Komentarai

T. Lukošius. Liuteris ir teisė

1517 m. Visų Šventųjų dienos išvakarėse iki tol niekam Europoje gerai nežinomas vienuolis augustinas ir biblistikos profesorius Martynas Liuteris paskelbė savąsias 95 tezes. Jos pradedamos žodžiais: „Iš meilės tiesai ir noro ją išsiaiškinti šie toliau surašyti teiginiai bus aptariami Vitenberge vadovaujant garbingajam tėvui Martynui Liuteriui, laisvųjų menų ir šventosios teologijos magistrui, čia paskirtam jos skleidėju. Todėl jis prašo, kad tie, kurie negali atvykę su mumis žodžiu pasvarstyti, tai padarytų laiškais.“[1] Regis šiomis tezėmis gana mandagiai kviečiama pradėti viešą (akademinę) diskusiją pirmiausia dėl tuo metu itin paplitusios prekybos indulgencijomis, kitaip tariant – būtent dėl teologijos sričiai priskirtų klausimų. Vis tik XVI a. pradžios lotyniškojoje Europoje, kurios visuomenė veikė Katalikų bažnyčios organizuotame krikščionių pasaulyje, pokytis teologinėje mintyje neretai reiškė ir pokytį socialinėje ar politinėje realybėje. Prasidėjusi kaip grynai religinis sąjūdis Liuterio inspiruota vokiškoji Reformacija labai greitai peržengė tiek geografines, tiek ir teologines ribas. Neseniai atsiradusios spaudos pagalba protestantiška mintis žaibiškai sklido po visą Europą bei greta religinių inspiravo ir naujus socialinius, politinius bei kultūrinius procesus. Reformacijos banga neaplenkė ir Lietuvos, kur per santykinai trumpą laiką istorijoje paliko ryškius pėdsakus.[2]

Liuterio santykis su teise buvo gana komplikuotas. Priešingai tėvo norui Liuteris netapo teisininku – jis buvo teologas, daugiausia rūpinęsis Šventojo Rašto aiškinimu bei tuometės Bažnyčios praktikomis. Gretindamas teologiją ir teisę, Liuteris tvirtino, jog „teisininkai privalo pripažinti teologijos viršenybę, arba patys turi kuo labiau nusileisti“[3]. Maža to, Liuteris negailėjo spalvingų epitetų teisininkams, besikišantiems į tikėjimo (taigi, teologų) reikalus. Anot jo, „omnis jurista est aut nequista aut ignorista – kiekvienas teisininkas arba kvailys, arba asilas, nieko nenutuokiąs dieviškuose dalykuose“, taip pat vadino teisininkus „asilų galvomis“, „gyvatėmis“, „piktais krikščionimis“, kurie tik „kriuksi kaip kiaulė“, o teisės studijas – „be galo niekingu menu“, „nešvariu ir savanaudišku dalyku“, kurio „galutinis tikslas yra pinigai“.[4] Pagaliau, Liuteris niekada nekūrė ir nerašė griežtai teisinių (ar politinių) traktatų. Nepaisant to, teisės raidą tiriantys mokslininkai pastaraisiais dešimtmečiais vis garsiau kalba apie Liuterio minties įtaką Europos teisės istorijai[5]. Tuo tarpu Liuterio inspiruota vokiškoji Reformacija įvardijama kaip viena iš didžiųjų Vakarų teisės tradicijos raidą nulėmusių revoliucijų.[6]

Liuterio minties palikimas itin gausus ir turtingas. Viena iš centrinių šio palikimo dalių yra Liuterio suformuota dviejų karalysčių koncepcija, suteikusi prielaidas revizuoti to laikmečio teisinę realybę. Neseniai paminėjus 502-uosius Reformacijos metus verta detaliau pažvelgti į šios koncepcijos ypatumus bei jos indėlį Vakarų teisinės minties tradicijai.

Situacija iki Liuterio: dviejų kalavijų doktrina

Po XI a. pab. – XII a. pr. vykusios Popiežių revoliucijos Katalikų bažnyčia pirmą kartą atsiribojo nuo pasaulietinės valdžios įtakos. Galutinai išsiskyrus valstybei ir Bažnyčiai – taigi, susiformavus dviem savarankiškiems teisės subjektams – natūraliai iškilo ir jų tarpusavio teisinio santykio klausimas. Iki pat Martyno Liuterio dienų šis klausimas katalikiškojoje Europos dalyje buvo sprendžiamas vadovaujantis dviejų kalavijų doktrinos modeliu.

