Institucijos

Revolut Lietuvoje reguliacinės atitikties specialistė R. Mrazauskaitė: atitikties funkcija verslui naudinga tiek bandant suvaldyti rizikas, tiek siekiant tvarios verslo plėtros

Pristatome TeisėPro ir W@LawLT bendrą projektą – interviu seriją „Teisininkai be ribų“ (angl. Lawyers Without Limits). Rubrikoje publikuosime interviu su teisininkėmis, kurių profesinės patirtys nebepatenka į teisinio darbo rėmus, kuriuos daugelis suvokia kaip „įprastus“ ar nusistovėjusius. Šiais interviu teisininkų bendruomenę siekiame supažindinti su teisininkėmis profesionalėmis, pristatyti naujas teisinio darbo kryptis bei tendencijas. Skaitytojams pristatome pirmąjį interviu su Rūta Mrazauskaite, Revolut Lietuvoje reguliacinės atitikties specialiste. Rūta karjerą pradėjo tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriuje, dėstė ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, metus dirbo konsultacinėje įmonėje Ernst & Young, kurį laiką savanoriavo organizacijoje „Gelbėkit vaikus“. Ji yra baigusi teisės magistro studijas Lietuvoje, Vilniaus universitete ir JAV, Harvardo teisės mokykloje.

Rūta, šiuo metu dirbi privačiame sektoriuje – fintech kompanijoje Revolut. Ar tavo ankstesnė profesinė patirtis – ilgametis darbas Transparency International Lietuvos skyriuje (TILS) – pritaikoma dirbant privačiame sektoriuje? 

Ir kai mokiausi universitete, ir netgi dabar savo aplinkoje tenka gana dažnai išgirsti, kad jei nori sukurti sėkmingą karjerą, turi labai anksti ir tiksliai žinoti, kuo konkrečiai nori būti, ir labai tikslingai ta linkme eiti. Aš visada dariau priešingai, niekad tiksliai nežinojau konkrečios pozicijos, kurią noriu užimti, ar labai konkrečios darbo vietos, kurioje norėčiau dirbti, bet visada žinojau, koks darbas man atrodo įdomus, intelektualiai stimuliuojantis, prasmingas pačia plačiausia prasme. Ir kai galvoji taip, tuomet nėra labai svarbu kokiame sektoriuje dirbi. Mano darbas TILS nebuvo tik teisinis, priešingai – daug darbo laiko buvo skirta įvairiausių projektinių veiklų kuravimui, lobistinės veiklos vykdymui siekiant pokyčių įstatymuose ir sprendimų priėmime. Dirbant ten tekdavo ieškoti naujų, kartais dar net neegzistuojančių sprendimų, organizuoti renginius ir daryti kitus įvairiausius darbus. Ta pirmoji darbo patirtis nevyriausybinėje organizacijoje leido iš arti pamatyti ir viešojo sektoriaus virtuvę (kaip priimami sprendimai, kaip gimsta teisėkūros iniciatyvos), ir bendrauti su verslo atstovais.

Visgi sutinku, kad požiūris į teisininkus, kurie dirba nevyriausybinėse organizacijose, Lietuvoje ir vakarų šalyse skiriasi. Lietuvoje teko susidurti su potencialių darbdavių svarstymais, ar mano patirtį dirbant nevyriausybinėje organizacijoje apskritai galima vertinti kaip teisinio darbo patirtį. Manau, kad tai susiję su faktu, jog mūsų regione nevyriausybinės organizacijos dar sąlyginai jaunos. Neabejoju, kad laikui bėgant teisininko patirtis tiek nevyriausybinėje organizacijoje, tiek viešajame sektoriuje ar versle, potencialaus darbdavio akyse bus tokios pat vertės.

