Teismai

LAT: teismas neturi nukreipti šalis į arbitražą išspręsti arbitražinio susitarimo egzistavimo klausimo, jei arbitražo procesas nėra pradėtas, o jau inicijuotame teismo procese kyla klausimas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 26 105 Eur skolos, 8 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.  Ieškovė nurodė, kad ji suteikė atsakovei tarptautinio vežimo paslaugas, tačiau ši neatsiskaitė pagal 2016 m. rugsėjo mėn. – 2017 m. sausio mėn. išrašytas sąskaitas faktūras ir liko skolinga. Atsakovė neteikė pretenzijų dėl vežėjos įsipareigojimų netinkamo vykdymo.    Atsakovė atsiliepime nurodė, kad ginčas yra teismingas Lietuvos arbitražo teismui, nes šalys, sudarydamos krovinio pervežimo sutartis, susitarė dėl arbitražinės išlygos, jog bet koks ginčas, kylantis iš krovinio pervežimo sutarčių, turėtų būti nagrinėjamas Lietuvos arbitražo teisme. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį tenkino. Kasaciniu skundu atsakovė prašė Vilniaus apygardos teismo  nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį palikti nenagrinėtą. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Komercinio arbitražo įstatymo (KAĮ) 9 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamą kompetencijos-kompetencijos doktriną. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Pasisakyta, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškinama, kad arbitražinio susitarimo faktas neturi absoliučios galios, prieš atsisakydamas bylos teismas turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą. Ieškovei pareiškus nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl skolos priteisimo, atsakovė atsiliepime į jį nurodė, jog šalys buvo susitarusios dėl arbitražinės išlygos, todėl ginčas spręstinas arbitraže. Kadangi ieškovė neigė arbitražinio susitarimo išlygos egzistavimą, tai bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino, ar šalys apskritai yra sudariusios arbitražinį susitarimą, kieno kompetencijai – teismo ar arbitražo – byla priskirtina. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys nebuvo sudariusios arbitražinio susitarimo, dėl to bylą nagrinėjo iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl jurisdikcijos nagrinėti šalių ginčą.

KAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražo teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Jei arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą (KAĮ 11 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl teismo ir arbitražo kompetencijos pasiskirstymo tais atvejais, kai inicijuojamas teismo procesas ir jame kyla ginčas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo, KAĮ 19 straipsnio normos turi būti sistemiškai aiškinamos su teismo procesinius veiksmus reglamentuojančiomis CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto bei KAĮ 11 straipsnio 1 dalies normomis. Sisteminis šių nuostatų aiškinimas leidžia prieiti prie išvados, kad tuo atveju, kai kreipimosi į teismą metu yra pradėtas arbitražo procesas, teismas, remdamasis KAĮ 19 straipsnyje įtvirtintu arbitražo kompetencijos-kompetencijos principu, užtikrina galimybę pačiam arbitražui priimti sprendimą dėl kompetencijos nagrinėti bylą, todėl šio klausimo nenagrinėja iki tol, kol dėl jo nenuspręs arbitražas. Arbitražo priimtą šiuo klausimu sprendimą vėliau gali peržiūrėti kompetentingas valstybės teismas. Tuo atveju, kai reikalavimas pareiškiamas tik teisme, teismas turi pareigą CPK nustatyta tvarka išspręsti ieškinio priėmimo klausimą, kartu spręsti, ar jis turi pareigą šalis nukreipti į arbitražą .  Šiam klausimui išspręsti, būtina nustatyti, ar egzistuoja arbitražinė išlyga. Dėl to ginčas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo, šalims nepasinaudojus teise pradėti arbitražo procesą, savaime nepašalina teismo pareigos nuspręsti dėl savo jurisdikcijos nagrinėti bylą, o tai yra neatsiejamai susiję su tuo, kad teismas turi vertinti arbitražinį susitarimą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad KAĮ 19 straipsnis negali būti aiškinamas taip, jog teismas turi nukreipti šalis į arbitražą išspręsti arbitražinio susitarimo egzistavimo klausimo, jei arbitražo procesas nėra pradėtas, o asmens inicijuotame teismo procese kyla klausimas dėl arbitražinės išlygos egzistavimo. Toks aiškinimas lemtų neproporcingą teisės kreiptis į teismą ribojimą ir nereikalingų išlaidų tokiame arbitražo procese atsiradimo tikimybę. Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė neperduoti klausimo dėl jurisdikcijos spręsti arbitražui ir patys vertino arbitražinio susitarimo egzistavimo bei jo galiojimo sąlygas.

Be to, nutartyje pasisakyta, kad arbitražinis susitarimas gali egzistuoti nepriklausomai nuo sutarties, kurioje jis įtvirtintas, ir atvirkščiai. Todėl arbitražinis susitarimas nėra esminė sutarties sąlyga. Tai leidžia pripažinti, kad net ir nesuderinus šalims valios dėl ginčo nagrinėjimo tvarkos, t. y. ginčo sprendimo arbitraže, sutartis laikoma sudaryta be tokios sąlygos. Nepagrįstu laikytinas atsakovės argumentas, kad ieškovė aktyviai nereiškė prieštaravimų dėl atsakovės standartinės sąlygos ginčus spręsti arbitraže. Nors arbitražinė išlyga iš tiesų gali būti nustatyta kartu su standartinėmis sutarties sąlygomis, reikalinga valios dėl tokios sąlygos sutaptis. Atsakovei byloje neįrodžius, kad su ieškove buvo susitarta dėl ginčų sprendimo arbitraže, teismai turėjo pagrindą konstatuoti, jog tarp ginčo šalių nebuvo sudarytas arbitražinis susitarimas, ir prieiti prie išvados, kad nagrinėjamas ginčas yra priskirtinas teismo kompetencijai. Pabrėžta, kad CK nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklių gali būti  taikomos, konstatuojant arbitražinio susitarimo (ne)egzistavimą standartinių sutarties sąlygų kolizijos atveju.

 

Raktažodžiai
Close
Close