Komentarai

P. Jurčys. Ko verti Jūsų asmeniniai duomenys?

Duomenys apie vartotojus didžiosioms technologijų bendrovėms yra vienas iš pačių vertingiausių išteklių. Neretai vartotojų asmeniniai duomenys ir su vartotojų elgesiu susijusi informacija tapatinami su nafta, deimantais ar interneto gyvybiškas funkcijas palaikančiomis kraujagyslėmis.

Niekam nėra paslaptis, kad tokie interneto milžinai kaip Google, Facebook ir Amazon žino beveik viską kiekvieną iš mūsų. Šių interneto paslaugas teikiančių bendrovių verslo modeliai yra pagrįsti turima informacija apie tų bendrovių paslaugomis besinaudojančius vartotojus ( vardai, pavardės, socialinio draudimo ir mokėjimo kortelių numeriai, asmens buvimo vieta, mėgiamiausios svetainės internete, informacija apie pirkinius internetinėse parduotuvėse ir iš mūsų elgsenos internete nustatomi kiekvieno iš mūsų pomėgiai ir t.t.).

Vis dėlto, skaitmeniniame amžiuje informacija yra pasiskirsčiusi netolygiai: išskyrus tris minėtus technologijų milžinus, kitoms paslaugas teikiančioms bendrovėms informaciją apie vartotojus gauti yra žymiai sunkiau. Be to, Bendrajame duomenų apsaugos reglamente įtvirtintas duomenų kiekio mažinimo principas reiškia, kad įmonės turi kaupti tik tiek privačių asmenų duomenų, kiek būtina paslaugoms teikti.

Ko verti Jūsų asmeniniai duomenys technologijų bendrovėms?

Informacija apie vartotojus interneto paslaugų bendrovėms yra itin vertinga. Pavyzdžiui, internetinės parduotuvės administratoriui svarbu žinoti, ar vartotojas yra vyras as moteris, koks yra konkretaus vartotojo amžius, ir kiek tas konkretus pirkėjas paprastai išleidžia konkrečioms prekėms. Tokia informacija interneto parduotuvei suteikia galimybę ,,personalizuoti” prekes ir paslaugas ir siūlyti prekes, kurias tos internetinės parduotuvės lankytojas labiausiai norėtų įsigyti.

Tokią informaciją apie vartotojus galima įsigyti duomenų rinkose (angl. data markets). Vis dėlto, iki šiol nėra tiksliai apskaičiuota, koks yra pasaulinės duomenų rinkos dydis. Silicio Slėnyje paprastai kalbama, jog internetu paslaugas teikiančios bendrovės kiekvienais metais išleidžia šimtus milijonų dolerių tam, kad iš trečiųjų asmenų (,,duomenų brokerių”) galėtų įsigyti informaciją apie vartotojus. Konkrečios informacijos apie vartotojus kainą lemia tos informacijos specifika (pvz., demografinė informacija, finansiniai rodikliai, tam tikras elgesys, pvz., kiek sekundžių žmogus žiūri reklamą ir pan.).

Kaip minėta aukščiau, Facebook bendrovė yra viena iš trijų milžinų, turinčių nepaprastai daug asmeninių duomenų apie privačius asmenis. Be to, Facebook taip pat yra žinoma ir kaip daugiausiai pelno iš vartotojų asmeninės informacijos pardavimų gaunanti bendrovė. Tiksliau tariant, pagal viešai prieinamas finansines Facebook ataskaitas atlikti skaičiavimai rodo, kad informacija apie kiekvieną Facebook vartotoją Facebook bendrovei duoda 2 JAV dolerių per mėnesį pelną. Kitokio pobūdžio informacija apie konkretų asmenų (pvz., amžius, lytis, geografinė lokacija) duomenų rinkose yra verta labai nedaug – 0.0005 JAV dolerio per mėnesį (t.y., tokia informacija apie dešimt tūkstančių vartotojų vidutiniškai būtų verta apie 5 JAV dolerius).

Kitas galimas rodiklis apie tai, kiek asmeninė informacija yra verta bendrovėms, gali būti įvairių valstybių institucijų sprendimai dėl asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. 2019 m. viena iš didžiausių sankcijų buvo skirta JAV, kur Federalinė prekybos komisija (angl. Federal Trade Commission) skyrė 525 mln. JAV dolerių baudą bendrovei Equifax už 2017 m. įvykusį duomenų apsaugos pažeidimą, kurio metu programišiai pasisavino 147 mln. JAV piliečių itin svarbius duomenis (vardus, pavardes, socialinio draudimo duomenis, adresus ir gimimo datas). Tiesa, reikia pažymėti, kad 525 mln. JAV dolerių sankcijos dydis buvo nustatytas po daugiau nei metus trukusių derybų tarp Equifax ir Federalinės prekybos komisijos. Šio spendimo pasekoje kiekvienas JAV pilietis, kurio duomenys buvo nutekinti iš Equifax, turi teisę reikalauti 125 JAV dolerių išmokos.