Ar teisininko turima darbinė patirtis potencialiam darbdaviui atrodys reikšminga, priklauso ir nuo to, kaip nuosekliai bei sąžiningai jis sugebės papasakoti savo profesinę istoriją. Manau, kad mano darbdaviui, su kuriuo pradėjau dirbti po darbo NVO, pasirodė naudinga ir pritaikoma tai, jog nevyriausybinėje organizacijoje dirbau su užduotimis, kurios reikalauja daug analitinio ir strateginio mąstymo, reikalauja kurti visiškai naujas praktikas.

Rūta, tavo pareigos – reguliacinės atitikties pareigūnė (angl. Regulatory Compliance Manager). Kas yra Regulatory Compliance? Kam to reikia? Kokią pridėtinę vertę tai kuria verslui?

Lietuviškai turbūt tiksliausia būtų sakyti reguliacinės atitikties specialistas. Kaip sufleruoja pavadinimas, atitikties funkcija apima visų organizacijos veiklų priežiūrą, vadybą ir organizavimą taip, kad visos organizacijos veiklos atitiktų egzistuojančių teisės aktų reikalavimus. Aš pati šiuo metu užtikrinu atitikties funkcijas finansų rinkos dalyviams priskiriamoje įmonėje, kas reiškia, jog mano pareigos ir jų atskyrimas apibrėžti dar aiškiau nei kituose versluose, o ir pati funkcija yra privaloma, remiantis Europos bankininkystės institucijos, Lietuvos banko ir kitų institucijų reikalavimais. Vis dėlto, atitikties funkcija aktuali bet kokio pobūdžio verslui.

Tai tikrai nėra nauja sritis. Vakarų šalių praktikoje tokios pozicijos egzistuoja jau seniai. Manau, kad vis didesnį tokių specialistų poreikį nulemia kelios priežastys.

Pirma, verslui keičiantis, tobulėjant didėja noras efektyviau organizuoti savo darbą ir išgryninti vidines atsakomybes. Toks požiūris leidžia efektyviau naudoti vidinius resursus. Kai atitikties ir teisinės funkcijos atskirtos, teisininkas gali skirti dėmesį strateginiam sutarčių ir partnerių vertinimui, verslo komercinių interesų apsaugai ir panašiems klausimams. Tuo tarpu, atitikties specialistas savo dėmesį ir energiją gali skirti tam, kad verslo plėtra būtų tvari atitikties prasme – nepažeistų teisės aktų reikalavimų, tinkamai valdytų reguliacines rizikas. Kai dedikuotas žmogus visą savo darbo laiką skiria tik atitikties klausimams, jis praleis daugiau laiko tiesiog apie tai galvodamas ir dėl to daug geriau galės numatyti situacijas, kurios ateityje kels atitikties pažeidimų grėsmę bei problemas.

Antra, po paskutinės pasaulinės finansų krizės pats verslas taip pat ėmė geriau suprasti, kad nepakankamas dėmesys tam, ar verslas veikia skaidriai, atitikdamas teisės aktų reikalavimus, gali labai brangiai kainuoti. Vadovėlinis pavyzdys galėtų būti amerikiečių įmonės „Enron“ skandalas. Ši įmonė turėjo ilgiausius etikos kodeksus, tačiau įmonės viduje klestėjo sistemiškas ir planuotas sukčiavimas. Tokie ir kiti panašūs pavyzdžiai verslui leido įsisąmoninti, kad paviršutiniškas požiūris į atitikties klausimus ilguoju laikotarpiu neatsiperka ir, matyt, prisidėjo ir prie atskiros atitikties pozicijos kūrimosi populiarėjimo.

Trečia, daugėja atitikties lūkesčių iš reguliatoriaus, kurie verslui ne visada aiškiai suprantami, ir tam reikalinga profesionalų pagalba. Pavyzdžiui, kai kurių Lietuvoje besikuriančių verslų pobūdis yra toks naujas, kad net nebuvo aišku kokių praktikų ir reikalavimų jie turi laikytis. Geriausi iliustruojantys pavyzdžiai galėtų būti Fintech sektoriaus įmonės, arba su kriptovaliutomis dirbantys verslai. Kai kriptovaliutos tik atsirado, atrodė kad su jomis susijusiems verslams apskritai nereikia teisininkų. Ir tik vėliau paaiškėjo, kad būtent šiam verslui atitikties funkcija yra labai svarbi, jei jis nori toliau plėstis.