Pati dviejų kalavijų (arba dviejų valdžių) doktrina konceptualiai buvo suformuota dar V a. pab. popiežiaus Gelazijaus I, pabrėžiant, jog amžinuoju išganymu turi rūpintis Bažnyčia, o žemiškieji interesai, taika ir tvarkos palaikymas yra valdovo sritis. Manyta, jog tarp šių dviejų institucijų turi vyrauti ne konkurencijos, o savitarpio pagalbos dvasia. Kiekviena iš jų privalanti gerbti kitos jurisdikciją. Visgi, iki pat XI a. antrojoje pusėje prasidėjusios Popiežių revoliucijos, karaliai dviejų kalavijų doktriną interpretavo sau palankia linkme: esą abu kalavijai – bažnytinis ir pasaulietinis – iš tiesų priklausė tik jiems. Tuo metu imperatorius ir karaliai skelbėsi esantys „Kristaus vietininkais“ žemėje (popiežiams palikdami tik „šv. Petro vietininko“ titulą), intensyviai dalyvavo Bažnyčios vidaus reikaluose, dvasininkijos formavime, skelbė tikėjimo doktrinas bei sprendė kitus teologinės reikšmės klausimus.

Popiežiaus Grigalijaus VII pradėta Popiežių revoliucija šią situaciją pakeitė iš esmės ir dviejų kalavijų doktrina toliau buvo aiškinama stiprėjančios Katalikų bažnyčios bei pontifikato galios augimo fone. Jau 1075 m. priimtuose Popiežiaus įsakuose (lot. Dictatus Papae) popiežius Grigalijus VII ne tik postulavo Bažnyčios savarankiškumą ir nepriklausomumą pasaulietinės valdžios atžvilgiu, bet ir nurodė, kad „vien tik popiežiui visi kunigaikščiai privalo bučiuoti kojas <…> tai jis [popiežius – įterpta autoriaus] gali nušalinti imperatorius“.[7] Kiek vėliau, 1302 m. popiežiaus Bonifaco VIII bulėje Unam sanctam su dar didesniu užsidegimu buvo postuluojamas popiežiškasis triumfalizmas ir atvirai skelbiamas Bažnyčios kalavijo primatas prieš pasaulietinės valdžios kalaviją. Imperatoriai buvo priversti grąžinti „Kristaus vietininko“ titulą popiežiui.

Pertvarkyta Katalikų bažnyčia brandžiaisiais viduramžiais iškilo kaip stiprus, autonomiškas ir svarbiausia – teisinis darinys. H. Bermanas tokią Bažnyčią pavadino „pirmąja modernia vakarietiška valstybe“.[8] Ji turėjo savus įstatymų leidybos organus, griežtą hierarchiją, teismų sistemą, mokesčius ir atskirą jurisdikciją. Ji vadovavosi sava itin gerai išplėtota teisine sistema – naująja kanonų teise (lot. ius novum). Gretinant su tuo metu veikusiomis pasaulietinėmis teisinėmis sistemomis, naujoji kanonų teisė pasižymėjo išskirtiniais bruožais: ji buvo eksteritorinė, tarpvalstybinė (kaip ir pati Bažnyčia), vienu metu ir luominė (dvasininkijos atžvilgiu) ir tarpluominė (visų kitų žmonių atžvilgiu).[9] Kiekvienas Vakarų krikščioniškojo pasaulio asmuo buvo pavaldus ne tik atitinkamoms pasaulietinėms teisinėms sistemoms (pvz., feodalinei teisei, dvarų teisei, karalių teisei ir kt.), bet ir kanonų teisei. Maža to, pastaroji reguliavo itin platų spektrą visuomeninių santykių. Kanonų teisė kuravo ne tik dvasinį žmogaus gyvenimą, bet ir tokius „žemiškus“ institutus kaip nuosavybė, santuoka, nusikaltimai ir deliktai, paveldėjimas ar sutartys. Pasaulietinės teisės sistemos neretai turėjo „vytis“ universitetine disciplina tapusią kanonų teisę, kuri gana ilgą laiką buvo kokybiškai aukštesnio lygio už pirmąsias. Turėdami galimybę rinktis, pasauliečiai neretai patys nuspręsdavo tarpusavio ginčus spręsti ne pasaulietiniuose, o būtent bažnytiniuose teismuose.[10]

Nors Bažnytinė jurisdikcija dėl savo universalumo nuolatos varžėsi su pasaulietinių valdžių jurisdikcijomis, tiek Bažnyčia, tiek ir pasaulietinė valdžia sunkiai galėjo išsiversti viena be kitos. Popiežiaus sutikimas ir palaiminimas tapo esmine sąlyga pasauliečių valdovų karūnacijai bei valdymo legitimumui. Tuo tarpu prireikus įgyvendinti bažnytinių teismų sprendimus, į pagalbą buvo pasitelkiama pasaulietinė valdžia. Dviejų kalavijų koncepcija tapo abiems šalims priimtinu kompromisu. Vis tik Bažnyčios kontrolėje esantis kalavijas de facto nebuvo tik dvasinis – jį kanonų teisei privalėję paklusti pasauliečiai krikščionys galėjo realiai pamatyti ir pajusti savo gyvenime (jau nekalbant apie tai, kad Bažnyčia tvirtino netiesiogiai valdanti bei prižiūrinti antrąjį, pasaulietinį kalaviją). Tokį stiprios viduramžių Bažnyčios santykį su pasaulietiniu kalaviju vaizdžiai apibūdino XX a. pr. britų istorikas Dž. Figgisas: „viduramžiuose Bažnyčia nebuvo valstybė, ji buvo Valstybė; valstybė, tiksliau, civilinė valdžia <…> buvo tik Bažnyčios policijos departamentas“ .[11]