Laikraštis Financial Times prieš kurį laiką buvo parengęs interaktyvią skaičiuoklę, kuri gali suteikti šiek tiek daugiau aiškumo apie tai, kiek duomenų brokeriui galėtų būti verti kiekvieno iš mūsų asmeniniai duomenys. Ši skaičiuoklė suteikia galimybę geriau suprasti, kokius duomenis apie kiekvieną asmenį renka internetinių paslaugų teikėjai: pvz., kiekvieno iš mūsų demografinė informacija, duomenys apie šeimą, finansinę ir sveikatos būklę, atliktų finansinių sandorių istorija, su kiekvieno iš mūsų atvaizdu susijusi informacija ir t.t. Vis dėlto, minėtoje FT skaičiuoklėje neparodomi tūkstančiai kitų kriterijų, kuriuos duomenų brokeriai kaupia apie kiekvieną iš mūsų. (Nenustebkite, jei pamatysite, kad Jūsų duomenys verti mažiau nei vieną JAV dolerį).

Kaip apskaičiuoti konkretaus objekto vertę savininkui?

Keli prieš tai minėti pavyzdžiai iliustruoja, jog skaitmeninėje erdvėje paslaugas teikiančioms bendrovėms didžiausią vertę turi tik didelės apimties – t.y., agreguota, – informacija apie paslaugų vartotojus. Detalizuota informacija apie pavienius asmenis didelėms skaitmenines paslaugas teikiančioms bendrovėms yra praktiškai bevertė. Nepaisant to, mūsų asmeninė informacija gali būti nepaprastai vertinga ir svarbi kiekvienam iš mūsų. Ypač, jei tokie asmeniniai duomenys susiję su mūsų finansais, demografiniais duomenimis, socialinio draudimo paslaugomis ar kiekvieno iš mūsų sveikata.

Taigi, kyla klausimas – ar įmanoma apskaičiuoti materialią asmeninių duomenų vertę kiekvienam individui? Ekonomikos, žmonių elgsenos ir sprendimų priėmimo procesus tyrinėjančių mokslininkų darbuose galima rasti keletą metodų, kurie padeda įvertinti kaip žmonės vertina tam tikrą daiktą ar materialią vertybę. Pats populiariausias metodas reikalauja atsakyti į du klausimus:

  1. Kiek žmogus yra pasiryžęs sumokėti, kad įgytų tam tikrą daiktą ar objektą (toliau – ,,noras sumokėti”, angl. willingness to pay), ir
  2. Kiek žmogus siekia gauti už tam tikrą jau turimą daiktą ar objektą (toliau – ,,noras gauti”, angl. willingness to accept).

Pirmas pavyzdys: kavos puodeliai. Ko gero pats paprasčiausias pavyzdys apie norą sumokėti ir norą gauti yra susijęs su kavos puodeliais. Viename mokslininkų atliktame tyrime tyrimo dalyviams buvo duotas šešis JAV dolerius kainuojantis kavos puodelis; po to, puodelį gavusiems tyrimo dalyviams buvo pasiūlyta parduoti arba iškeisti tuos turimus puodelius į panašią vertę turinčius daiktus (pvz., parkerius). Tyrimo metu paaiškėjo, kad po to, kai tyrimo dalyviai suvokė, kad puodelis priklauso jiems, jų noras parduoti ar iškeisti tą puodelį įgavo dvigubai didesnę vertę nei tol, kol jie dar nesuvokė, kad puodelis priklauso jiems. Kitaip tariant, noro gauti (atlygį ar kompensaciją už turimą turtą) santykis su noru sumokėti (už kito asmens turimą turtą) buvo 2:1.

Antras pavyzdys: varžybų bilietai. Kitas, šiek tiek sudėtingesnis pavyzdys, yra apie renginius, į kuriuos visi bilietai yra išparduoti. Tarkime, kad nusipirkote bilietą į krepšinio varžybų finalinio ketverto turnyrą už 200 eurų. Viena iš finalinio ketverto kovose dalyvaujančių komandų yra Jūsų favoritė, ir Jūs buvote pasiryžę sumokėti net 500 eurų už bilietą. Taip pat tarkime, kad Jūs visai netikėtai sužinojote, kad kiti krepšinio fanai už galimybę pamatyti finalinio ketverto turnyrą yra pasiryžę suploti 3,000 eurų. Ar sutiktumėte parduoti savo bilietą? Ko gero, kad ne. Vienas empirinis elgsenos ekonomikos mokslininkų atliktas tyrimas parodė, jog tokiais atvejais žmonės sutiktų parduoti bilietą už keturioliką kartų didesnę kainą (t.y., noro gauti [kompensaciją už turimą bilietą į finalinio ketverto varžybas] santykis už norą sumokėti yra 14:1).

