LAT: alternatyviojo teismingumo taisyklės ir ieškovo teisė pasirinkti vieną iš kelių teismų, taikoma ir draudikui, kuriam reikalavimo teisė perėjo subrogacijos pagrindu
Kasacinėje byloje byvo sprendžiama dėl alternatyviojo teismingumo taisyklės taikymo ir aiškinimo, kai ieškinį pareiškia draudikas, perėmęs teisę į žalos atlyginimą subrogacijos pagrindu, taip pat dėl ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijų bei horizontaliųjų precedentų privalomumo teismams sprendžiant civilines bylas, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas (draudikas) nurodė, kad ieškinys reiškiamas dėl asmenų turtui – butui – padarytos žalos atlyginimo, todėl pagal CPK 30 straipsnio 6 dalį byla ieškovo pasirinkimu teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį ir grąžino jį ieškovui. Teismas pažymėjo, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog draudimo bendrovių regresiniai ieškiniai, reiškiami subrogacijos pagrindu žalą padariusiems asmenims, turi būti paduodami pagal atsakovo fizinio asmens gyvenamąją vietą arba juridinio asmens buveinę, nes CPK 30 straipsnio 6 dalis šiems ieškiniams netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 30 d. konsultacija Nr. A3-86). Vilniaus apygardos teismas nutartį paliko galioti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija gruodžio 16 d. nutartyje pasisakė, kad sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą svarbu nustatyti, ar nėra pažeidžiamos teismingumo taisyklės. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui, reglamentuotas CPK IV skyriuje, yra viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Subrogacijos esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, t. y. kai žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolėje vietoj nukentėjusio asmens (kreditoriaus) šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad žalą padaręs asmuo moka arba draudėjui (žalą patyrusiam asmeniui), arba draudikui, priklausomai nuo to, kuris iš jų pareiškia reikalavimą. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, t. y. pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį tie žalos atlyginimo santykiai yra atsirandantys delikto pagrindu arba iš tų asmenų sutarties. Subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Draudikas, iš draudėjo perėmęs reikalavimo teisę, turi tokias pačias teises, kokias turėjo draudėjas. Todėl pritartina kasacinio skundo argumentui, kad nors šiuo atveju ieškinį reiškia draudimo bendrovė, tačiau draudikas iš žalą patyrusio asmens perėmė materialines teises į žalos atlyginimą ir įstojo į tą patį teisinį santykį, kuris siejo žalą padariusį ir nukentėjusį asmenį.
CPK 30 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta alternatyviojo teismingumo taisyklė yra specialioji taisyklė bendrosios teismingumo taisyklės, įtvirtintos CPK 29 straipsnyje, atžvilgiu. Alternatyvusis teismingumas nustatomas tokioms byloms, kuriose būtina apginti ypač reikšmingus ieškovo teises ir interesus. Lingvistinė CPK 30 straipsnio 6 dalies analizė leidžia daryti išvadą, kad šioje normoje nustatyta lengvata ieškovui, esančiam kreditoriumi, dėl žalos, padarytos turtui, atlyginimo. Taigi, ši taisyklė yra susijusi ir išplaukianti iš žalos, padarytos turtui, atlyginimo prievolės (delikto) ir ja ginami kreditoriaus interesai dėl žalos atlyginimo. Kreditoriumi (taigi ir ieškovu) dėl žalos atlyginimo gali būti bet kuris fizinis ir (ar) juridinis asmuo. Ši taisyklė nėra specifiškai siejama tik su pradinio kreditoriaus asmeniu ir ja nėra siekiama apginti kokios nors silpnesnės šalies interesų, pvz., vartotojo ar kito asmens.
Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad CPK 30 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta alternatyviojo teismingumo taisyklė ir 12 dalyje nustatyta ieškovo teisė pasirinkti vieną iš kelių teismų, kuriems byla teisminga, taikoma ir ieškovui (draudikui), kuriam perėjo reikalavimo teisė į žalos atlyginimą iš nukentėjusio asmens subrogacijos pagrindu. Todėl teismai neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti priimti ieškovo ieškinį remdamiesi tuo, kad ieškinys neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Nutartyje taip pat pasisakyta, kad LAT 2003 m. birželio 30 d. konsultacija Nr. A3-86 nėra precedentas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylą nagrinėjantys teismai turi vadovautis teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota sprendžiant analogiškas bylas. Ieškinio priėmimo klausimą sprendusių teismų nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultaciją, kuri yra tik metodinė medžiaga, negali būti argumentas atsisakyti priimti ieškovo ieškinį dėl teismingumo taisyklių pažeidimo. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai vadovavosi LAT konsultacija kaip precedentu.
Taip pat pabrėžta, kad kai apeliacinės instancijos teismas nukrypsta nuo savo sukurtų horizontaliųjų precedentų, kurie niekada nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, tai ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą nukrypti nuo horizontaliojo precedento, nes, spręsdamas teismingumo klausimą, privalėjo įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, tinkamai kvalifikavo civilinį teisinį santykį, iš esmės ir nulemiantį alternatyvaus teismingumo galimybę.