Liuterio dviejų karalysčių koncepcija

Tvirtą teorinį pagrindą vokiškajai Reformacijai peržengti teologijos ribas paklojo Martyno Liuterio mokymas apie dvi karalystes.[12] Kertiniai šios doktrinos ypatumai atsispindi jau ankstyvajame Liuterio kūrybiniame laikotarpyje parašytame traktatate „Apie pasaulietinę valdžią, kiek privaloma jai paklusti“ (1523 m.).[13]

Anot Liuterio, „Dievas įsteigė dvi karalystes: dvasinę, kurią sudaro Šventosios Dvasios vienijami ir Kristaus valdomi krikščionys ir dori žmonės, ir pasaulietinę, kuri verčia nekrikščionis ir piktuosius saugoti išorinę taiką ir būti ramius, ar jie to nori, ar ne.“[14] Žmonės „apgyvendinami“ šiose karalystėse atsižvelgiant į vienintelį kriterijų – ar jie yra tikri krikščionys, ar ne. Tikraisiais krikščionimis Martynas Liuteris įvardija tuos, kurie sąžiningai vadovaujasi vien Šventuoju Raštu (o ne ligtoline Bažnyčios tradicija), siekia nuteisinimo vien tyru savo tikėjimu (o ne darbais, kad ir pačiais geriausiais), kadangi išgelbėjimo galima tikėtis vien Dievo malonės, kuri yra dovanojama (o ne „užsidirbama“ savo nuopelnais) dėka. Šios tezės iki šiol atspindi tris liuteroniškuosius tikėjimo imperatyvus: sola Scriptura, sola fide ir sola gratia. Visgi, „kadangi tikinčiųjų yra nedaug ir tik nedidelė dalis elgiasi krikščioniškai, nesipriešina blogiui ar net patys nedaro blogio, Dievas, greta krikščionybės bei savo karalystės, įsteigė jiems dar ir kitą valdžią ir atidavė juos kalavijo galiai, kad jie niekaip negalėtų daryti savo piktybių, o jeigu ir darytų, tai ne be baimės, ne ramia ir laiminga širdimi.“[15]

Dviejų karalysčių koncepcija sudaryta iš gausybės įvairių dichotomijų. Visa realybė ontologiškai suvokiama kaip esanti dvilypė – dangiška (dvasinė, nemateriali ir amžina) ir žemiška (materiali ir laikina). Šios karalystės valdomos ir dviejų skirtingų režimų. Dvasinę Dievo karalystę tiesiogiai valdo pats Kristus, o šią karalystę atstovaujantys visi tikri krikščionys vadovaujasi Evangelija. Žemiškoji karalystė, tuo tarpu, nors taip pat įsteigta Dievo, yra valdoma pasauliečių valdovų ir jų priimamų pasaulietinių įstatymų. Skiriasi ir šių karalysčių tikslai: dvasinė Dievo karalystė veda į dorą ir išganymą (nuteisinimą), o žemiškoji karalystė pirmiausia siekia palaikyti tvarką ir užkirti kelią piktiems darbams.

Tad nors Liuteris ir pabrėžia, jog „kiekviena karalystė turi turėti savo įstatymus ir savo teisę, ir be įstatymų negali gyvuoti jokia karalystė bei valdžia“[16] – nesunku pastebėti, kad abiejų šių Dievo įsteigtų karalysčių „jurisdikcijos“ kardinaliai skirtingos.

Jei dvasinė Dievo karalystė yra nematoma, jei ji tėra pažini vien tikėjimu (Dievas atsiskleidžia tiesiogiai per Bibliją ir krikščionio sąžinę) – ji negali vykdyti „jurisdikcijos“ žemiškojoje karalystėje. Maža to, pačią dvasinę Dievo karalystę sudaro ir vienija visi iš tiesų tikintys krikščionys, kurie Dievo akivaizdoje yra lygūs. Taip Liuteris postuluoja kitą itin svarbų Reformacijos principą – visų tikinčiųjų (t. y. ne vien dvasininkų!) kunigystę. 1520 m. parašytame veikale „Apie krikščionio laisvę“[17] jis rašo: „Tu pa­klau­si: “Koks ta­da skir­tu­mas bažny­č­io­je tarp ku­nigų ir pa­sau­lie­čių, jei­gu vi­si yra ku­ni­gai?” At­sa­kau: “Ne­tei­sin­ga žodžius “ku­ni­gas”, “dva­si­nin­kas” ir pa­našius į juos sie­ti ne su vi­sais krikščio­ni­mis, o tik su ne­di­de­le gru­pe žmo­nių, ku­rie šian­dien va­di­na­mi dva­si­niu luo­mu”.[18] Tad batsiuvys, imperatorius ar net popiežius – jie visi vienodai lygūs dvasinės karalystės plotmėje. Pastarosios kontekste Liuteris atmeta bet kokias hierarchijos apraiškas.

