Lyčių lygybė Lietuvos darbo rinkoje – vis dar ne realybė?

Paskutiniais metais lyčių lygybės klausimui yra skiriamas ypatingas dėmesys tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos valstybėse. 2017 metais įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos Darbo kodekse numatyta prievolė įgyvendinti lyčių lygybės principą lėmė pokyčius darbo santykiuose. Apie pastebimus šio principo įgyvendinimo privalumus ir trūkumus bei lyčių lygybės tendencijas diskutuota Lietuvos nacionalinės grupės ELSA Lietuva Vilniaus filialo organizuotoje konferencijoje „Lyčių lygybė darbo rinkoje: siekiamybė ar realybė?“.

Renginyje įžvalgomis dalinosi Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas prof. dr. Tomas Davulis, Europos lyčių lygybės instituto tyrimų programos koordinatorė dr. Jolanta Reingardė ir „Swedbank” valdybos pirmininkė Dovilė Grigienė. Diskusijos metu dalyviai priėjo išvados, kad Lietuvoje lygios teisės skirtingoms lytims vis dar labiau yra siekiamybė, nei realybė.

Dr. Jolanta Reingardė pristatė 2017 metų lyčių lygybės indeksą. Lietuva yra 28 vietoje iš visų ES valstybių. „Nuo 2005 metų mes ne tik nepajudėjome į priekį, bet ir esame vienintelė šalis, kuri tolsta nuo kitų ES valstybių”, – teigia J. Reingardė. Žemiausias rezultatas, 32,5 iš 100, yra galios indekse, kuris numato, kiek moterų yra valdžioje (parlamente, vyriausybėje ir keliose socialinėse srityse), kai ES vidurkis – 51,9. Vos 13 proc. verslo įmonių valdybų narių sudaro moterys.

Tomas Davulis pasakojo apie Vakarų Europoje matytą plakatą, kuris skelbė: „Gerbiami tėveliai, į mokyklą einant berniukams, duokite jiems daugiau pinigų, nei mergaitėms”. Šis nevyriausybinės organizacijos plakatas esą skirtas atkreipti dėmesį į tai, kad vaikų laukia tokia gyvenimo realybė – moterys uždirbs žymiai mažiau, nei vyrai. „Tai mus skatina susimąstyti, ar profesiniame gyvenime elgiamės su darbuotojais teisingai. Įsiviazduokime praktinę situaciją. Į tą pačią poziciją kandidatuoja analogišką išsilavinimą ir patirtį turintis vaikinas ir mergina. Vaikinai dažniau yra linkę prašyti didesnio darbo užmokesčio, taigi vaikinas prašo 2000, o mergina – 1500 eur. atlyginimo. Pasamdžius juos abu, darbdaviai mato kaip leistiną dalyką mokėti jiems tiek, kiek šie paprašė, taigi vyrui daugiau, nes jis paprašė daugiau. Tačiau, jei auka prašo jai smogti, negalima to daryti, nes vis tiek gresia administracinė atsakomybė. Taigi taip elgtis yra nesąžininga darbuotojų atžvilgiu”,– pasakoja profesorius.

„Lietuva taip pat pirmauja pagal darbo mokėjimų sistemų lankstumą. Darbuotojai dažnai yra palikti nežinioje, nes nėra aiškių apmokėjimo sistemų ir gauna tokį atlygį, kokio darbdavys mano, kad šis yra vertas. Apmokėjimo sistema Lietuvoje turėtų būti aiškesnė, skaidresnė”,– teigia T. Davulis. Pasak jo, Lietuvoje nuo 1999 m., kai įsigaliojo LR moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, nebuvo nei vienos bylos dėl nevienodo atlygio skirtingoms lytims. Tačiau, jo teigimu, problemos slypi ne vien darbo užmokestyje: „Kodėl mes moteris kartais išstumiame iš darbo rinkos? Kodėl Lietuvoje yra ilgiausios ir dosniausios vaiko priežiūros atostogos?”

Tomas Davulis iškėlė klausimą, ar galėtų darbovietėse būti ne tik duomenų apsaugos pareigūnai, bet ir lygių galimybių apsaugos pareigūnai. Šie užtikrintų, kad lokalūs teisės aktai yra veikiantys ir nepažeidžiantys žmogaus teisių, taip pat spręstų konkrečius iškilusius ginčus, peržiūrėtų įtartinus atvejus.