Taigi atitikties funkcija verslui naudinga tiek siekiant suvaldyti rizikas, paprastai tariant – išvengti sankcijų, tiek ir siekiant tvarios verslo plėtros.

Ar Regulatory Compliance Officer pareigybė/ specializacija atsirado neseniai? Kaip manai, ar ateityje tokios specializacijos poreikis mažės/didės?

Manau, kad negalėtume sakyti, jog tokia specializacija ar pareigybė atsirado neseniai. Juk teisės aktų reikalavimai verslui buvo keliami ir anksčiau, ir jų laikytis reikėjo visada. Taigi, turėjo būti ir specialistų, padedančių tai padaryti. Atitikties funkcijos užtikrinimą įmonėse įgyvendino teisininkai, tiesiog gal ne visada tai vadinta „atitiktimi“ ar „regulatory compliance“. Dėl augančio poreikio ir mano jau minėto teisininko ir reguliacinės atitikties pareigūno funkcijų atskyrimo, ypač mūsų regione, tik neseniai tapo įprasta ir populiaru tai įvardyti kaip atskirą sritį, pareigybę ar specializaciją.

Nesu tikra, ar ateityje tokių specialistų reikės vis daugiau, nes naujosios technologijos leis vis efektyviau daryti tai, ką šiandieną daro atitikties specialistas. Verslas siekia dirbti efektyviau ir našiau, todėl dirbtinio intelekto pagalba dalį kasdieninių šiandienos atitikties specialisto darbų bus galima automatizuoti. Kita vertus, neabejoju, kad tokių specialistų vistiek reikės, nes kol gyvename visuomenėje, kurioje esame sutarę, kad turime įstatymų reikalavimus ir už šių reikalavimų nesilaikymą gresia sankcijos, kažkas turės padėti verslui tokias rizikas suvaldyti.

Regulatory Compliance Officer pareigybė Lietuvoje ir užsienyje: ar yra skirtumų?

Atsakydama į šį klausimą, galiu remtis tik savo subjektyvia patirtimi. 2010 m. pradėjau dirbti TILS su antikorupcijos klausimais. Kadangi ši sritis yra susijusi su atitiktimi, jau tuomet teko daug bendrauti su verslu ir išgirsti jo požiūrį į atitikties funkciją.

Manau, kad per dešimtmetį verslas Lietuvoje nustojo į atitiktį žiūrėti kaip į primestą procesą. Ėmė tai vertinti kaip realią riziką ir į tokių rizikų valdymą investuoti organiškai, matydamas realią naudą, o ne tik dėl viešųjų ryšių pliusų.

Manau, kad iš pradžių Lietuvos verslo požiūrį į atitikties svarbą pradėjo formuoti užsienio partnerių užduodamas tonas – pavyzdžiui, jei lietuviškas verslas nori dirbti su Amerikoje įsteigtomis kompanijomis – jis privalo laikytis tų pačių etikos kodeksų, antikorupcijos įgyvendinimo nuostatų, kurių laikosi ir amerikietiškas verslo partneris dėl Kyšininkavimo užsienyje įstatymo. Man regis, prieš dešimtmetį toną atitikties reikalavimams dažniau užduodavo užsienio partneriai, o šiandieną tai jau tampa tiesiog įprastu dalyku. Be to, pastebiu, kad verslas vis mažiau tikisi, kad vienas teisininkas įmonėje nudirbs ir būtinus teisinius darbus, įvertins teisines rizikas ir dar užtikrins atitikties funkcijos užtikrinimą.

Rūta, šiandieną tu esi Revolut Lietuva reguliacinės atitikties specialistė. Kokių kompetencijų reikia norint daryti tai, ką darai tu?

Manau, kad šiandieną tokiam darbui svarbiausios kompetencijos yra tarpdisciplininis mąstymas ir labai gilus verslo procesų suvokimas.