Žemiškojoje karalystėje, tuo tarpu, postuluojamas pasaulietinės valdžios poreikis. Tikrųjų krikščionių yra mažuma ir atitinkamai Evangelija (kuria šie krikščionys vadovaujasi ir kuri jiems yra pakankama) nebus veiksminga priemonė nekrikščioniškosios daugumos taikiam sugyvenimui. Dėl šios priežasties tik pasaulietinis kalavijas gali garantuoti taikų įvairių gyventojų bendrabūvį ir yra nepamainomai naudingas. Be to, pasaulietinė valdžia ne tik užtikrina taiką ir apsaugą, bet tokiu savo elgesiu ugdo bei kreipia valdomųjų elgesį į gerą ir tarnauja Dievui. Anot Liuterio, „būtų labai gerai ir labai reikalinga, kad visi valdovai būtų tikri geri krikščionys, nes kalavijas ir valdžia, kaip ypatingas tarnavimas Dievui, krikščionims tinka labiau nei bet kam kitam pasaulyje.“[19]

Vienas centrinių klausimų dviejų karalysčių koncepcijoje yra krikščionio vieta žemiškojoje karalystėje. Liuteris plėtojo mintį, jog kiekvienas krikščionis iki savo mirties yra dvejopos prigimties: doras, teisingas ir tuo pat metu nuodėmingas; kūniškas ir dvasiškas; gyvenantis išorinį ir vidinį gyvenimus. Šiame kontekste akcentuojamas ir žmogiškosios prigimties paradoksas: viena vertus, krikščionis yra niekam nepavaldus valdovas, kita vertus – jis yra visų tarnas. Savarankiškas ir niekam nepavaldus jis yra savo tikėjime – dvasinėje karalystėje, kurioje neturi galios pasaulietinis įstatymas. Tačiau tuo pat metu turėdamas „antrąją pilietybę“ žemiškojoje karalystėje, krikščionis privalo joje gyventi ne sau, o savo artimui. Turint omenyje, kad „pasaulietinė valdžia atneša pasauliui didelę ir reikalingą naudą, padeda išsaugoti taiką, nubausti nuodėmę ir sudrausti piktuosius, tai krikščionis labai noriai paklūsta kalavijo valdžiai, moka mokesčius, gerbia vyresnybę, tarnauja, padeda ir daro viską ką gali, stiprindamas valdžią, kad ji būtų veiksminga, kad ją visi gerbtų ir jos bijotų, nors jam pačiam jos ir nereikia, nors ji jam ir nereikalinga, nes jis rūpinasi tuo, kas kitiems naudinga ir gera <…>“.[20] Krikščionis klauso pasaulietinio įstatymo ne dėl to, jog baiminasi įvairių žemiškojo kalavijo sankcijų. Priešingai, vadovaudamasis savo tikėjimu jis yra pašauktas savaime daryti gera ir įprastai padaro daug daugiau, nei iš jo reikalauja pasaulietinis įstatymas.

Taigi, dvi karalystės nors ir yra susijusios (abi įsteigtos Dievo, jas jungė dualistinė krikščionio prigimtis), tačiau jokiu būdu nėra „persidengiančios“. Kardinaliai skiriasi esminės jų charakteristikos, valdymas bei tikslai. Jos nekonkuruoja tarpusavyje. Liuteris reziumuoja, jog „abi šias karalystes reikia aiškiai skirti ir abiem leisti gyvuoti: vienai, kuri veda į dorą, ir kitai, kuri palaiko išorinę taiką ir užkerta kelią piktiems darbams; vienos iš jų pasauliui neužtenka be kitos.“[21]

Bažnyčios vieta dviejų karalysčių koncepcijos rėmuose

Šios Liuterio mintys iš pagrindų keitė iki tol egzistavusį sacerdotium ir imperium sričių balansą, pagrįstą viduramžiška dviejų kalavijų koncepcija.

Pirmiausia, dviejų karalysčių doktrinos fone Bažnyčios – kaip ryškaus korporacio teisinio darinio – vizijai paprasčiausiai nebeliko vietos. Liuteriui Bažnyčia visų pirma buvo neregima, nemateriali. Tai buvo visų tikinčiųjų visuma. Ir nors žemiškojoje karalystėje taip pat egzistuoja Bažnyčia (pirmosios, idealiosios „šešėlis“), kuri yra matoma, prieinama visiems (net ir netikintiems) – jos paskirtis tėra skleisti Dievo žodį ir užsiimti liturgine veikla.