Pasak Dovilės Grigienės, tai nespręstų esminių problemų, nes priemonių turėtų būti imamasi valstybės lygmeniu, pavyzdžiui, įsteigiant lygių galimybių ministro institutą. „Visos didelės įmonės turi atlygio politiką. 2015 m. mes banke suskirstėme darbus į tam tikras kategorijas, siekdami tą skirtumą panaikinti. Bandėme objektyviai įvertinti situaciją, darbuotojų darbo patirties, išsilavinimo kriterijus. Identifikavome, jog atlyginimų skirtumas yra maždaug 5 proc. Šią problemą stengiamės spręsti iki šiol”.

Pasak D. Grigienės, labai trūksta iniciatyvos iš aukščiausių pareigūnų, kurie savo retorika dažnai pabrėžia, jog lygių galimybių skirtingoms lytims klausimas nėra prioritetas. Tačiau būnina savo teises ginti ir patiems: „Koją kiša nedrąsa, nesuvokimas savo teisių ir jų atstovavimo, turime kiekvienas žiūrėti savęs ir reikalauti įmonėje lygios politikos, klausti, ar mokate man atlyginimą, kuris yra lygus? Kol tai nebus norma, nematysime pokyčių visuomenėje.”

Pasak Jolantos Reingardės, bandant užtikrinti lygybę reikia atsakyti į labai daug sudėtingų klausimų. Pavyzdžiui, kas yra vienodos vertės darbas? „Užsienyje dažnai lyginamos slaugytojos ir policininkai. Nors darbai atrodo labai skirtingi, manoma, kad jie gali būti laikomi vienodos vertės, kadangi šių specialybių atstovai dirba ilgas darbo valandas ir pavojingomis sąlygomis. Kodėl informacinių technologijų specialistai uždirba tiek daug, nors išvis nedirba su žmonėmis?,”– klausia J. Reingardė. Pasak jos, dažniausiai problemos kyla ne įmonių viduje, bet atspindi visą sektorių.

J. Reingardė įvertino ir nelygias teises darbovietėje uniformų klausimu: „Kodėl vyrai kaip uniformą nešioja kelnes, o moterys – sijoną? Tai yra vadinama seksizmu. Būti gražiam yra daiktui keliami reikalavimai, ne žmogui.”

Konferencijoje buvo iškeltas ir kvotų klausimas. J. Reingardė, sakė įžvelgianti tiek privalumų, tiek trūkumų tokiame įstatyme. „Tačiau mes paskaičiavome, kad kol visuomenė pati susivoks, praeis 200 metų. Todėl aš sakau taip tokiam įstatymui, nes sprendimo reikia”. Jai pritarė ir D. Grigienė: „ Vienoje konferencijoje sutikau Islandijos kandidatę į prezidentus. Ji pasakė, kad Islandijoje kvotos priimtos supratus, kad per ilgai nevyksta jokie pokyčiai. O priėmus kvotas, šalis netrukus padarė didžiulį šuolį šioje srityje”.

D. Grigienė sako dažnai girdinti, kad kvalifikuotų moterų užimti aukštas pozicijas tiesiog nėra. Tačiau, pasak jos, jų nėra, nes niekas jų neruošia: „Turbūt darbdaviui naudingesnis atrodys vyras, kuris niekada nėra išėjęs motinystės atostogų, nei moteris, kuri augindama vaikus nedirbo ketverius metus”. Pasak jos, dėl stereotipų ir auklėjimo moterys apskritai mažiau pasitiki savimi. Jos sutinka dirbti už mažesnį atlygį, rečiau inicijuoja pokalbį dėl algos kėlimo, dažniau susiduria su stereotipais.

Konferencijos dalyviai sutarė, kad lygių galimybių srityje Lietuvai dar yra daug kur tobulėti. Kad įvyktų realūs pokyčiai, pasak J. Reingardės, reikia konkrečių žingsnių iš valdžios pusės. D. Grigienė teigia, kad, kol įmonių valdybose ir aukščiausiose pareigose nematys bent 40 proc. moterų, tol nemanys, kad lygybė reali. T. Davulis pataria susidūrus su nelygybe imtis iniciatyvos ir priemonių, netylėti.