Praėjusios savaitės LAT nutartys: nuo teismo nešališkumo klausimų iki sporto šakų federacijų galimybės nagrinėti ginčus

Kadangi lapkričio 4-8 dienomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyrius priėmė nemažai nutarčių įvairiais aktualiais klausimais, pateikiame, mūsų manymu, įdomiausių ir dar šiame portale neaptartų nutarčių apžvalgą:

Byloje dėl kredito unijos valdybos narių, turto vertintojo civilinę atsakomybės pasisakyta, kad teismai turėjo pagrindą spręsti, kad šiuo atveju verslo sprendimų priėmimo taisyklė netaikytina, nes valdybos nariai (ir paskolų komiteto nariai), vertindami skolininkės finansines galimybes grąžinti paskolos sumą, veikė aplaidžiai, pažeidė atsakingo skolinimo principą, pareigą elgtis apdairiai, rūpestingai, lojaliai, nes formaliai vertino pateiktus dokumentus, tinkamai neįsitikino kliento finansiniu pajėgumu, gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti paskolą, tinkamai neįvertino įkeičiamo turto vertės ir kokybės. Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių.

–

Nutartyje dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo pabrėžiama, kad naujajame DK reglamentuota, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Šioje teisės normoje, skirtingai nei iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 4 dalyje, yra apibrėžtas maksimalus terminas, už kurį darbuotojo negalint grąžinti į pirmesnį darbą gali būti jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.

Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis.

–

Kitoje byloje atsakovė teigė, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas, kadangi teisėjas ir du ieškovės darbuotojai V. K. ir L. S. ne vienerius metus yra to paties medžiotojų ir žvejų klubo „Ūdra“ nariai, taip pat teisėjas nagrinėjant bylą šios informacijos atsakovei neatskleidė ir ji dėl to negalėjo pareikšti potencialaus nušalinimo. LAT teisėjų kolegija teigė, kad ylą nagrinėjęs teisėjas, atsižvelgdamas į Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslus ir vadovaudamasis jo nuostatomis, yra deklaravęs savo narystę medžiotojų ir žvejų klube „Ūdra“, atsakovės minimi ieškovės darbuotojai taip pat yra įstatymo nustatyta tvarka deklaravę sąsajas su šiuo klubu; antra, minimi fiziniai asmenys yra proceso šalies darbuotojai (nagrinėjamu atveju nėra svarbi aplinkybė, jog tiek V. K., tiek ir L. S. vadovauja struktūriniams ieškovės padaliniams), tačiau nėra jos valdymo organo nariai, jie nedalyvavo bylos nagrinėjime teisme; trečia, atsakovė neįrodinėja minėtų darbuotojų asmeninio suinteresuotumo tuo, kad valstybės institucijos, kurioje jie dirba, ieškinys būtų patenkintas; ketvirta, atsakovė neįrodinėja, kad bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo laikotarpiu bylą nagrinėjęs teisėjas buvo susitikęs su šiais asmenimis, bendravo, dalyvavo medžiotojų ir žvejų klubo „Ūdra“ organizuotose veiklose. Teisėjų kolegija, įvertinus šias aplinkybes, sprendė, kad pirmosios instancijos teismo teisėjo sąsaja su ieškove nagrinėjamu atveju yra pernelyg silpna, kad sudarytų teisinį pagrindą daryti išvadą dėl teismo šališkumo egzistavimo, atsakovės argumentai dėl šališkumo grindžiami prielaidomis ir yra paremti iš esmės vien tik suinteresuoto asmens nesutikimu su teismų priimtais jam nepalankiais procesiniais sprendimais, o tai, kaip nurodyta teismų praktikoje, nepatvirtina teismo šališkumo. Be to, byla buvo ne tik išnagrinėta pirmosios instancijos teismo, kurio nešališkumu atsakovė abejoja, bet taip pat peržiūrėta apeliacine ir kasacine tvarka, patikrinant, ar nepadaryti proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimai, galėję lemti netinkamą bylos išnagrinėjimą. Tokių pažeidimų nenustatyta, kartu paneigtas neigiamo poveikio, kurį sukeltų šališkas bylos nagrinėjimas, buvimas nagrinėjamoje byloje.