Antra, dviejų karalysčių doktrinoje nebeliko vietos ir Bažnyčios išplėtotai bei susistemintai universaliai kanonų teisei. Pats Liuteris nevengė demonstruoti neigiamo savo nusistatymo kanonų teisės atžvilgiu. Kai 1520 m. birželį popiežius Leonas X priėmė bulę, kuria Liuteriui buvo grasinama ekskomunika, Liuteris savo kolegų bei Vitembergo universiteto studentų akivaizdoje didžiuliame lauže sudegino ne tik šią popiežiaus bulę, bet ir gausybę kanonų teisės knygų.[22] Liuteris kategoriškai neigė kanonų teisės legitimumą: mat Dievas teisėkūros galią suteikė pasaulietinei valdžiai, o ne Bažnyčiai ar popiežiui. Pastarasis turi vadovautis Šventuoju Raštu, vesti žmoniją tikėjimo ir sąžinės keliu, o ne uzurpuoti pasaulietinės valdžios galias. Liuteriui buvo nepriimtina ir kanonų teisėje įtvirtinta hierarchinė bažnyčios struktūra bei privilegijuota dvasininkijos padėtis likusios visuomenės atžvilgiu. Tai prieštaravo „kiekvieno tikinčiojo kunigystės“ ir visų krikščionių lygybės Dievo akivaizdoje postulatams.[23]

Trečia, dviejų karalysčių koncepcijos rėmuose dvasinėje Bažnyčioje iš principo negalėjo būti jokių – net ir netiesioginių – pasaulietinio kalavijo apraiškų. „Kristus nenešiojo kalavijo ir neįvedė jo savo karalystėje, nes jis yra krikščionių karalius ir valdo be jokio įstatymo, vien tik savo Šventąja Dvasia. Nors jis ir patvirtina [pasaulietinio – įterpta autoriaus] kalavijo teisę, pats jo nenaudoja, nes šis netarnauja jo karalystei, kuriai priklauso vien tik dorieji.“[24] Bažnyčios teisėkūra, jurisdikcija, naujoji kanonų teisė bei bažnytinių teismų sprendimų vykdymas pasitelkiant pasaulietinę valdžią atspindėjo žemiškojo kalavijo charakteristikas. Viso to reikėjo atsisakyti.

Popiežių revoliucijos sukurta aukšta, tvirta, hierarchinė, centralizuota ir ryškiai matoma Bažnyčia (modernios valstybės provaizdis) dviejų karalysčių doktrinoje buvo „paguldyta ant šono“. Liuteris akcentavo visiškai priešingas charakteristikas – neregimumą, asmenį ir tiesioginį (betarpišką) santykį su Dievu, hierarchijos ir teisės atsisakymą. Bažnyčios kalavijas buvo suredukuotas iki grynai dvasinio lygments. Žvelgiant iš žemiškosios karalystės perspektyvos, Bažnyčia iš esmės tapo „nuginkluota“. 

Dviejų karalysčių koncepcijos įtaka pasaulietinės teisės radai 

Dviejų karalysčių vaizdiniu paremtos Liuterio mintys turėjo įvairiausių teorinių bei praktinių implikacijų pasaulietinės teisės raidai. Tai gerai iliustruoja XVI a. antrojoje pusėje (po Augsburgo taikos) liuteronybę priėmusių teritorijų teisinėse sistemose atsispindėję vokiškosios Reformacijos idealai. Keletą ryškesnių šios trasnformacijos aspektų verta aptarti plačiau.

Pirmiausia, Liuterio mintys apie dvi karalystes suteikė stiprų impulsą pasaulietinės valdžios įtakos augimui. Anksčiau dviejų kalavijų doktrinos rėmuose veikusi stipri Bažnyčia ir jos kanonų teisė buvo veiksmingas pasaulietinių valdžių atsvaras. Skirtingų jurisdikcijų ir skirtingų teisinių sistemų sambūvis ir konkurencija toje pačioje visuomenėje buvo, ko gero, būdingiausias Vakarų teisės tradicijos bruožas.[25] Neigdamas Bažnyčios jurisdikcijos galimumą, Bažnyčios tarnų hierarchinę struktūrą bei popiežiaus primatą prieš pasauliečius valdovus, Liuteris griovė šią konkurenciją. Anot Liuterio, Dievas „patvirtina [žemiškojo – įtarpta autoriaus] kalavijo teisę.“[26] Valdovas (net pats blogiausias) turi Dievo palaiminimą ir žmonės privalo visais atvejais jam nuolankiai paklusti. Tokie teiginiai grindė pasauliečių valdovų pretenzijas į valdžią, juolab, kad materialinį impulsą šių pretenzijų realizavimui teikė liuteroniškose teritorijose prasidėjęs Katalikų bažnyčios turto sekuliarizavimo procesas.

Antra vertus, mokymas apie dvi karalystes brėžė naujas pasaulietinės valdžios ribas. Aiškindamas, kiek apima pasaulietinė valdžia, Martynas Liuteris nurodo, jog „pasaulietinė valdžia turi įstatymus, kurie neaprėpia nieko daugiau, tik kūną, turtą ir viską, kas žemėje yra išoriška. Juk Dievas negali ir nenori niekam kitam leisti valdyti sielų, išskyrus patį save.“[27] Nors pasaulietinio kalavijo veiklos zona galėjo apimti anksčiau aptartą išorinę (t. y. žemiškojoje karalystėje egzistuojančią) Bažnyčios organizaciją, tačiau dvasiniuose (t. y. tikėjimo) reikaluose žemiškasis kalavijas neturėjo galios. Tokiu būdu Liuteris (taip pat ir vėlesni jo pasekėjai) griežtai pasisakė dėl asmens tikėjimo ir sąžinės laisvės. Įgyvendindamas savo valią valdovas buvo įpareigotas gerbti individualias savo valdinių sąžines.