Pirmiausia, savo profesinėje aplinkoje pastebiu, kad iš visų teisininkų, o ypač dirbančių atitikties srityje yra tikimasi ne tik labai gerų teisinių žinių, tačiau ir gebėjimų valdyti projektus, identifikuoti pagrindinius verslo, kuriame dirbama, procesus. Geros teisinės žinios šiandieną jau yra minimalus būtinas profesinis teisininko standartas, o visos kitos mano minėtos kompetencijos kuria papildomą pridėtinę vertę ir konkurencinį pranašumą.

Ne ką mažiau svarbus ir atidumas detalėms. Šiame darbe labai svarbu gebėti itin atidžiai įsiskaityti tiek į nacionalinius, tiek ir į Europos Sąjungos teisės aktus (kurių apimtis dažnai yra itin didelė) tam, kad galėtum numatyti kaip keisis verslo, kuriame dirbi, reguliacinė aplinka.

Na ir trečias svarbus dalykas – numatyti keletą žingsnių į priekį, t.y. kokia kryptimi gali pasisukti reguliacinė praktika, prognozuoti galimus konkurentų iššūkius. Aš pati sau tai vadinu „šachmatišku“ mąstymu. Už reguliacinę atitiktį atsakingas pareigūnas ne tik turi žinoti ir duoti patarimą kaip elgtis šiandieną, kad organizacija atitiktų privalomus reikalavimus, bet ir pateikti pasiūlymus kaip būtų galima daryti geriau ateityje, pamėginti strategiškai numatyti kelis žingsnius į priekį. Būtent tam ir reikia mano minėto tarpdisciplininio mąstymo.

Ką kasdieną daro reguliacinės atitikties pareigūnas?

Dalis atitikties pareigūno darbo yra reaktyvi, t.y. stebėti naujus teisės aktus ar teisėkūros iniciatyvas, jas analizuoti ir padėti verslui reaguoti bei užtikrinti reikiamus pokyčius savo organizacijos viduje.

Kita dalis darbo – proaktyvi, t.y. aktyvus įsitraukimas į savo organizacijos kasdienę veiklą. Pavyzdžiui, periodiškai peržiūrėti tuos verslo procesus, dėl kurių netinkamo veikimo gresia sankcijos, įsitikinti, kad organizacijos darbuotojai laikosi nustatytų reikalavimų ir taisyklių bei supranta jų svarbą, kad keičiantis darbuotojams tos žinios nepasimeta ir pan.

Net teisės akademikai visame pasaulyje pastebi, kad ypač per pastaruosius 20 metų teisinė profesija pasikeitė taip, jog iš teisininkų dar labiau tikimasi, kad jie taip supras verslą, jog kilus problemai ne tik įspės apie grėsmes, bet kartu ir pateiks tokius problemos sprendimo būdus, kurie bus ne tik teisiškai „teisingi“, bet ir efektyvūs verslo prasme.

Paprastai tariant – šiandieną atitikties pareigūnui nebeužtenka tik spausti stabdžius ar dėlioti draudimo ženklus. Būtina ieškoti ir rasti sprendimus, kaip padaryti, kad verslui būtų geriau.

Kaip teisės žinios (įgytas teisinis išsilavinimas) pritaikomas tavo darbe?

Jei į savo profesinį gyvenimą žiūrėčiau kaip į pastatą, tai teisinis išsilavinimas yra stiprūs jo pamatai, būtini tam, kad pastatas tvirtai stovėtų. Neturėdama tvirtų pamatų, tiesiog negalėčiau įgyvendinti jokių kitų architektūrinių ar interjero dizaino vizijų, kad ir kokios puikios jos būtų.

Teisės studijos išugdo „paranojišką mąstymą“ – tris kartus tikrinti informaciją, apgalvoti visas galimas vieno ar kito sprendimo pasekmes, iš anksto numatyti būsimus oponentų argumentus ir tam pasiruošti. Toks mąstymo būdas tiesiog būtinas.

Ne ką mažiau svarbu, kad teisės studijos išmoko ir naudotis teisės šaltiniais, juos vertinti. Gali atrodyti, kad anoks čia įgūdis skaityti teisės aktus ir jų aiškinamąją medžiagą, bet dirbant atitikties srityje tai ypatingai svarbu. Be abejo, šį įgūdį reikia nuolat lavinti.

Mane teisės studijos išmokė tam tikro mąstymo būdo ir ištreniravo smegenis. Naujausios neurologijos mokslo žinios sako, kad mūsų smegenys yra plastiškos, neuronų jungtis galima lavinti. Pavyzdžiui, romėnų teisės studijos, studijuojant man neatrodė itin reikalingos, tačiau, manau, ne tik davė supratimą apie teisinės sistemos pamatus, bet ir neabejoju – padėjo formuotis toms reikalingoms smegenų jungtims, kurių dėka šiandieną 100 puslapių apimties reglamentus galiu perskaityti lengviau ir greičiau.

Rūta, vos prieš pusmetį baigei teisės magistro studijų programą Harvardo teisės mokykloje Jungtinėse Amerikos Valstijoje. Kodėl pasirinkai šį universitetą? Ir kodėl tokios studijos tau buvo reikalingos?

Iki apsisprendimo studijuoti Harvarde ir to sprendimo įgyvendinimo mano kelias buvo ilgas. Jau seniai žinojau, kurios pamatinės sritys man yra įdomios, ir gal skambės kiek banaliai, tačiau norėjau gilinti savo žinias. Jei tai daryti noriu kokybiškai, man neužtenka skaityti naujausios teminės literatūros, reikia diskusijos, gyvų patirčių, nuolatinio postūmio ir paskatinimo apie klausimus pagalvoti vis iš kitų požiūrio taškų (angliškai yra tai labai gerai apibūdinantis terminas challenge).

Lietuvoje jau turėjau teisės magistro diplomą, tad antro magistro siekti čia neatrodė prasminga. Iš pradžių svarsčiau doktorantūros studijas Lietuvoje. Su savo magistrinio darbo vadove dr. Indre Isiokaite-Valuže iš Vilniaus universiteto Teisės fakulteto gana daug diskutavau ir tariausi, tačiau bent artimiausiu metu vien tik akademinio darbo kelio rinktis neplanavau, dėl to doktorantūros studijų kelio nusprendžiau nesirinkti. Be to, norėjau turėti daugiau pasirinkimo galimybių renkantis darbą, o tai daryti yra lengviau, kai turi ką pasiūlyti. Pripažinto visame pasaulyje universiteto diplomas – tarsi gera vizitinė kortelė.

Dėl visų šių priežasčių tapo aišku, jog noriu studijuoti užsienyje, o jei vykti mokytis svetur, tai nusprendžiau padaryti viską, kad mokyčiausi ten, kur geriausia. Harvardo teisės mokykla pasaulio teisės universitetų reitinguose kasmet užimą 1-ąją arba 2-ąją vietas. Be to, mane sužavėjo to universiteto galimybė pačiai susikurti savo studijų programą.

Klausimas kaip įstoti į Harvardo teisės mokykloje apipintas mitais, skirtingais patarimais. Šiuo klausimu netik yra mokymų, bet net ir knygų parašyta. Kaip manai, kas lėmė, kad esant milžiniškai konkurencijai tarp norinčiųjų studijuoti, tau ši galimybė buvo pasiūlyta?