–

Byloje dėl fizinio asmens bankroto bylos pabaigos, kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad pagal FABĮ nuostatas mokumo atkūrimo plano įgyvendinimas ir bankroto pabaiga siejama ne vien tik su fizinių asmenų pastangomis įgyvendinti planą ir kaip galima daugiau atsiskaityti su kreditoriais, bet ir su pačių kreditorių aktyviu dalyvavimu bankroto procese (pavyzdžiui, realizuojant nekilnojamąjį turtą). Todėl paskutinio plane nustatyto mokėjimo negalima besąlygiškai sieti nei su paskutine įmoka pagal plane nustatytą grafiką, nei su būtinybe parduoti nekilnojamąjį turtą, o tikslinga pagal konkrečias aplinkybes įvertinti tiek bankrutuojančių fizinių asmenų, tiek ir kreditorių veiksmus, siekiant bankroto bylos pabaigos. Visais atvejais, suėjus FABĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatytam plano įgyvendinimo terminui (ir teismui jo nepratęsus), bankroto byla turi būti baigiama arba bankroto procesas nutraukiamas. Priešingu atveju, bankroto procesui užsitęsus iki neapibrėžto termino (pvz., kaip nagrinėjamoje situacijoje, kai nėra galimybės realizuoti nekilnojamojo turto), nebūtų pasiekti bankrotu keliami tikslai – kaip galima greičiau atkurti fizinio asmens mokumą ir leisti jam grįžti į visavertį gyvenimą –bei netektų prasmės įstatyme įsakmiai įtvirtintas mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trejų metų terminas.

–

Byloje dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu LAT teisėjų kolegija pasisakė, kad vien ta aplinkybė, kad ieškovė ilgą laikotarpį mokėjimus už paviršines nuotekas mokėjo nuo 34 927 kv. m. ploto žemės sklypo, t. y. didesnio žemės ploto, nei tuo metu naudojosi, nesudaro pagrindo teigti, kad tokių mokėjimų atlikimu ji patvirtino sudaryto sandorio dalį ir neteko teisės jo nuginčyti. Galima remtis tik teisėtu patvirtinimu, išreikštu suvokiant visas patvirtinimo aplinkybes, tačiau šiuo atveju byloje nėra pateikta įrodymų, leidžiančių vertinti, kad atlikdama UAB „Vilniaus vandenys“ apskaičiuotus mokėjimus ieškovė aiškiai suvokė, kad tokie mokėjimai atliekami nuo tokio didesnio žemės sklypo ploto, ir išreiškė valią dėl tokių paslaugos skaičiavimo principų. Taigi šiuo atveju savaime pats mokėjimo faktas nepatvirtina ieškovės valios išraiškos dėl šiame sutarties punkte nurodyto žemės sklypo ploto, nuo kurio mokamas nuotekų šalinimo mokestis, patvirtinimo. Priešingas situacijos vertinimas lemtų tai, kad teisinių padarinių sukeltų asmens veiksmai, nors jo valia į tokį sandorio patvirtinimą nebūtų nukreipta.

–

Kitoje nutartyje pabrėžta, kad antstolis, kaip viešosios teisės subjektas, atsižvelgiant į jo specifinę padėtį ir vykdomas funkcijas, privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (lot. intra vires), laikydamasis teisėtumo principo. Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, imtis visų teisėtų priemonių, kad tinkamai apgintų išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Antstolė privalėjo vertinti jai prieinamą informaciją apie ginčo žemės sklypo teisinį statusą ir, žinodama aplinkybę, kad pareiškėja netekusi nuosavybės teisės ir galimybės disponuoti ginčo žemės sklypu (taip pat ir aplinkybę, kad pagal suinteresuoto asmens E. J. ieškinį pradėta civilinė byla dėl šio sklypo restitucijos (grąžinimo pareiškėjai)), neturėjo teisinio pagrindo nustatyti pareiškėjai termino, nes įvykdyti teismo sprendimo objektyviai neįmanoma. Vykdymo procese susiklosčius tokiai teisinei padėčiai, kai teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką sudaryti sutartį dėl individualiais požymiais apibūdinto daikto pardavimo, vykdymas nėra įmanomas, nes skolininkas netekęs nuosavybės teisės į tokios sutarties dalyką ir vyksta teismo procesas dėl šio daikto grąžinimo skolininko nuosavybėn, t. y. galimybės įvykdyti teismo nustatytą įpareigojimą atkūrimo, antstolis turėtų svarstyti galimybę sustabdyti vykdomąją bylą ar atidėti vykdymo veiksmus, ar kreiptis dėl vykdymo tvarkos išaiškinimo CPK 589 straipsnio nustatyta tvarka, ar pasinaudoti kitais vykdymo proceso instrumentais pagal susiklosčiusią teisinę ir faktinę bylos situaciją.

–

Nutartyje dėl teismo sprendimo išaiškinimo ir vykdymo tvarkos pakeitimo santykio, pasisakyta, kad kad teismas, aiškindamas savo procesinį sprendimą, neturi teisės keisti jo turinio ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų. Sprendimą priėmęs teismas negali aiškinti to, ko jis toje civilinėje byloje netyrė ir nekonstatavo. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutarties motyvuojamojoje dalyje, atsižvelgdama į atsakovei iš ieškovo priteistos kompensacijos dydį, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, laikė, kad yra pagrindas kompensacijos mokėjimą išdėstyti dvejų metų laikotarpiui, tačiau netyrė, nevertino ir nenustatė, kokiais terminais kompensacija turėtų būti sumokėta. Nagrinėjamu atveju atsakovė siekė pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką, t. y. prašė išdėstyti jai iš ieškovo priteistos 33 904,68 Eur piniginės kompensacijos mokėjimą tam tikrais intervalais. Mokėjimo grafiko nustatymas šiuo atveju būtų teismo sprendimo turinio keitimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, ir išaiškino atsakovei, kad ši turi teisę CPK 278 straipsnyje nustatyta tvarka kreiptis į teismą su prašymu išaiškinti nutartį.

–

Viešoji įstaiga kartingo klubo „MS kart“ ieškiniu prašė teismo pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės Lietuvos kartingo federacijos (LKF) Tarybos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarimą Nr. 7 ir LKF  Arbitražo teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimus. Kauno apylinkės teismas nutartimi ieškinį priimti atsisakė. Teismas nurodė, kad ieškovė yra LKF narė, taigi įstodama į LKF įsipareigojo vadovautis asociacijoje nustatyta vidaus tvarka, taisyklėmis ir įsipareigojimais, įtvirtintais LKF veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose, be kita ko, ir spręsti kartingo sporto ginčus LKF arbitraže, kuris yra galutinė instancija (LKF įstatų 64 punktas). Kadangi LKF arbitražas yra galutinė instancija, tai LKF Arbitražo teismo priimtas sprendimas negali būti skundžiamas valstybiniams teismams, taigi ieškinys nenagrinėtinas teisme.

LAT teisėjų kolegija pasisakė, kad ginčo metu galiojusi Kūno kultūros ir sporto įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostata, kad atitinkamos sporto šakos taisyklėse gali būti nustatyta išankstinė ginčų sprendimo ne teismo tvarka, LKF įstatų 64 punkto turinys ir tai, kad LKF arbitražas yra LKF, kaip juridinio asmens, organas, kurio sprendimai gali būti skundžiami teismui, teikia pagrindą daryti išvadą, kad LKF vidaus dokumentuose yra nustatyta ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, šia ieškovė pasinaudojo. Aplinkybė, kad LKF įstatų 64 punkte nurodyta, jog Asociacijos arbitražas yra galutinė instancija, įgaliota spręsti kartingo sporto ginčus, nesudaro pagrindo teigti, kad šiame įstatų punkte yra įtvirtinta arbitražinė išlyga – susitarimas perduoti ginčą spręsti arbitražo teismui: atsižvelgiant į LKF dokumentų nuostatas bei komercinio arbitražo reglamentavimą Komercinio arbitražo įstatyme, vien terminas ,,galutinė instancija“ nesuponuoja, jog šalys yra išreiškusios valią dėl alternatyvaus ginčų sprendimo ne valstybės teismuose būdo – arbitražo.