Be to, kalbėdamas apie žemiškąją valdžią (vok. Obrigkeit) ir jos kalaviją, Liuteris turėjo omenyje ne tiek vienasmenį valdovą, kiek visus jį supančius ir viešajam interesui besidarbuojančius tarnautojus. Visi jie buvo įpareigoti valdyti ne savavališkai, o vadovaudamiesi artimo meilės principu. Savo pavaldiniais besirūpinančią valdžią Liuteris grindė Dievo įsakymu gerbti savo tėvus: „šitoks globėjas yra ir valdžia. Imperatorius – tarsi visų tėvų globėjas“.[28] Globėjiško, savo tauta besirūpinančios valdžios pobūdžio akcentavimas brėžė ir tam tikras ribas, kurias peržengus valdovui galima nepaklusti. Tiesa, Liuteris kalbėjo iš krikščionių (greta dangiškosios, gyvenančių ir žemiškojoje karalystėje) perspektyvos, tad tikintiesiems (kurie įprastai su užsidegimu tarnauja ir paklūsta žemiškosios karalystės tvarkai) numatė vien pasyvią galimybę priešintis valdovui-tironui, t.y. nevykdant konkrečių jo reikalavimų, juos ignoruojant. Toks pasipriešinimas buvo suprantamas kaip nukreiptas ne prieš pačią valdovo instituciją per se, o prieš konkretų šėtono apsėstą valdovą.[29]

Pagaliau, visišką valdovo laisvę „švaistytis“ pasaulietiniu kalaviju ribojo ir šių Liuterio teorijų kontekste besiformuojanti politinė realybė. Pradedant XVI a. antrąja puse liuteronybę priėmusios imperijos kunigaikštystės iš esmės tapo suvereniais teritoriniais dariniais. Jų liuteroniškieji valdovai pripažino vienas kito teritorinę jurisdikciją bei galimybę nepriklausomai spręsti vidaus klausimus. Suverenių ir vienas kito atžvilgiu lygių (tarptautinių santykių aspektu) teritorinių darinių koegzistavimas kūrė naują balansą. Maža to, Liuteris teigė, ne tik valdovą, bet ir jį supančius tarnautojus darbui žemiškojoje karalystėje taip pat paskyrė Dievas. Jie taip pat turėjo vadovautis krikščioniškąja pareiga rūpintis viešuoju gėriu. Toks pagrindimas didino šių tarnautojų atsakomybę ir įgalino juos elgtis santykinai nepriklausomai. Esant poreikiui, jie galėjo būti pakviesti tarnauti (arba net savo iniciatyva migruoti) pas kitą suverenų liuteroną valdovą.[30] Taip liuteroniškosios Reformacijos kontekste buvo peržiūrėtas pasaulietinio valdovo galių klausimas.

Liuterio idėjos pagrindė ir kitą XVI a. vokiškose protestantiškose teritorijose prasidėjusį svarbų procesą – teisinių institutų persiskirstymą. Protestantiškose vokiškose kunigaikštystėse bei laisvuose imperijos miestuose pasaulietinė valdžia priėminėjo aktus, kuriais reglamentavo anksčiau išskirtinai kanonų teisei ir Bažnyčios jurisdikcijai priskirtas sritis. Šitaip pasaulietinės institucijos savo žiniai perėmė, be kita ko, bažnytinę liturgiją ir įvairius Bažnyčios organizavimo klausimus, santuoką ir šeimos teisinius santykius, švietimo sistemą, labdaros organizavimą, ligoninių veiklos organizavimą ir net įvairius krikščioniškosios moralės bei disciplinos sergėjimo klausimus. Antai jau pasaulietinė (ne Bažnyčios) teisė draudė dirbti sekmadieniais, užsiėminėti raganavimu ar magija, melagingai prisiekti, smerkė švaistūnišką, audringą gyvenimo būdą, draudė „nenatūralius“ seksualinius santykius, kovojo su girtuoklystėmis ir kitais nuodėmingais veiksmais. Už šių nuostatų pažeidimą grėsė pasaulietinės valdžios numatytos administracinio ar baudžiamojo pobūdžio sankcijos.[31]