Perspektyvos teorija ir jos įtaka suvokimui apie asmeninius duomenis

Minėti du pavyzdžiai suteikia nemažai peno pamastymams apie tai, kaip žmonės suvokia skirtingų daiktų ir turto vertę. Pirmiausia, noras įsigyti ar parduoti priklauso nuo to, ar žmogus fiziškai turi (nuosavybės teisę į) tam tikrą daiktą ar turtą ar ne. Bilietų į varžybas atveju, sprendimą parduoti turimą bilietą įtakoja nepatogumas ir net sielvartas, kurį bilietą turintis asmuo patirtų parduodamas tą bilietą. Jei žmogus bilieto į varžybas neturi, bet labai norėtų tokį bilietą įsigyti, tuomet sprendimą nusipirkti bilietą įtakoja įsivaizduojamas malonumas, kurį žmogus tikisi patirti sėdint tribūnose.

Tokia situacija socialiniuose moksluose vadinama perspektyvos teorija (angl. prospect theory). Vienas iš pagrindinių perspektyvos teorijos teiginių – tai, jog žmonės yra labiau linkę likti tokioje padėtyje, kurioje jie yra. Praktiškai, tai reiškia, jog mes pasąmonėje esame įsitikinę, jog mums geriau neprarasti turimų daiktų ar turto. Toks noras išsaugoti esamą status quo yra tiesioginė siekio išvengti nuostolių pasekmė.

Antra, perpektyvos teorija leidžia geriau suprasti, kad skirtumai tarp noro sumokėti siekiant gauti tam tikrą objektą (pvz., kavos puoduką ar bilietą į mėgstamo artisto renginį) nėra tolygūs kompensacijai, kurią žmogus siekia už nuosavo daikto netekimą. Taip yra dėl to, jog žmonės paprastai siekia išsaugoti esamą situaciją ir taip pat dėl to, jog turimo daikto netekimas yra žymiai skausmingesnis nei lygiaverčio daikto įsigijimas.

Trečia, noras sumokėti ir noras gauti leidžia geriau paaiškinti skirtumą tarp dviejų turto kategorijų: turto, kuris naudojamas mainams (pvz., santaupos sezoniniams batams), ir turto, kuris naudojamas vartojimo reikmėms (pvz., bilietai į renginius). Be to, noras sumokėti ir noras įsigyti išryškina tai, jog žmonės gali priskirti skirtingą vertę identiškiems daiktams/turtui.

Asmens duomenų vertės nustatymas: Naujausias mokslinis tyrimas

Tą pačią norėjimo mokėti-norėjimo gauti metodiką galima pritaikyti siekiant nustatyti, kokią vertę žmonės priskiria savo asmeniniams duomenims bei privatumui. 2019 m. vasarą Harvardo mokslininkai Cassas Sunsteinas ir Angela Vinegar publikavo straipsnį, kuriame pateikė savo empirinio tyrimo rezultatus. Vinegar/Sunsteino tyrimas buvo paremtas apklausa, kurioje dalyvavo 2,416 respondentai. Apklausos tikslas – išsiaiškinti, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose gyventojai vertina savo asmeninius duomenis ir asmeninių duomenų privatumą.

Pirma įžvalga buvo ganėtinai aiški: paprastai, žmonės yra linkę sumokėti tik labai nedidelę sumą už savo asmeninių duomenų ir privatumo apsaugojimą (5 JAV dolerius per mėnesį), tačiau reikalautų žymiai didesnės kompensacijos – 80 JAV dolerių – už privatumo atsisakymą. Be to, tyrimo autoriai respondentams uždavė skirtingus klausimus norėdami išsiaiškinti nuomonių skirtumus atsižvelgiant į tai, apie kokius duomenis eina kalba (pvz., demografiniai duomenys, asmeniniai duomenys, ar duomenys apie sveikatos būklę). Respondentų taip pat buvo klausiama, kokios konkrečios sumos jie norėtų kaip kompensacijos už asmeninių duomenų atskleidimą.

