LAT: CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies norma negali būti taikoma tuo atveju, kai vežėjas nepateikė transporto priemonės pakrauti, nes tokia teisinė situacija nepatenka į Konvencijos reguliavimo sritį

Byloje ieškovas nurodė, kad su atsakove sudarė vienkartinę krovinio pervežimo sutartį, kurioje susitarė, jog atsakovė iš pasikrovimo vietos Italijjoje paims krovinį ir pristatys į Lietuvą. Sutartyje šalys nurodė, kad pervežimo paslaugos kaina – 110 Eur (plius PVM). Ieškovė sumokėjo atsakovei 133,10 Eur. Ieškovė teigė, kad atsakovė 2018 m. gegužės 17 d. (ketvirtadienį) nepaėmė krovinio Sutartyje nurodytu pasikrovimo vietos adresu, žadėjo tai padaryti 2018 m. gegužės 18 d. (penktadienį), tačiau, ieškovei 2018 m. gegužės 18 d. susisiekus su atsakove dėl krovinio paėmimo, nurodė, jog krovinį galės paimti tik kitą savaitę. Ieškovė, siekdama užtikrinti savo įsipareigojimus ne vėliau kaip iki 2018 m. gegužės 21 d. pristatyti krovinį jo gavėjai, tą pačią dieną (penktadienį) po pietų kreipėsi į kitą vežėją dėl krovinio paėmimo. Kadangi krovinį reikėjo paimti tą pačią dieną ir pristatyti skubiai, tai pigiausiai pervežti krovinį sutikusiai vežėjai ieškovė sumokėjo 900 Eur pervežimo kainą. Dėl netinkamo atsakovės prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ieškovė patyrė 790 Eur dydžio nuostolius, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį tenkino. Kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė šios instancijos teismui bylą iš naujo nagrinėti.

LAT teisėjų kolegija pažymėjo, jog tais atvejais, jeigu krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad, pirma, krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, antra, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, trečia, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, be to, ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija. CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, inter alia, vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis. Tokie šios konvencijos taikymo bendriausi ypatumai yra išskirti kasacinio teismo praktikoje.

Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartis – konsensualinė, nes pripažįstama, jog ji sudaryta sutarties šalims pasiekus susitarimą dėl esminių sutarties sąlygų. agal CMR konvencijos 4 straipsnį važtaraštis yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Pagal CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalį važtaraštis be vežimo sutarties sudarymo patvirtinimo taip pat yra įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Jeigu krovinio vežimo sutartis atitinka šios nutarties 21 punkte nurodytas sąlygas, jai taikytina CMR konvencija, tačiau Konvencija taikoma tik joje tiesiogiai sureglamentuotiems vežimo teisinių santykių klausimams, o į CMR konvencijos tiesioginį reguliavimą nepatenkantiems klausimams taikytinos nacionalinės teisės normos. Tokiam CMR konvencijos taikymo aiškinimui neturi įtakos tarptautinio vežimo sutarties sudarymo momentas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, ši Konvencija yra išsami ir negali būti aiškinama pernelyg plačiai, be to, negali būti pagal analogiją taikoma teisinėms situacijoms, tiesiogiai nenustatytoms Konvencijoje, remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies norma negali būti taikoma tuo atveju, kai vežėjas nepateikė transporto priemonės pakrauti, nes tokia teisinė situacija nepatenka į Konvencijos reguliavimo sritį.

Vadovaujantis nurodytu išaiškinimu, nagrinėjamos bylos atveju, nepaisant to, kad šalių sudaryta vienkartinė krovinio pervežimo sutartis atitinka CMR konvencijos 1 straipsnyje nurodytas sąlygas ir laikoma sudaryta nuo jos pasirašymo momento, pripažintina, jog, atsakovei nepateikus transporto priemonės šalių sutartu laiku į pakrovimo vietą ir ieškovei dėl to nutraukus sutartį, atsakovės atsakomybei dėl transporto priemonės nepateikimo pakrauti CMR konvencija netaikytina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai netaikė CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies normos.

Taip pat teisėjų kolegija išaiškino, kad, konstatavus verslininko atsakomybės be kaltės pagrindus pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį, skolininko verslininko atsakomybė yra ribojama CK 6.258 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu nuostolių dydžiu, t. y. atsakomybe tik už tuos nuostolius, kuriuos jis numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę, ir tuo atveju, kai kreditorius sudaro pakeičiančiąją sutartį pagal CK 6.258 straipsnio 5 dalies normą.

Teisei į nuostolių, atsiradusių dėl pakeičiančiosios sutarties sudarymo, atlyginimą įgyti yra būtinos šios sąlygos: 1) pradinė sutartis turi būti nutraukta nukentėjusios šalies; 2) ši sutartis turi būti nutraukta dėl kitos šalies padaryto pažeidimo (neįvykdymo); 3) nukentėjusi šalis turi sudaryti pakeičiančiąją sutartį su trečiuoju asmeniu; 4) pakeičiančioji sutartis turi būti sudaryta per protingą terminą. Esant šių sąlygų visetui, nukentėjusi šalis gali reikalauti iš pradinio kontrahento (sutartį pažeidusios šalies) tarp pradinės ir pakeičiančiosios sutarties esančio kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai tiesiogiai to nenurodė, tačiau, priteisdami ieškovei iš atsakovės kainų skirtumą, iš esmės tai padarė taikydami CK 6.258 straipsnio 5 dalį, šioje normoje nurodytu teisiniu pagrindu ieškinyje vadovavosi ir ieškovė. Kadangi ieškovės ir UAB „GPA Logistics“ sudaryta sutartis atitinka CK 6.258 straipsnio normoje ir nurodytus pakeičiančiosios sutarties požymius, ši sutartis kvalifikuotina kaip pakeičiančioji sutartis (CK 6.258 straipsnio 5 dalis). Taigi, ieškovė turi teisę į protingų nuostolių atlyginimą pagal CK 6.258 straipsnio 5 dalį, tačiau teismai, spręsdami dėl ieškovei priteistino nuostolių dydžio, nepagrįstai neatsižvelgė pateiktus kriterijus ir CK 6.258 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą atsakomybės ribojimą, nors turėjo tai padaryti.

Be to, nutartyje atkreiptas dėmesys į tai, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos.