LRKT: vaiko interesai negali būti pažeisti vien dėl nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo išvykus iš Lietuvos

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad nebegaliojančio Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (Fondo įstatymas) 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui (vienam iš tėvų arba globėjui, rūpintojui) ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad būtų paskirta Vaikų išlaikymo fondo išmoka (toliau – Fondo išmokos), neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujančiais pripažinti galiojančio Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (toliau – Išmokų įstatymas) 7 straipsnio 1, 3 punktai ir 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai tiek, kiek juose atitinkamai nustatyta būtina valstybės paskirtų išmokų vaiko išlaikymui mokėjimo sąlyga – nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas – pareiškėjo ir (arba) vaiko išvykimas nuolat gyventi į kitą valstybę.

Konstitucinis Teismas nutarime pabrėžė, jog Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asmenybės ypatumų (be kita ko,  nepakankamos fizinės ir socialinės brandos). Valstybės globa vaikystei, kaip ypač saugomai ir puoselėjamai konstitucinei vertybei, yra svarbi prielaida įgyvendinti Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį. Todėl pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį vaikams yra būtina specifinė apsauga ir parama, kad būtų sudarytos sąlygos jiems sveikai ir visapusiškai vystytis, be kita ko, užaugti dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos, be kita ko,  jos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje vaikystė yra įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnio 3 dalį valstybė turi pareigą ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo Konstitucijoje įtvirtintų pareigų, be kita ko, išlaikyti savo vaikus. Pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatyta ir tokia vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo forma kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas (nagrinėtos konstitucinės justicijos bylos atveju – išmokos vaiko išlaikymui iš Vaikų išlaikymo fondo). Įstatymu įtvirtinus valstybės įsipareigojimą teikti tokią finansinę paramą vaikams, negali būti sudaroma prielaidų atleisti tėvus nuo konstitucinės jų pareigos išlaikyti savo vaikus, t. y. įstatymu turi būti nustatyta valstybės pareiga šiai paramai teikti išleistas lėšas išieškoti iš konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus nevykdančių tėvų.

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, įstatymu įtvirtinant tokią vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo formą kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas, nustatant tokios paramos teikimo sąlygas turi būti paisoma iš Konstitucijos, be kita ko, jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, kylančio minėto konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimo, be kita ko, nevaržyti pagal įstatymą įgytų teisių labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti.

Spręsdamas dėl Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtinto ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šiuo ginčytu teisiniu reguliavimu, apibrėžiant pareiškėjo, besikreipiančio dėl Fondo išmokų, ir vaiko, kuriam šios išmokos skiriamos, sąvokas, nustatytas reikalavimas tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo įtvirtintas tik kaip viena iš būtinų teisės kreiptis dėl Fondo išmokų įgijimo ir šių išmokų skyrimo sąlygų. Tačiau tarp Fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodytų paskirtų Fondo išmokų mokėjimo būtinų sąlygų nebuvo reikalavimo tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nei Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nebuvo nustatytas toks Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas kaip pareiškėjo ir (arba) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos. Tokį įstatymo aiškinimą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Vadinasi, priešingai, nei teigė pareiškėjas konstitucinės justicijos byloje, ginčytose  Fondo įstatymo nuostatose nebuvo nustatytas toks išmokų vaiko išlaikymui mokėjimo nutraukimo pagrindas kaip pareiškėjo ir (arba) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nepaisyta iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies kylančios valstybės pareigos ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus, ir minėto konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo.

Konstitucinis Teismas nutarime atkreipė dėmesį, kad Seimas 2017 m. rugsėjo 28 d. priėmė Vaikų išlaikymo fondo įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2018 m. sausio 1 d., kuriuo Fondo įstatymas išdėstytas nauja redakcija ir pakeistu pavadinimu „Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas“ (toliau – Išmokų įstatymas). Išmokų įstatyme, be kita ko, nustatyta, kad pagal Fondo įstatymą paskirtos ir mokėtos Fondo išmokos perskaičiuojamos ir toliau mokamos pagal Išmokų įstatymą, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčijo.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos to paties teisės akto nuostatos, privalo tai konstatuoti. Tai taikytina ir pareiškėjo neginčijamoms tuos pačius santykius reguliuojančioms nuostatoms, įtvirtintoms teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas. Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Išmokų įstatyme, kitaip nei Fondo įstatyme, yra įtvirtinta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga, kad vaikas ir pareiškėjas turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (7 straipsnio 1, 3 punktai), taip pat nustatytas specialus šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas – vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos (10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai).

Vertindamas tokį Išmokų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad pagal minėtus Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktus, 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus vien dėl asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo išvykus į kitą valstybę, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, prarandama pagal šį įstatymą įgyta vaiko teisė į išmokas, skirtas jo išlaikymui, ir taip sudaromos prielaidos pažeisti vaiko interesus. Todėl tokiu teisiniu reguliavimu taip pat nesudaroma prielaidų įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, be kita ko, atsižvelgti į konkretaus asmens ir valstybės ryšį pagrindžiančias ar kitas svarbias aplinkybes, tarp jų į tai, ar valstybė, į kurią asmenys išvyko, teikia tam tikrą paramą tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams. Be to, tam tikrais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu kartu gali būti sudaromos prielaidos nepagrįstai riboti asmenų judėjimo laisvę.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokio Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose, 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo sudaromos prielaidos pažeisti vaiko interesus, negalima konstituciškai pateisinti vien siekiu mažinti valstybės biudžeto išlaidas.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta būtina jau paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga, kad vaikas ir pareiškėjas turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo vien vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos įtvirtintas kaip specialus išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, nepaisyta iš Konstitucijos, be kita ko, jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, suponuojančio valstybės pareigą užtikrinti, kad įtvirtinant teisinį reguliavimą būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaryta prielaidų juos pažeisti, taip pat konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.

Taigi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, jau paskirtų vaiko išlaikymo išmokų mokėjimas negalės būti nutrauktas vien dėl to, kad vaikas, kuriam išlaikyti šios išmokos paskirtos, ir (arba) pareiškėjas, kuris kreipėsi dėl šių išmokų paskyrimo, išvyko nuolat gyventi į kitą valstybę.

Konstitucinio teismo informacija