Įdomu, jog prie tokių pasaulietinių teisės aktų rengimo tiesiogiai prisidėjo ir pats Liuteris bei jo sekėjai, o šių aktų nuostatos neretai būdavo perrašomos tiesiog iš kanonų teisės šaltinių. Visgi, perėję į pasaulietinę sritį šie teisės institutai buvo nuolatos pildomi ir tobulinami protestantiškosios teologijos šviesoje. Pavyzdžiui, „sekuliarizavus“ santuoką, ji jau nebebuvo grindžiama sakramentu. Liuteronams pabrėžus santuokos socialinę svarbą (žemiškojoje karalystėje), prasiplėtė jos nutraukimo pagrindų ratas bei atsidaro didesnės galimybės pasibaigus vienai santuokai susituokti vėl[32]. Kitas iliustratyvus pavyzdys, susiję su švietimu. Liuteris įrodinėjo, jog tinkamai Dievo žodžio sklaidai žemiškojoje karalystėje (rengiant žmones tapti tikėjimu grįstos dangiškosios karalystės gyventojais) yra būtinas švietimas, kuris yra „antras pagal svarbumą po Bažnyčios“.[33] Kone reikšmingiausia liuteronų mintis buvo ta, jog kiekvienas tikintis asmuo privalo būti išsilavinęs bent tiek, kad galėtų kasdien skaityti Bibliją ir nuolat gilintis į jos turinį. Maža to, anot Liuterio, išsilavinimas buvo būtina sąlyga ir taikingam sugyvenimui žemiškojoje karalystėje. Liuteris ir jo pasekėjai patys nemažai prisidėjo prie naujų mokymo programų rengimo, o pasaulietinės valdžios aktais buvo steigiamas ir reglamentuojamas naujas mokyklų tinklas. Šiose mokyklose buvo mokama ne tik lotynų, bet ir gimtąja kalba.[34] Šį procesą tiksliai apibendrino H. Bermanas: iš vienos pusės, tai buvo bažnytinių teisės institutų sekuliarizavimas, iš kitos – pasaulietinės teisės sudvasinimas.[35]

Liuterio dviejų karalysčių doktrina turėjo įtakos ir kitiems svarbiems Europos teisės raidos procesams. Pakanka paminėti vien tai, jog atsispirdami nuo Liuterio idėjų jo pasekėjai (tarp kurių buvo teologas ir filosofas Pilypas Melanchtonas, žymūs teisininkai Johanas Oldendorpas, Johanas Apelis, Konradas Lagusas bei kiti garsūs reformatoriai) suformavo kokybiškai naują liuteronišką teisės filosofiją bei davė pradžią naujam teisės mokslui. Pirmoji atmetė iki tol galiojusią akvinietiškąją teisės sampratą, skyrė teisę ir moralę (taip tiesdama kelią šiuolaikiniam teisiniam pozityvizmui) ir tuo pačiu postulavo individo sąžinę, kaip būtinąją sąlygą teisingam teisės taikymui (taip praturtindama prigimtinės teisės mintį). Antrasis pakeitė viduramžišką scholastinį metodą, akcentavo teisės sistemiškumą, leido ją klasifikuoti į įvairias teisės šakas, pošakius ir institutus, analizuoti tokių atskirų dalių panašumus ir skirtumus. Šie ir kiti nauji požiūriai į teisinius reiškinius greitai rado savo vietą ne tik vokiškose žemėse, bet ir už jų ribų.

Dviejų karalysčių koncepcijos pavyzdys rodo, jog Liuteris ir jo idėjos toli gražu nebuvo svetimi teisės pasauliui. Liuterio teologija nebuvo susijusi išskirtinai su dvasiniu individo gyvenimu. Ji nebuvo abejinga politikai ir teisei. Priešingai, pamatinės šios teologijos kategorijos teikė prielaidas revizuoti gausybę socialinio gyvenimo reiškinių, tarp kurių teisė nebuvo išimtimi. Šia prasme liuteroniškoji Reformacija reiškė ir Vakarų teisinės minties atnaujinimą.

Tadas Lukošius yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros doktorantas

_______________

[1] LUTHER, M. 95 tezės. Iš Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. Vilnius: Mintis, 1984, p. 292-293.

[2] Pakanka prisiminti kad ir pirmąją lietuvišką knygą išleidusį Martyną Mažvydą, Liuterio paskaitų Vitenberge klausiusį Abraomą Kulvietį (pristatomą kaip „didžiausią to meto lietuvį eruditą“ ar „bene pirmąjį lietuvių rašytoją“, Vilniuje įsteigusį aukštesniąją mokyklą) ar Vitembergo universitete – Liuterio ir svarbiausio jo šalininko Pilypo Melanchtono akivaizdoje – disertaciją apgynusį Stanislovą Rapalionį. Žygimanto Senojo iš Lietuvos priversti traukti Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapalionis Karaliaučiuje sėkmingai suorganizavo naująjį Karaliaučiaus universitetą. Pagaliau, kartu su į kalvinizmą atsivertusiais pusbroliais Juoduoju ir Ruduoju Radvilomis Reformacija Lietuvos istorijoje pasireiškė ir politiniu aspektu. Nuostabu tai, jog šie (ir kiti) ryškūs XVI a. reformatoriškos minties pėdsakai palikti istorijoje valstybės, kurioje gana greitai nugalėjo kontrreformacija. Žr., pavyzdžiui, VENCLOVA, T. Lietuvos istorija visiems. I tomas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2018, p. 205-211.

[3] LUTHER, M. Užstalės pokalbiai. Vilnius: Alma littera, 2003, p. 215.

[4] Žr. Ibid., p. 216-219.