Kas lemia, kad būsi pakviestas studijuoti į tokią mokyklą kaip Harvardas matyt niekas iki galo tiksliai nežino. Studijų metu vienam teisės leidiniui ėmiau interviu iš buvusios ilgametės Harvardo teisės mokyklos dekanės, profesorės Martha Minow. Kai paklausiau to jos, ji paminėjo, kad Harvardo teisės mokykla ieško tokių studentų, kurie teisės profesijai turi ką pasiūlyti. Tai yra, be abejo, pirmiausia akademiniai ir profesiniai pasiekimai, tačiau vertindami kandidatus, jie vertina ir kandidatų demonstruojamas pastangas prisidėti prie teisės profesijos gerinimo, norą dalintis savo žiniomis su kolegomis, lyderystę bendruomenėse, apskritai – pastangas pakeisti pasaulį (nors tai ir skamba banaliai). Studijuojant Harvarde jau pati studijų atmosfera skatina galvoti, ką kiekvienas galime padaryti geriau, naudingiau ir prasmingiau, kokią pridėtinę vertę sukurti (nesvarbu, ar viešajam, ar privačiajam sektoriui.

Taip pat, bent jau mano atveju pasiteisino ir buvimas autentiška – rengdama paraišką ir ruošdama stojimo esė, nusprendžiau joje parašyti ne tai, ko, maniau, gali tikėtis prestižinio universiteto atrankos komitetas, o tai, kas iš tiesų esu aš, kokie mano gyvenimo įvykiai mane labiausiai formavo ir kodėl aš iš tikrųjų noriu ten studijuoti. Mečiau per petį visus patarimus apie „tobulą stojimo paraišką“ ir tiesiog viską padariau labai nuoširdžiai. Jau vėliau, bendraudama su savo grupiokais, išsiaiškinau, kad daugelis jų ėjo tuo pačiu keliu. Manau, kad prestižinių universitetų atrankos komitetai prisiskaito daugybę „tobulų“ ir pagal taisykles parengtų paraiškų – ir išsiskiria būtent autentiškumas, kuris leidžia jiems pažvelgti į kandidatą, o ne į jo susikurtą įvaizdį, suprasti, kokiu iš tiesų teisininku tas žmogus nori ir gali būti. Labai svarbi paraiškos dalis – ir geros rekomendacijos. Esu labai dėkinga, kad man puikias rekomendacijas parašė mano buvusi dėstytoja, buvęs vadovas iš „Transparency International“, kitas kolega iš mano papildomų teisinių darbų.

Dar vienas svarbus, gal net svarbiausias dalykas – kad studijuotum Harvarde ar kitoje puikiai vertinamoje mokykloje pirmiausia reikia pasiryžti stoti ir negalvoti „tai ne man“. Toks kuklumas ir mąstymo būdas „jog dar neesu pakankamai geras“ tikrai būdingas mūsų regiono žmonėms. Taigi, pirmiausia reikia išdrįsti ir neieškoti argumentų „kodėl ne“, o visa kita – aplikavimo procedūra, studijų apmokėjimo planas (tam skirtos tikslinės paskolos ir stipendijos) yra įgyvendinama. Beje, studijos prestižiniuose užsienio universitetuose tikrai yra labai brangios ir vien tai gali atgrasyti daugelį nuo bandymų. Bet ką, kas šiuo metu apie tai svarsto, skatinu nepasiduoti vien dėl finansinių argumentų. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje egzistuoja įvairūs fondai, kurie skirsto stipendijas, jas geriems kandidatams siūlo ir patys universitetai – aš pati iš Harvardo gavau didelę sumą. Tiesa, reikia būti tvirtai pasiryžus studijoms, tvirtai žinoti, kodėl jų sieki, nes gali tekti pasiimti ir paskolą (ar net kelias, kaip mano atveju).

Daugelis jaunų teisininkų norėtų išbandyti savo jėgas dirbant tarptautinėje kompanijoje (ir dar Fintech sektoriuje), tačiau neįsivaizduoja nuo ko pradėti, kad ten atsidurtų. Rūta, kokia tavo nuomonė?  

Manau, kad dar per trumpai dirbu šioje srityje, jog galėčiau laisvai dalintis apibendrintais patarimais. Galiu pasidalinti tik tuo, kaip į tai žiūriu pati. Aš pati niekada nebuvau susikoncentravusi į konkrečią poziciją, bet žinojau, kurios darbo sritys man yra įdomios ir auginau tokioms sritims reikalingas dalykines kompetencijas.

