LAT: bendraturčio teisė atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės nėra absoliuti, tačiau ji gali būti apribota tik įstatymu arba teismo sprendimu pagal įstatymą 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija lapkričio 14 d. priėmė nutartį dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas leisti jam be atsakovų sutikimo pertvarkyti žemės sklypą pagal parengtą žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Ieškovas nurodė, jog, atidalijus ginčo žemės sklypą iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal pateiktą projektą, būtų suformuoti du žemės sklypai: vienas žemės sklypas, kurio plotas 0,04 ha, atitektų ieškovui, o kitas žemės sklypas, kurio plotas 0,0635 ha, – atsakovams ir trečiajam asmeniui H. G.  Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė. Trečiasis asmuo H. G. kasaciniu skundu prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasacinės instancijos teismas pabrėžė, kad pamatinė nuostata, kuria grindžiami bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai, yra ta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Valstybės (per teisminę valdžią) įsikišimas į bendraturčių teisinius santykius yra galimas tik tais atvejais, jeigu bendraturčiai nesutaria, t. y. kyla jų ginčas, dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą įgyvendinimo. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, be kitų specifinių teisių, būdingų bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, turi teisę reikalauti atidalyti jo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ši bendraturčio subjektinė teisė yra apibrėžta CK 4.80 straipsnyje.

Atkreiptas dėmesys į tą aspektą, kad CK 4.80 straipsnis tiesiogiai nenustato bendraturčio teisės atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo sąlygų: šio straipsnio pirmoji dalis bendriausia prasme reglamentuoja pačią subjektinę teisę, antroji dalis – atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės būdus, likusios dvi straipsnio dalys skirtos kitiems klausimams reguliuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių nuostatų, kurios apibrėžtų atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygas, pirmiau nurodytame straipsnyje nebuvimas, viena vertus, patvirtina, kad bendraturtis naudojasi plačia nuožiūra, įgyvendindamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisę (pačiai atidalijimo teisei įgyvendinti bendraturtis neprivalo gauti kitų bendraturčių sutikimo (bendraturčiai turi susitarti tik dėl atidalijimo būdo), bendraturtis, siekiantis atidalijimo, neprivalo įrodinėti atidalijimo motyvų ir pan.). Kita vertus, tai nereiškia, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra absoliuti ir gali būti įgyvendinta vien tik bendraturčio nuožiūra.

Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąlygiškumas (atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygos) pirmiausia išplaukia iš CK 1.137 straipsnio, apibrėžiančio visų civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo pamatines sąlygas, nuostatų. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, kita vertus, pagal to paties straipsnio antrąją dalį asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Be to, atidalijimo teisės, kaip nuosavybės teisės sudėtinės dalies, sąlygiškumas išplaukia ir iš pačios nuosavybės teisės turinio, apibrėžto CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, kurioje bendriausia prasme nurodyta, jog nuosavybės teisė įgyvendinama savininko nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad bendraturčio teisė atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės nėra absoliuti – šios teisės įgyvendinimas galimas tiek, kiek nėra pažeidžiami įstatymai, kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai, tačiau ši teisė bet kuriuo atveju, be paties bendraturčio valios, gali būti apribota tik įstatymu arba teismo sprendimu pagal įstatymą.

Atidalijimo teisės įgyvendinimas suponuoja bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektų teisinio statuso pasikeitimus: 1) tais atvejais, jeigu įvyksta dalinis atidalijimas, bendraturtis, įgyvendinęs aptariamą subjektinę teisę, pasitraukia iš bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių, t. y. pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė; 2) tais atvejais, jeigu įvyksta visiškas atidalijimas, t. y. visų bendraturčių dalys atidalijamos iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai apskritai pasibaigia. Be to, atidalijimas lemia ir paties daikto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto, teisinio režimo pasikeitimus – po atidalijimo suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, jie atitenka atitinkamo bendraturčio nuosavybėn. Taip asmuo, buvęs bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektas, įgyja galimybę vienvaldiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisę į daiktą, kaip atskirą turtinį vienetą. Vis dėlto tokios galimybės atsiradimas sietinas su labai svarbia sąlyga: atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas. Teisėjų kolegija papildomai nurodė, jog šiuo (atitikties įstatymų reikalavimams) aspektu turimi omenyje ne tik tie daiktai, kurie po atidalijimo tampa asmeninės nuosavybės objektais, bet ir tie daiktai, kurie po dalinio atidalijimo lieka bendrosios dalinės nuosavybės objektai (t. y. tokiais (dalinio atidalijimo) atvejais ne tik tas daiktas, kuris turi atitekti vieno bendraturčio nuosavybėn, bet ir tas daiktas, kuris lieka kitų (likusių) bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės objektas, turi atitikti tokiems daiktams suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus).

Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovui priklausančios žemės sklypo dalies atidalijimas pagal jo pasiūlytą variantą prieštarautų teisės aktų, reglamentuojančių žemės sklypų formavimą, reikalavimams, nes, įgyvendinus pateikto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto sprendinius, atsakovams ir trečiajam asmeniui atitenkančio žemės sklypo užstatymo tankio ir intensyvumo rodikliai viršytų didžiausias leistinas normas. Šios teismų išvados paremtos STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo, t. y. įstatymą įgyvendinančio teisės akto, nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamu teisiniu pagrindu, t. y. ne įstatymu, o žemesnės teisinės galios aktu, parėmė išvadas dėl ieškovo teisės atidalyti savo žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ribojimo. Kita vertus, šis teismų procesinių sprendimų motyvavimo trūkumas pats savaime nelemia pačių išvadų ydingumo. Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies 3 punkte, be kita ko, nustatyta, kad miestų ir miestelių teritorijose savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais žemės valdos projektais žemės sklypai padalijami, atidalijami, sujungiami ar perdalijami, išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymai, ir jeigu keitimai nesiejami su žemės sklypų ribų ir ploto pakeitimu laisvoje valstybinėje žemėje ir nepažeidžiamas teritorijų planavimo dokumentuose nustatytas leistinas užstatymo tankis arba nekeičiamas faktinis užstatymo tankis.

Trečiasis asmuo savo kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas užstatymo tankius, įtraukė į užstatymo plotą ir atsakovų savavališkai pastatyto pastato plotą. LAT teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai, siekdami prejudicinių faktų forma išsiaiškinti šios bylos ginčo materialiajam teisiniam santykiui tinkamai kvalifikuoti ir bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, privalėjo stabdyti nagrinėjamą civilinę bylą, iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl statybą leidžiančio dokumento, išduoto savavališkai pastatyto statinio rekonstrukcijai atlikti, teisėtumo. Bylą nagrinėję teismai, nors ir egzistuoja privalomas bylos sustabdymo pagrindas, nesustabdė šios civilinės bylos, šis proceso teisės normų pažeidimas nulėmė kitą pažeidimą – yra nustatytos ne visos šios bylos ginčui dėl ieškovo žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės.