Darbuotojų pasirinkimo sandoriai: įgyvendinimas ir apmokestinimas

Vos pradėjus vykdyti veiklą ar naują projektą, bendrovėms dažnai kyla klausimas, kaip įdarbinti ar išlaikyti kvalifikuotus ir patyrusius darbuotojus. Ieškant atsakymo į šį klausimą, pastebėtas didėjantis verslo atstovų susidomėjimas įrankiu, padedančiu motyvuoti darbuotojus produktyviai dirbti, siekti gerų rezultatų ir būti lojaliems bendrovei. Tai – pasirinkimo sandoriai (anglų k. „option“).

Tokie sandoriai gali tapti išeitimi, kai finansinė situacija kol kas neleidžia įmonės darbuotojams mokėti konkurencingo atlyginimo, tačiau norima išlaikyti jų suinteresuotumą. Pasirinkimo sandoris darbuotojui suteikia teisę (tačiau ne pareigą) ateityje nupirkti iš bendrovės akcijas už sandorio metu nustatytą kainą. Tai reiškia, kad darbuotojo patiriamas nuostolis dėl kol kas galbūt nekonkurencingo darbo užmokesčio įmonės veiklos pradžioje kompensuojamas būsima finansine nauda. Ši pasireiškia kaip akcijų vertės padidėjimas bei galimybė ateityje įgyti bendrovės akcijas ir prisidėti prie jos valdymo. Akcijas darbuotojas gali arba gauti neatlygintinai, arba įsigyti lengvatinėmis sąlygomis.

Tiesa, kol kas ši darbuotojų motyvavimo priemonė nėra itin populiari, o teisinis reglamentavimas gana painus ir vis kinta. Tad kaip tokie sandoriai įgyvendinami praktikoje ir apmokestinami? Kaip pastaruoju metu keičiasi jų reglamentavimas?

Kaip tai įgyvendinama?

Kaip matyti iš sandorio apibrėžimo, toks sandoris pats savaime nėra pagrindas perleisti bendrovės akcijas darbuotojui. Jo pagrindu darbuotojui tik suteikiama teisė ateityje įgyti bendrovės akcijas. Tam darbuotojas turi įvykdyti tam tikras sąlygas, susijusias su bendrovės veiklos rezultatais, išdirbtu laiku bendrovėje ir pan. Jei darbuotojas nusprendžia pasinaudoti šia teise, su juo sudaromas akcijų perleidimo sandoris akcijas dovanojant, parduodant ar kitokia forma. Akcijos galiausiai pereina darbuotojo nuosavybėn.

Beje, akcijas darbuotojui perleisti gali arba pati bendrovė, arba konkretus jos akcininkas. Sandorių sudarymo tvarka ir darbuotojo gaunamos finansinės naudos apmokestinimas priklauso nuo pasirinkto sandorio sudarymo būdo

Akcinių bendrovių įstatymas numato galimybę bendrovių akcijas perleisti (ir neatlygintinai, ir iš dalies atlyginant) tiek darbuotojams, tiek vadovui, stebėtojų tarybos ar valdybos nariams.

Sprendimą dėl akcijų perleidimo priima visuotinis akcininkų susirinkimas pagal akcijų suteikimo taisykles, kuriose aptariama, kokia yra suteikiamų akcijų klasė ir nominali vertė, kokioms asmenų grupėms akcijos gali būti suteikiamos, kokiu būdu perleidžiamos (pvz., neatlygintinai ar iš dalies atlyginant) ir koks bendrovės organas dėl to turi priimti sprendimus. Akcijos darbuotojams suteikiamos išleidžiant naują akcijų emisiją arba perleidžiant bendrovės turimas savas akcijas.

Jei akcijos suteikiamos išleidžiant naują akcijų emisiją, bendrovėje turi būti sudaromas rezervas akcijoms suteikti. Kai akcijos suteikiamos neatlygintinai, rezervo dydis turi būti ne mažesnis už suteikiamų akcijų emisijos kainą. Kai akcijos suteikiamos iš dalies atlygintinai, rezervo dydis turi būti ne mažesnis nei suteikiamų akcijų emisijos kainos ir sumos, kurią už akcijas moka jas įgyjantys asmenys, skirtumą. Kadangi leidžiant naują akcijų emisiją keičiasi bendrovės įstatinio kapitalo dydis, šis sprendimas turi būti priimamas visuotiniame akcininkų susirinkime.

Kai akcijos suteikiamos perleidžiant bendrovės savas akcijas, bendrovė turi būti teisės aktų nustatyta tvarka supirkusi savas akcijas. Reikia atkreipti dėmesį, kad norint sudaryti sąlygas suteikti bendrovės akcijas jos darbuotojams, sprendimą supirkti savas akcijas gali priimti ne visuotinis akcininkų susirinkimas, o bendrovės valdyba arba vadovas, jeigu valdybos įmonėje nėra. Priėmus tokį sprendimą, bendrovės akcijos turi būti perleistos darbuotojams ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo jų įsigijimo.

Savų akcijų įsigijimui bendrovėje turi būti sudarytas rezervas, kurio dydis turi būti ne mažesnis už įsigyjamų savų akcijų įsigijimo verčių sumą. Kadangi priimti sprendimą dėl rezervų sudarymo ir naudojimo yra išimtinė visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija, tai ir sprendimą dėl savų akcijų supirkimo bei tam skirtų lėšų rezervo sudarymo priima būtent jis. Valdybai arba jei valdybos nėra  – bendrovės vadovui tenka teisė inicijuoti savų akcijų supirkimą bei naudoti tam rezervo lėšas dalimis ar iš karto; tai priklauso nuo darbuotojams planuojamų suteikti akcijų skaičiaus.

Kaip jau minėta, sudaryti pasirinkimo sandorį ir darbuotojui perleisti akcijas gali ne tik pati bendrovė, bet ir jos akcininkai. Akcijos – vertybinis popierius, kuriuo gali būti laisvai disponuojama civilinėje apyvartoje. Taigi, bendrovės akcijos jos darbuotojui, kaip ir bet kokiam trečiajam asmeniui, gali būti perleidžiamos tiesiogiai akcininko turimų akcijų pirkimo-pardavimo ar dovanojimo sutartimi. Kaip ir pirmuoju būdu, su darbuotoju gali būti sudaromas pasirinkimo sandoris. Jeigu bendrovės akcijos priklauso ne vienam akcininkui, tai akcijų perleidimui taikomi Akcinių bendrovių įstatyme numatyti apribojimai, susiję su kitų akcininkų pirmumo teise įsigyti perleidžiamas akcijas.

Atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus akcijų perleidimo reikalavimus, pastarasis akcijų perleidimo darbuotojams būdas yra patogesnis toms bendrovėms, kurių akcijas valdo vienas ar keli akcininkai bei kuriose siekiama paskatinti vieną ar kelis konkrečius bendrovės darbuotojus.

Tuo metu bendrovės akcijų suteikimas yra tinkamesnis akcijų perleidimo būdas didesnį akcininkų bei darbuotojų skaičių turinčioms bendrovėms, kuriose pasirinkimo sandorius numatoma sudaryti ne vieną kartą ir su iš anksto neapibrėžtu darbuotojų skaičiumi.

Kokie mokesčiai taikomi darbuotojui?

Kai akcijos įgyjamos neatlygintinai ar už žemesnę nei rinkos kainą, darbuotojo pagal pasirinkimo sandorius gauta nauda gyventojo pajamų mokesčio tikslais prilyginama pajamoms natūra. Kai pasirinkimo sandoriai suteikia darbuotojams galimybę po nustatyto termino gauti išmoką (skirtumą tarp akcijų kainos, užfiksuotos pasirinkimo sandoryje, ir akcijų rinkos kainos sandorio įgyvendinimo dieną), tokios išmokos priskiriamos pinigais gautoms pajamoms. Jei darbuotojas, įgijęs teisę ateityje neatlygintinai ar už lengvatinę kainą įsigyti bendrovės akcijų, šią teisę parduoda ar kitaip perleidžia trečiojo asmens nuosavybėn bei iš tokio sandorio gauna pajamų pinigais arba natūra, ši finansinė nauda taip pat apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu

Vadinasi, visais atvejais, kai darbutojas gauna naudą pagal su bendrove sudarytus pasirinkimo sandorius, gauta nauda priskiriama pajamoms nepriklausomai nuo to, kokia forma (pinigais ar natūra) jos yra gaunamos. Darbuotojo gauta nauda apskaičiuojama kaip akcijų įgijimo momentu esančios akcijų rinkos kainos ir pasirinkimo sandorio sudarymo metu nurodytos akcijų kainos skirtumas.

Pirmuoju atveju, kai darbuotojas įsigyja bendrovės akcijas neatlygintinai ar už žemesnę kainą, jis jokios apčiuopiamos finansinės naudos negauna tol, kol šių akcijų nerealizuoja. Atsižvelgiant į tai, pasirinkimo sandorių apmokestinimas gali pasirodyti ne tokia patraukli darbuotojų motyvavimo priemonė.