Be to, manau, kad svarbu aplinkiniams garsiai pasakyti ko tu nori. Garsiai įvardytas noras tave patį skatina nuolat apie tai galvoti, skaityti, domėtis, be to, imi daug atidžiau girdėti su tave dominančia sritimi ar pozicija susijusią informaciją, pasiūlymus ir galimybes, į kurias kitu atveju gal net ir neatkreiptum dėmesio. Tai tarsi tokia savotiška minčių koncentracija, panaši į šiuo metu tokias populiarias (manyčiau, ne be reikalo) sąmoningumo praktikas.

Na ir žinoma, svarbu labai gerai dirbti. Tai, kaip mes dirbame, formuoja mūsų kaip profesionalų reputaciją. O kai gerai dirbi, dar reikia išmokti gerai papasakoti apie tai, ką tu darai (nesigiriant, bet ir nenutylint, nesikuklinant kalbėti apie savo stiprybes bei pasiekimus). Mes dažniausiai norime, kad už mus kalbėtų darbai, nes tikime, kad kuklumas yra vertybė. Bet pabandykite save įsivaizduoti darbdavio vietoje – jei jis gauna daug paraiškų į vieną poziciją, o visi kandidatai kuklinasi kalbėdami apie savo profesines patirtis ir pasiekimus, kaip darbdaviui išsirinkti? Padėkite jam – išmokite papasakoti apie save.

Rūta, tavo profesinis patarimas teisės studentui.

Manau, kad labai svarbu neleisti sau pasiduoti įspūdžiui, kad mus apibrėžia mūsų nesėkmės. Mus apibrėžia ne jos, o mūsų stiprybės ir išmoktos pamokos. Pavyzdžiui, pirmaisiais studijų metais Vilniaus universitete man nuolat teko perlaikyti egzaminus, ir tikrai ne kartą buvau suabejojusi, gal pasirinktas kelias yra ne man… Žiūrėdama atgal matau, kad išgyventi nesėkmes man padėjo tai, kad nesikoncentravau ir neužsifiksuodavau ant jų, o stengdavausi judėti į priekį, tobulėti, mokytis, susikoncentruoti ties tuo, kas man sekasi ir kur esu tikrai gera. Ilgainiui, tai nesutrukdė siekti įdomaus darbo ar baigti trokštamas profesines studijas.

Kitas patarimas susijęs su labai asmeniškais mano pačios išgyvenimais. Norėčiau patarti visiems (ir priminti sau), kad sveikata yra ne tik asmeninio, bet ir profesinio mūsų gyvenimo kokybės laidas. Galima mėginti poilsį ignoruoti kurį laiką, save nuvaryti iki paskutinių savo galimybių ribų ir pasiekti puikių rezultatų tuo metu, tačiau tai visada sugrįžta bumerangu ir išverčia iš kojų, kai mažiausiai to tikiesi. Kokybiškas poilsis, laiko sau skyrimas yra ne prabanga, o būtinybė. Pavyzdžiui, Harvardo teisės mokykla labai daug dėmesio skiria ne tik profesiniam auklėtinių ugdymui, bet įvairioms programoms, kurios skirtos užtikrinti studentų psichologinei gerovei. Tam sukurta ištisa profesionalų sistema, nuolat primenama, kad, kai profesinis gyvenimas priveda prie kritinių situacijų, ieškoti pagalbos, kreiptis į psichoterapeutus yra ne gėdos, o stiprybės ženklas.

Kalbino Karolina Laurynaitė, advokatė, W@LawLT platformos teisininkėms profesionalėms Lietuvoje narė.

W@LawLT – tarptautinės profesinės platformos W@ dalis, skirta moterims teisininkėmis Lietuvoje. W@LawLT siekia didinti moterų teisininkių profesinį žinomumą, sudaryti sąlygas ir galimybes viešai kalbėti aktualiais profesiniais klausimais, kurti profesiniais ryšiais grįstą socialinių ryšių tinklą.

 

Raktažodžiai
Close
Close