). Pradinėse 2018 metais pateiktose paraiškose nebuvo nurodytas joks išradėjas, o EPT nurodžius jas patikslinti, išradėju buvo nurodyta aukščiau minėta mašina DABUS, kuri buvo apibūdinta kaip tam tikra DI rūšis. Toliau pareiškėjas (S. Thaler) nurodė, kad jis įgijo teisę į Europos patentą iš išradėjo (dirbtinio intelekto) kaip darbdavys, o vėliau paraiška buvo koreguojama, nurodant, kad teisė į Europos patentą įgyta teisių perėjimo būdu, tai yra, pareiškėjas, būdamas DI savininku, perėmė visas intelektinės nuosavybės teises, kurias į išradimą „įgijo“ DI.

Nors, minėta, išsamių sprendimo argumentų dar nėra, tačiau savo preliminarioje išvadoje EPT nurodė, kad remiantis tiek Konvencijos teksto aiškinimu, tiek jau esančia EPT Apeliacinio skyriaus praktika, pagal Europos patentų konvenciją išradėju gali būti tik žmogus, nes tik žmogus gali turėti neturtines ir turtines teises. Mašina neturi nei vardo, nei pavardės, bet dar svarbiau, kad mašinai negali priklausyti teisės, kurios pereitų pareiškėjui. Kadangi pareiškėjai šio paraiškos trūkumo – nurodyti Konvencijos reikalaujamą išradėją – per nustatytą laiką neištaisė, paraiška buvo atmesta.

Kam turėtų priklausyti teisės į DI sukurtą išradimą?

Taigi, kol kas klausimas dėl mašinos galimybės būti išradėju Europos patentų konvencijos požiūriu buvo atsakytas neigiamai. Vargu ar tai yra diskusijos pabaiga, ypač atsižvelgiant, jog yra paduotos dar kelios paraiškos įvairiose jurisdikcijose, nurodant išradėju dirbtinį intelektą.

Įdomesnis klausimas yra ne tai, ar pagal esamas taisykles mašina gali būti nurodyta išradėju, o tai, kaip turėtų būti? Juk tikrasis aptariamų paraiškų siekis ir yra pakeisti egzistuojančias („pasenusias“) taisykles, adaptuojant jas prie technologinių ir socialinių realijų. Ir iš tiesų, nėra visiškai neįmanoma, kad patentų teisės normos arba jų aiškinimo praktika būtų pakeista, įtraukiant galimybę mašinai tapti išradėju.

Šiame komentare nėra galimybių bent kiek išsamiau aptarti visas įmanomas mašinų pripažinimo išradėjais pasekmių. Tuo labiau čia nėra tinkama vieta užsiimti naują kvėpavimą įgavusiais žmogaus-mašinos santykio svarstymais. Išryškinsime tik vieną svarbų teisinį aspektą, kuris buvo iškeltas paraiškose ir kurį verta turėti galvoje, toliau sprendžiant dėl išradėjo (ir autoriaus bei dizainerio) statuso mašinai suteikimo. Tai yra klausimas dėl teisių į DI sukurtą išradimą priklausomybės.

Intelektinės nuosavybės teisės turi vieną itin nemalonią savybę – jos lengvai suteikia kontrolę į tolesnės grandies rinkas. Teisių turėtojai įvairiais būdais siekia šį potencialą išnaudoti ir užsitikrinti maksimalią kontrolę (o įstatymų leidėjas įvairiomis priemonėmis šį natūralų teisių turėtojų siekį riboja). Aptariama problema iškyla ir aukščiau minėtų EPT pateiktų paraiškų situacijoje. Iš tiesų, svarbesnis klausimas yra ne kas bus įvardytas paraiškoje ar patente išradėju, o kam priklausys teisės, kylančios iš tokio patento (kalbant paprasčiau – kam priklausys pinigai). Ir čia nereikia apsigauti – iš siekio išradėju nurodyti DI anaiptol neseka pareiškėjo siekis suteikti DI kokį nors savarankišką teisinį subjektiškumą. Atvirkščiai, iš išdėstytų pareiškėjo pozicijų (ir minėto R. Abbott mokslinių publikacijų) aišku, kad pats DI yra vienareikšmiškai laikomas turtu, esančiu šią mašiną sukūrusio asmens nuosavybe. Iš to seka tolimesnė (ir pareiškėjams greičiausiai pati svarbiausia) išvada – teisės į išradimus, kurie bus sukurti naudojantis DI, taip pat priklausys pareiškėjams, o ne DI naudotojams.