–

Kitoje nutartyje pasisakyta, kad ieškovei šioje byloje nuo pat teisminio proceso pradžios atstovauja advokatė, su kuria sudaryta atstovavimo sutartis. Advokatės LITEKO VEP posistemio paskyra yra aktyvi. Advokatė yra proceso dalyvė, kuriai įstatymo imperatyviai nustatyta, kad jai procesiniai dokumentai įteikiami elektroninių ryšių priemonėmis. Preziumuojama, kad advokatei šis teisinis reguliavimas yra žinomas. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs minėtas aplinkybes, privalėjo ieškovei skirtus procesinius dokumentus, tarp jų ir 2018 m. gruodžio 10 d. nutartį, siųsti elektroninių ryšių priemonėmis į ieškovės advokatės LITEKO VEP posistemio paskyrą. Tačiau byloje buvo susiklosčius situacija, kad ieškovei adresuoti procesiniai dokumentai buvo įteikiami per jos atstovę, atstovei dokumentus siunčiant registruotu paštu. Iki pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties siuntimo (įteikimo) tinkamumo klausimo iškėlimo ieškovė nereiškė teismui prašymų dėl procesinių dokumentų įteikimo būdo pakeitimo ir (ar) taikomo įteikimo būdo tinkamumo. Taigi darytina išvada, kad toks įteikimo būdas – registruotu paštu per atstovę – ieškovei tiko ir per bylinėjimosi teisme laiką nuo ieškinio pareiškimo 2016 m. balandžio 22 d. jai galėjo susiklostyti teisėtas lūkestis teismo siunčiamus dokumentus gauti nurodytu būdu. Šis procesinių dokumentų įteikimo ieškovei (jos atstovei) aspektas yra svarbus, sprendžiant dėl ieškovės teisės į tinkamą teisminę gynybą, be kita ko, teisės į apeliaciją.

Be to, teigiama, kad  teismas, siekdamas nustatyti, ar turi jurisdikciją spręsti šį klausimą, visų pirma turi patikrinti, ar yra nors vienas reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje nustatytas pagrindas nagrinėti šį ginčą. Tik tuo atveju, jei negalima pritaikyti nė vieno iš reglamente „Briuselis II bis“ nustatytų jurisdikcijos pagrindų, teismas gali taikyti CPK nustatytas tarptautinės jurisdikcijos taisykles (šiuo atveju, Lietuva ir Egiptas neturi jokios bendradarbiavimo sutarties tokio pobūdžio klausimams spręsti).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė apeliacinės instancijos teismo teisėjos R. Mikonienės šališkumą grindė jos ryšiais su pirmosios instancijos teismo teisėja R. Jociene. Pasak ieškovės, teisėją R. Mikonienę ir teisėją R. Jocienę siejo ilgas, vienu metu pradėtas ir vos prieš dvejus metus nutrūkęs bendradarbiavimas tame pačiame apylinkės teisme. LAT teisėjų kolegija, remdamasi EŽTT praktika, įvertinusi kasacinių skundus argumentus dėl galimo teismo (teisėjų) šališkumo, ieškovei nenurodžius jokių kitų objektyvių aplinkybių, išskyrus buvusį teisėjų darbą tame pačiame teisme, sudarančių pagrindą pagrįstai abejoti teisėjų nešališkumu, pripažįsta teisiškai nepagrįstais ieškovės argumentus dėl bylą nagrinėjusio teismo (teisėjų) šališkumo.

Tekstą parengė VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros docentė Vigita Vėbraitė