Komentarai

L. Ragauskis. Ar Lietuvos advokatūra skųsis Europos Tarybai?

Jau daugiau kaip mėnesį Lietuvos advokatūros tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė stengiasi atkreipti teisinės visuomenės dėmesį ir ne tik jos, kad, jo manymu, Teisingumo ministro inicijuota Lietuvos advokatūros įstatymo dėl Advokatų garbės teismo narių paskyrimo tvarkos bei Viešojo administravimo įstatymo pataisos dėl panaikinimo teisės normos, suteikiančios asociacijoms teisę vykdyti viešojo administravimo funkcijas, galimai prieštarauja Lietuvos advokatūros savivaldos teisei.

Peršasi nuomonė, kad, nors advokatų bendruomenę sudaro daugiau kaip du tūkstančiai advokatų, tačiau jų balso lyg tai ir negirdėti. Čia kaip lietuviškoje patarlėje „Batsiuvys be batų, o kriaučius be kepurės“. Asmenys, kurie turi specialias teisines žinias, ir jų veikla skirta padėti asmenims apsiginti dėl jų pažeistų teisių, patys nesugeba apsiginti savęs. Lietuvos advokatūra oficialiai jokių demaršų nepareiškia ir negrasina piketais prie Teisingumo ministerijos ar Vyriausybės, bei jokių pareiškimų ar rezoliucijų, paremtų teisiniais argumentais, nedaro.

Man šioje diskusijoje pritrūko aiškių teisinių argumentų iš vienos ir kitos „ginčo“ šalies, todėl bandysiu į šią dilemą pažiūrėti per teisinį reguliavimą. Nors aš ir nesu šalininkas dabar esančio teisinio reglamentavimo, kai advokatai suvaryti į vieną organizaciją, kurios nariams suteikta monopolinė teisė teikti teisines paslaugas atstovaujant teismuose, tačiau šios mano įžvalgos ne apie tai, o apie tai, kad Teisingumo ministro (Vyriausybės) siūlomas teisinis reglamentavimas dėl Advokatų garbės teismo dviejų narių skyrimo yra prieštaraujantis tiek nacionalinei, tiek tarptautinei teisei.

Advokatūros tarybos pirmininko teigimu įstatymo projekto norma, kuria stengiamasi pakeisti Advokatų garbės teismo dviejų narių paskyrimo tvarką, kai juos po vieną narį iš visuomenės atstovų skiria teisingumo ministras ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, pažeidžia advokatų savivaldos teises. Atkreiptinas dėmesys, kad ir dabar egzistuoja teisinis reguliavimas, kai du narius iš advokatų skiria teisingumo ministras. Taigi, pagal siūlomą naują teisinį reglamentavimą bus du Garbės teismo nariai, galimai ir ne advokatai. Tai reikia suprasti, kad čia ir yra advokatų savivaldos pažeidimas, kai nariais bus skiriami ne advokatai, o visuomenės atstovai.

Teisingumo ministro argumentavimas dėl tokio teisinio reguliavimo yra paprastas. Taip bus siekiama skaidrumo ir viešumo nagrinėjant galimus advokatų ar advokatų padėjėjų nusižengimus. Reikia suprasti, kad dabar jo skiriami du nariai iš advokatų tarpo neužtikrina Advokatų garbės teisme ir skaidrumo ir viešumo.

Pradėkim nuo to, kad Advokatų garbės teismas yra vienas iš asociacijos Lietuvos advokatūra institucinių organų, kuriam įstatymu suteikiama teisė priimti sprendimus dėl teisės užsiimti advokato veikla panaikinimo ir šis įgaliojimas priskirtinas prie viešojo administravimo funkcijos, kai priimamas individualus administracinis aktas, apribojantis asmens konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, arba galima aiškinti, kad panaikinama licencija tam tikrai veiklai. Tai yra Advokatų garbės teismas atlieka veiksmus viešojo administravimo srityje, kai vykdoma įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė (pavaldžių subjektų kontrolė, nepavaldžių subjektų priežiūra).