Kitaip sakant, jei šiuo metu įvairios techninės priemonės, įskaitant „kūrybiškas mašinas“, tokias kaip DABUS, yra laikomos įrankiais ir jų naudotojai įgyja teises į jais naudojantis sukurtus išradimus ar kitus kūrybos rezultatus, tai pripažinus DI išradėju ir pirminiu teisių į išradimus turėtoju, visos šios teisės persikeltų ir susikoncentruotų DI savininkų rankose.

Taigi, visų tolesnių DI išradimų ar kitų intelektinės nuosavybės objektų (nes DI kuria ne tik išradimus, bet ir knygas, filmus, gaminių dizainą, etc.) savininku bus būtent DI savininkas. Tokiu būdu, savo esme pareiškėjų siekis nebuvo liberalizuojantis, atvirkščiai, jį galima vertinti kaip siekį ženkliai išplėsti ir sustiprinti DI savininkų kontrolę DI išradimų atžvilgiu.

Čia lengva pastebėti tam tikrą pareiškėjų argumentų prieštaravimą, nes, viena vertus norima nukirsti DI savininko ryšius su DI išradimu, jį įvardijant nepriklausomu, tačiau kitu žingsniu siekiama paneigti bet kokį DI savarankiškumą ir teises į visus naudojant DI skurtus produktus priskirti jo savininkui.

Ir čia, kaip minėta, komentaro pradžioje, grįžtama prie vieno svarbiausių klausimų, kuris kilo ir Tom Kabinet byloje – ar tai nėra dar viena intervencija į esamų ar būsimų DI naudotojų teises, ypač, teisę į nuosavybę? Pareiškėjų pasiūlytos schemos pasekmė yra DI išradimų koncentracija kelių pagrindinių įmonių ar valstybių, turinčių išskirtines galimybes vystyti veiksmingas „kuriančias“ DI technologijas, rankose. Rizika juolab didesnė, jei – kaip yra optimistiškai prognozuojama – mašinų-išradėjų išradimai gana greitai pasivys ir nesunkiai nukonkuruos žmonių-išradėjų išradimus, kitaip sakant, žmonių išradimų skaičius ir reikšmė mažės. Pats R. Abbottt pripažįsta tokią riziką, bet kaip vieną iš galimų sprendimų nurodo galimybę naudotojui susitarti su DI savininku ir sutartimi teisių į DI išradimus klausimą išspręsti kitaip. Praktika (kurią vėlgi gerai demonstruoja Tom Kabinet ir daugybė panašių situacijų) rodo, kad tai apgaulinga išeitis, nes teisių turėtojai nėra linkę dalintis išimtinėmis teisėmis su naudotojais, kurie paprastai gauna tik riboto naudojimo galimybę, apipintą standartinių sąlygų rinkiniu.

Baigiant pastebėtina, kad siekis dirbtinį intelektą nurodyti išradėju anaiptol nėra visiškai dirbtinai sukurta problema. DI apologetai nurodo pagrįstus argumentus dėl kai kuriais atvejais abejotino žmogaus-išradėjo statuso ir jo sąsajų su išradimu. Atrodo, kad technologijų raida toliau didins distanciją tarp žmogaus ir jo kūrinių, o tai negali nesujudinti ir pamatinių intelektinės nuosavybės postulatų. Tačiau persvarstant šiuos postulatus, reikia atidžiai įvertinti, kaip tai gali paveikti pamatines didžiosios visuomenės dalies narių teises, ypač, jų teisę į nuosavybę.

Dr. Ramūnas Birštonas yra VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros partnerystės profesorius, LL.M.           

Raktažodžiai
Close
Close