Teismai

ESTT: ES teisė nedraudžia nustatyti privalomojo nemokamo televizijos kanalo siuntimo įpareigojimo įmonėms, kurios per palydovinius tinklus retransliuoja sąlyginės prieigos sistema apsaugotas televizijos programas ir siūlo savo klientams televizijos programų paketus

TV Play Baltic yra Estijoje įsteigta bendrovė, kuri Lietuvoje per trečiajam asmeniui priklausantį palydovų tinklą, mokėdama už tai atlygį, platina mokamų televizijos kanalų paketus. Nuo tada, kai 2015 m. buvo iš dalies pakeistas Visuomenės informavimo įstatymas, pareiškėjos veikla prilyginama televizijos programų retransliavimo veiklai ir, vadovaujantis šio įstatymo 33 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjai taikomas įpareigojimas retransliuoti VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ (LRT) kanalus, tarp kurių yra kanalas „LRT Kultūra“.  Pareiškėja LRTK ir vėliau Lietuvos administraciniams teismams pateikė prašymą atleisti ją nuo įpareigojimo retransliuoti šį kanalą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, į kurį kreiptasi su apeliaciniu skundu, kilo abejonių dėl Sąjungos teisės, visų pirma SESV 56 straipsnio ir Pagrindų bei Universaliųjų paslaugų direktyvų, aiškinimo ir kreipėsi į ES Teisingumo Teismą (ESTT).

Gruodžio 11 dieną ESTT byloje priėmė prejudicinį sprendimą. Jame pasisakė, kad 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) 2 straipsnio m punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „elektroninių ryšių tinklų teikimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, neapima televizijos programų retransliavimo per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus veiklos. 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva), 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti privalomojo televizijos programos siuntimo įpareigojimo įmonėms, kurios per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus retransliuoja sąlyginės prieigos sistema apsaugotas televizijos programas ir siūlo savo klientams televizijos programų paketus.

SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti privalomojo nemokamo televizijos kanalo siuntimo įpareigojimo įmonėms, kurios per tretiesiems asmenims priklausančius palydovinius tinklus retransliuoja sąlyginės prieigos sistema apsaugotas televizijos programas ir siūlo savo klientams televizijos programų paketus, jeigu, pirma, šis privalomojo programų siuntimo įpareigojimas leidžia televizijos programų transliavimo visomis priemonėmis galutinių gavėjų dideliam skaičiui arba didelei procentinei daliai žiūrėti kanalą, kuriam taikomas minėtas įpareigojimas, ir, antra, atsižvelgiama į operatoriaus, kuriam nustatytas toks privalomojo programų siuntimo įpareigojimas, teikiamų paslaugų galutinių paslaugų gavėjų geografinį pasiskirstymą, aplinkybę, kad operatorius tokį kanalą retransliuoja nekoduotą, ir aplinkybę, kad šį kanalą galima žiūrėti nemokamai internetu ir per antžeminės televizijos tinklą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

ESTT pasisakė, kad įmonės, kurios retransliuoja televizijos kanalus per palydovą, situacija nesiskiria nuo įmonės, kuri transliuoja tokius kanalus internetu, situacijos ta prasme, kad ji, kaip ir pastaroji, siūlo prieigą prie audiovizualinių paslaugų, teikiamų elektroninių ryšių tinklais (nagrinėjamu atveju – palydoviniu tinklu), turinio. Nė iš vieno bylos dokumento, kuriuos turi Teisingumo Teismas, nematyti, kad televizijos turinio transliavimo veiklą, atsižvelgiant į Universaliųjų paslaugų direktyvos 31 straipsnio 1 dalį, reikėtų vertinti skirtingai, priklausomai nuo to, ar ji vykdoma per palydovą, ar internete.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją kultūros politika gali būti privalomasis bendrojo intereso pagrindas, pateisinantis laisvės teikti paslaugas apribojimą. Pliuralizmo, kurį šia politika siekiama garantuoti, išlaikymas yra susijęs su saviraiškos laisve, kuri yra saugoma pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį – ši laisvė yra viena iš Sąjungos teisinės sistemos (būtent Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu) garantuojamų pagrindinių teisių (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo United Pan-Europe Communications Belgium ir kt., C‑250/06, EU:C:2007:783, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausybė pažymėjo, kad televizijos kanalo „LRT Kultūra“ privalomojo siuntimo įpareigojimu, nustatytu tokioms įmonėms, kaip pareiškėja pagrindinėje byloje, siekiama su kultūros politika susijusio bendrojo intereso tikslo, atsižvelgiant į reikšmingą visuomeninę ir kultūrinę šio kanalo vertę televizijos žiūrovams Lietuvoje. ESTT pripažino, kad toks kultūros politikos tikslas gali pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimo buvimą.

Back to top button