Ką sako tarptautinės teisės dokumentai? Ginčuose, kuriose dalyvauja advokatas, kaip ginčo šalis Lietuvos Aukščiausiais Teismas ne kartą savo nutarimuose nurodydavo teisės šaltinį – Jungtinių Tautų Organizacijos konvenciją Dėl teisininkų (advokatų) veiklos pagrindinių principų (A/CONF.144/28/Rev.1, 118 (1990)). Šis tarptautinis dokumentas, turintis konvencijos (susitarimo) teisinį statusą, skyriuje įvardintame, kaip Prasižengimų nagrinėjimas  28 punkte nustato, kad drausminančios priemonės advokatų atžvilgiu nagrinėjamos nešališkoje drausminių bylų nagrinėjimo institucijoje, savarankiškai sudaryta advokatų, kaip nepriklausomame organe numatytame įstatyme. Taigi šis aktas tarytum „sakytų“, kad šiuo atveju Advokatų garbės teismas turi būti sudaromas advokatų valia, o ne kitų subjektų inter alia, ir, šiuo atveju, valstybės vykdomosios institucijos atstovo – Teisingumo ministro, todėl jau esantis ir naujai siūlomas teisinis reglamentavimas, mano manymu, prieštarauja minimos konvencijos normai.

Keista, kodėl iki šiol advokatų bendruomenė bei juos atstovaujantis organas nematė problemos ir neįžvelgė, kad Advokatų Garbės teismas dalinai nesudaromas savarankiškai advokatų, o įsikiša valstybės valdžios institucija, skirdama savo nuožiūra kelis advokatų prasižengimų nagrinėjimo institucijos narius. Gal juos ramina tai, kad tai vis tiek asmenys, esantys advokatais, ir jiems nebuvo svarbu, kad tai irgi pažeidžia savivaldos principą, kai visi institucijos atstovai renkami savarankiškai visuotiniame susirinkime.

Nors Advokatūros įstatų 1.2 punktas šią tarptautinę konvenciją nurodo kaip reglamentuojantį asociacijos Lietuvos advokatūra veiklą, ir juo remiasi net teismai, bet šiuo metu jis nėra oficialus teisės šaltinis, kadangi Lietuva nėra ratifikavusi šios konvencijos bei prisiėmusi įsipareigojimų laikytis šios konvencijos keliamų reikalavimų. Todėl, matyt, ir iš valstybės valdžios atstovų negalime tikėtis, kad jie savo noru gerbs tarptautinės bendruomenės suformuotas teisės normas, kurios reglamentuoja advokatų veiklą. Mes net neturime oficialaus šio dokumento vertimo į  lietuvių kalbą. Taigi remtis šia norma teisiškai būtų nepagrįsta.

Ką gi, pasižvalgykime, ką randame daugiau. Lietuvos Advokatūros tame pačiame įstatų punkte minima ir, kad organizacija vadovaujasi Europos Tarybos Ministrų komiteto 2000 m. spalio 25 d. rekomendacija Nr. 21 „Dėl laisvės dirbti pagal teisininko profesiją“. Šios Rekomendacijos skyriuje – V principas – Asociacijos 2 punkte nurodyta – „Advokatūros ir kitos teisininkų asociacijos turėtų būti savivaldos organai, nepriklausomi nuo valdžios institucijų ir visuomenės.“. Pagal šį teisės šaltinį reikėtų daryti išvadą, kad Lietuvos advokatūra turi turėti teisę pati savarankiškai sudaryti savo organizacijos organus inter alia ir Advokatų garbės teismą, o šiuo atveju valstybės valdžios atstovai dalyvauja formuojant vieną iš svarbesnių asociacijos organų.