[5] Pastaraisiais dešimtmečiais į teisės raidos tyrimus pradėta žvelgti ir tarpdisciplininiu „binokuliniu“ – apimančiu teisę ir religiją – žvilgsniu. Tai leido ir gerokai įžvalgiau vertinti protestantiškų idėjų įtaką teisės istorijai. Ko gero ryškiausias to pavyzdys yra JAV, Emory universitete 1982 m. pradėta dėstyti „Teisės ir religijos“ programa, ilgainiui išaugusi į itin produktyvų Teisės ir religijos studijų centrą, žr. http://cslr.law.emory.edu/about/index.html (žiūrėta 2019-10-31). Tais pačiais metais pradėtas leisti ir tarpdisciplininis mokslinis žurnalas Journal of Law and Religion, žr. https://www.cambridge.org/core/journals/journal-of-law-and-religion (žiūrėta 2019-10-31). Prie minėtos programos ir mokslinio žurnalo reikšmingai prisidėjo ir žymūs JAV teisės istorikai H. J. Bermanas ir J. Witte. Šių mokslininkų atliktų tyrimų įžvalgomis daugiausia remiamasi ir šiame straipsnyje.

[6] Likusios penkios didžiosios revoliucijos, formavusios Vakarų teisės tradiciją, anot H. Bermano, buvo XI a. pab. – XII a. pr. vykusi Popiežių revoliucija, XVII a. Anglijos revoliucija, XVIII a. pab. Amerikos bei Prancūzijos revoliucijos bei XX a. pr. Rusijos revoliucija. Žr. BERMAN, H. J. Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis. Vilnius: Pradai, 1999, p. 37-38.

[7] Žr. Ibid., p. 135.

[8] Žr. Ibid., p. 158.

[9] MACHOVENKO, J. Europos ius commune Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinėje sistemoje. Iš Europos Sąjungos teisės įtaka Lietuvos teisinei sistemai: recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2014, p. 89-90.

[10] Žr. BERMAN, H. J. Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis. Vilnius: Pradai, 1999, p. 298.

[11] FIGGIS, J. N. Studies of Political Thought from Gerson to Grotius: 1414-1625. 2nd edition. Cambridge: Cambridge University Press, 2011, p. 4.

[12] Pati dviejų karalysčių doktrina arba teorija (vok. Zweireichelehre) Liuterio darbuose niekada nebuvo išdėstyta nuosekliai, sistemiškai ir užbaigtai. Ji vienijo gausybę Liuterio darbų, parašytų laikotarpiu nuo 1515 iki 1545 m. Pats Liuteris šių savo minčių niekados nevadino doktrina arba teorija – tai vėlesnių, jo pėdomis sekusių bendražygių suteiktas pavadinimas. Žr. WITTE, J. Jr. Law and Protestantism: The Legal Teachings of the Lutheran Reformation. Cambridge: Cambridge University Press, 2002, p. 89.

[13] LUTHER, M. Apie pasaulietinę valdžią, kiek privaloma jai paklusti. Iš Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. Vilnius: Mintis, 1984, p. 298-324.

[14] Ibid., p. 304.

[15] Ibid.

[16] Ibid., p. 315.

[17] LUTHER, M. Apie krikščionio laisvę. Žr. http://www.liuteronai.lt/Istorija-ir-teologija/Martyno-Liuterio-rastai/Apie-krikscionio-laisve (žiūrėta 2019-10-31).

[18] Ibid.

[19] LUTHER, M. Apie pasaulietinę valdžią, kiek privaloma jai paklusti. Iš Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. Vilnius: Mintis, 1984, p. 311.

[20] Ibid., p. 306-307.

[21] Ibid., p. 305.

[22] Žr. WITTE, J. Jr. Law and Protestantism: The Legal Teachings of the Lutheran Reformation. Cambridge: Cambridge University Press, 2002, p. 53.

[23] Ibid., p. 55-59.

[24] LUTHER, M. Apie pasaulietinę valdžią, kiek privaloma jai paklusti. Iš Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. Vilnius: Mintis, 1984, p. 306.

[25] BERMAN, H. J. Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis. Vilnius: Pradai, 1999, p. 26.

[26] LUTHER, M. Apie pasaulietinę valdžią, kiek privaloma jai paklusti. Iš Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. Vilnius: Mintis, 1984, p. 306.

[27] Ibid., p. 315.

[28] LUTHER, M. Užstalės pokalbiai. Vilnius: Alma littera, 2003, p. 197.

[29] HATTENHAUER, H. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2009, p. 520.

[30] BERMAN, H. J. Law and Revolution II. The Impact of the Protestant Reformations on the Western Legal Tradition. Cambridge, London: The Belknap Press of Harvard University Press, 2003, p. 62-68.

[31] Ibid., p. 64, 179.

[32] WITTE, J. Jr. Law and Protestantism: The Legal Teachings of the Lutheran Reformation. Cambridge: Cambridge University Press, 2002, p. 226-232.

[33]Ibid., p. 265.

[34] Ibid., p. 265-277.

[35] BERMAN, H. J. Law and Revolution II. The Impact of the Protestant Reformations on the Western Legal Tradition. Cambridge, London: The Belknap Press of Harvard University Press, 2003, p. 197.

Raktažodžiai
Close
Close