Siekiant paskatinti startuolių, dažnai besirenkančių būtent šią darbuotojų motyvavimo priemonę, kūrimąsi ir plėtrą, Lietuvoje buvo priimtas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimas. Jis įsigalios ir bus taikomas pasirinkimo sandoriams, sudarytiems po 2020 m. vasario 1 d. Pataisa numato, kad darbuotojo pagal pasirinkimo sandorius iš darbdavio ar su juo susijusio asmens gauta nauda yra neapmokestinama, jei akcijos įsigyjamos ne anksčiau kaip po 3 metų nuo teisės į pasirinkimo sandorį suteikimo.

Svarbu tai, kad finansinė nauda, gauta iš pasirinkimo sandorių, gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinama (jeigu netaikoma minėta mokesčio lengvata) nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas akcijas įgijo iš bendrovės ar iš jos akcininko. Tačiau kai darbuotojui akcijas suteikia bendrovė, tai darbuotojo gauta nauda laikoma su darbo santykiais susijusiomis pajamomis. Tuo tarpu darbuotojui akcijas įgijus iš akcininko, darbuotojo pajamos nelaikomos su darbo santykiais susijusiomis pajamomis. Tai yra reikšminga nustatant darbuotojo pajamoms taikomą gyventojų pajamų mokesčio tarifą ir prievolei nuo šių pajamų skaičiuoti socialinio draudimo įmokas.

Be gyventojų pajamų mokesčio, nuo pajamų, susijusių su darbo santykiais, turi būti skaičiuojamos ir socialinio draudimo įmokos. Todėl kai darbuotojas įgyja akcijas iš bendrovės, nuo darbuotojo gautos naudos turi būti skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. galioja šios prievolės išimtis, numatanti, kad socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos nuo pagal pasirinkimo sandorius gaunamų akcijų, jeigu teisė į akcijas darbuotojams suteikiama ne anksčiau kaip po 3 metų. Beje, 2018 m. pabaigoje buvo parengtas įstatymo projektas, kuriuo siūlyta sutrumpinti 3 metų terminą akcijų išlaikymui iki 2 metų, tačiau pakeitimas nebuvo priimtas, o projektas grąžintas tobulinimui.

Apmokestinimo pinklės

Taigi, pastarųjų metų mokestinės aplinkos pasikeitimai yra lyg ir teigiami, bet galiojantis reglamentavimas neišsprendžia pasirinkimo sandorių dvigubo apmokestinimo problemos.

Pagal dabartinius teisės aktus, jei pagal pasirinkimo sandorį įgytos akcijos nėra išlaikomos 3 metus, darbuotojui, realizuojančiam pasirinkimo sandorį ir įgyjančiam akcijas, reikia iš karto susimokėti mokesčius nuo skirtumo tarp akcijų įsigijimo kainos ir jų tikrosios rinkos vertės. Vėliau, šias akcijas realizavus, jei akcijų vertė yra pakilusi, darbuotojas turės dar kartą sumokėti mokesčius nuo akcijų verčių skirtumo.

Tai pasirinkimo sandorius daro nepatraukliais darbuotojams. Pirma, darbuotojas pirmą kartą mokesčius turi sumokėti dar negavęs realios finansinės naudos, t. y. iš nuosavų lėšų. Antra, jei bendrovės akcijų vertė sumažės arba bendrovė bankrutuos, tai darbuotojas gali patirti nuostolį. Galiausiai, sudėtinga ir brangu yra apskaičiuoti bendrovės akcijų rinkos vertę jų suteikimo darbuotojui momentu, todėl egzistuoja subjektyvaus vertinimo ir ginčų su mokesčių administratoriumi rizika.

Vis dėlto pasirinkimo sandorių pirminis tikslas yra užtikrinti darbuotojų lojalumą bendrovei, todėl jie paprastai nėra sudaromi trumpam terminui. Tai leidžia tikėtis, kad anksčiau paminėtos mokesčių lengvatos didžiąja dalimi šias problemas išsprendžia.

Taigi, įkūrus naują įmonę ar pradėjus naują projektą, pasirinkimo sandoriai gali būti patraukli priemonė pritraukti kvalifikuotus darbuotojus bei užtikrinti jų lojalumą bendrovei. Dabartiniai įstatymai leidžia bendrovėms pasirinkti priimtiniausią akcijų suteikimo darbuotojams būdą, o mokestinė aplinka yra palanki šių sandorių realizavimui.

Negana to, įstatymų leidėjai signalizuoja, jog reglamentavimas gali tapti dar liberalesnis.

Tekstą parengė Martyna Jonuškaitė – advokato padėjėja, atstovaujanti www.teisespartneris.lt