Pažymiu, kad ir šio tarptautinio dokumento mes neturime oficialaus vertimo į lietuvių kalbą.  Tačiau jis skiriasi nuo aukščiau minėtos konvencijos tuo, kad šis dokumentas gali būti kaip teisės šaltinis, įpareigojantis valstybę savo teisės aktus derinti su šia Rekomendacija. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1993-05-04 Europos tarybos statutą (priimtas 1949-05-05), ir jis Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1993-05-14 (Valstybės žinios, 2002-02-06, Nr. 13-481), kurio 15 straipsnio b dalyje nurodoma, kad „Tam tikrais atvejais Komiteto išvados gali būti pateikiamos kaip rekomendacijos narių vyriausybėms, o Komitetas gali prašyti narių vyriausybes pranešti jam, kokių veiksmų jos ėmėsi dėl šių rekomendacijų.“, taigi darytina išvada, kad Lietuvos Vyriausybė turėtų atsižvelgti į minimą Europos Tarybos Komiteto priimtą rekomendaciją Nr. 21, reglamentuojančią advokatų veiklą inter alia ir į siūlomą principą, kad Lietuvos Advokatūra turėtų teisę sudaryti savivaldos organus, nepriklausomai nuo valdžios institucijų ir visuomenės, inter alia ir Advokatų garbės teismą.

Apibendrinant šiuos tarptautinius dokumentus, galime daryti išvadą, kad valstybė negali įstatymu reglamentuoti advokatų veiklos taip, kad pažeistų jų organizacijų savarankiškumą ir nepriklausomumą, net ir jų drausminių bylų nagrinėjimo atveju, ir įteisinti valdžios institucijų ir visuomenės kišimosi į Lietuvos advokatūros savivaldos organus.

O kaip gi su nacionaline teisės baze? Pradėkime nuo  Lietuvos Konstitucijos. Tiesioginių straipsnių dėl asociacijos savarankiškumo ir nepriklausomumo nėra, tačiau Konstitucijos 35 str. 1 dalį galima aiškinti kartu su 5 str. 3 dalimi ir 29 str. 1 dalimi, kad valstybinės valdžios galias riboja Konstitucija, todėl valstybės institucijoms inter alia ir Vyriausybei bei Seimui viso asociacijos lygios, ir negali būti pažeista kurios nors vienos asociacijos narių teisės, kai diskriminuojant dalinai ribojamas jos teisnumas savarankiškai renkant savo institucinius organus. Ir bendrai tai prieštarautų konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgiant į Civilinio kodekso normas siūlomas teisinis reguliavimas, kai asociacijai atskiru įstatymu ribojama savarankiškai išsirinkti savo organus. Tai turėtų būti aiškinama kaip tam tikro teisnumo ribojimas. Žinant, kad Lietuvos advokatūra yra juridinis viešasis asmuo (Kodėl viešasis, aš to niekaip nesuprantu), jai turėtų būti taikoma CK 2.75 str. 2 d., kur sakoma, kad apriboti pavienio juridinio asmens teisnumą galima tik teismo sprendimu, o CK 2.76 str., skirtas diskriminacijos draudimui, nustato, kad draudžiama teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims. Todėl manau galima daryti išvadą, kad siūlomas Lietuvos advokatūros 61 str. 1 d. 2 p. prieštarauja Civilinio kodekso 2.75 str. 2 d. ir 2.76 str.

Taigi, ką reiktu daryti? Manau, Lietuvos advokatūra galėtų pateikti Europos Tarybos institucijoms skundą, kad Lietuva ne tik kad neįgyvendina rekomendacijos Nr. 21 „Dėl laisvės dirbti pagal teisininko profesiją“, bet dar ir inicijuoja teisinį reguliavimą, prieštaraujantį rekomendacijoms. Manau, kad viena Europos Tarybos šalis-narė tikrai apsidžiaugs, kad atsirado proga ir Lietuvai parodyti pirštu, kad ir pas ją su „demokratija“ nėra viskas tvarkoje.

Lyg tai ir viskas. Tačiau akylesniam skaitytojui turėtų kilti klausimas. Kaip čia reikėtų suprasti? Viena teisės norma suteikiama įstatymu Lietuvos advokatūros instituciniam organui atlikti viešojo administravimo funkciją, o kita teisės norma siūloma iš asociacijų atimti teisę vykdyti viešąjį administravimą. Paradoksų šalis.

Liudvikas Ragauskis yra advokato padėjėjas, Lietuvos advokatų padėjėjų asociacijos pirmininkas 

 

Raktažodžiai
Close
Close