Žemiau esančioje lentelėje pateikiami šio tyrimo rezultatai:

Reikia atkreipti dėmesį, jog Vinegar/Sunsteino tyrime 63 respondentai savo asmeninių duomenų vertę įvertino itin didelėmis sumomis – daugiau nei 25,000 JAV dolerių per mėnesį. 28 respondentai nurodė, jog už savo asmeninių duomenų atskleidimą jie reikalautų daugiau nei milijono JAV dolerių per mėnesį kompensacijos; trys respondentai nurodė, jog jie būtų linkę mokėti daugiau nei vieną milijoną JAV dolerių per mėnesį už savo duomenų privatumo apsaugojimą. Vis dėlto, tyrimo autoriai Vinegar ir Sunsteinas šiuos drastiškus atsakymus “suapvalino” iki 25,000 JAV dolerių, mat vadovaujantis įvairiais ekonominiais rodikliais (pvz., atsižvelgiant į vidutines gyventojų pajamas) tikrovėje beveik neįmanoma situacija, jog žmonės galėtų ir norėtų mokėti didesnes nei 25,000 JAV dolerių sumas per mėnesį už savo duomenų apsaugojimą.

Turėjimo efekto įtaka asmeninių duomenų privatumui

Vinegar/Sunsteino studijoje paaiškėjo, jog žmonių supratimas apie asmeninių duomenų privatumą yra išskirtinio pobūdžio, nes santykis tarp noro gauti kompensaciją už duomenų privatumo atskleidimą (angl. willingness to accept) ir noro mokėti už duomenų apsaugojimą (angl. willingness to pay) yra 16:1. Vinegar ir Sunsteinas nurodo, jog tokio didelio santykio empriniuose tyrimuose dar nebuvo aptikta. Iki šiol mokslininkai buvo aptikę 10:1 santykį tokiose srityse kaip aplinkos apsauga, ar nykstančių gyvūnų rūšių apsauga.

Elgsenos ekonomikos mokslininkų darbuose aprašyti tyrimų rezultatai, jog žmonės yra labiau linkę siekti išsaugoti turimus daiktus ar objektus nei įsigyti tokius pačius naujus daiktus, kurių jie dar neturi, dar yra vadinamas turėjomi efektu (angl. endowment effect). Turėjimo efekto sąvoką pirmasis sugalvojo Nobelio premijos laureatas Ričardas Taleris, kuris 1980 metais publikuotame moksliniame straipsnyje nurodė, kad situacijose, kuomet žmonės turi pasirinkti tarp esamos padėties išsaugojimo ir prisitaikymo prie tam tikro alternatyvios situacijos, žmonės visgi pirmenybę teikia mažiau rizikingam sprendimui pasilikti toje pačioje situacijoje. Patys paprasčiausi turėjimo efekto pavyzdžiai – jau nagrinėtos situacijos su kavos puodeliais ir varžybų bilietais.

Kitas Nobelio premijos laureatas Danielis Kanemanas (Daniel Kahneman) kartą yra pažymėjęs, jog ,,mūsų vengimas parduoti ar atsisakyti turimų objektų ar teisių pastebimai didėja kuomet mums tektų susijęs su galima atsakomybe už baisias pasekmes.” Šis Kanemano pastebėjimas atrodo itin reikšmingas duomenų apsaugos srityje: asmeninių duomenų praradimas gali būti itin žalingas. Vinegar/Sunstein darbe toks 16:1 santykis apibūdinamas kaip ,,super-turėjimo efektas” (angl. super-endowment effect).

Viena iš galimų priežasčių, kodėl Vinegar/Sunsteino tyrimo respondentai yra pasiryžę mokėti vos 5 JAV dolerius už duomenų apsaugą gali būti pagrįstas respondentų įsitikinimu, jog jie jau ,,turi” tuos savo asmeninius duomenis. Na o viena iš galimų priežasčių, kodėl kompensacija už prieigą prie respondentų asmeninių duomenų yra 16 kartų didesnė gali būti tai, jog žmonės savo asmeninius duomenis itin vertina ir brangina. Be to, jau pati mintis, kad kažkas galėtų turėti prieigą prie mūsų asmeninių duomenų, yra nepaprastai įžeidžianti ir kelia pasipiktinimą. Tai turbūt padeda geriau suprasti, kodėl siekiamos kompensacijos už prieigą prie privačių duomenų suma yra tokia didelė.

Kitas galimas faktorius, į kurį būtina atsižvelgti, yra žmonių gebėjimas suprasti, kokius duomenis apie juos yra renka interneto paslaugų teikėjai. Nežinodami, kokius duomenis apie mus renka, vargu ar galime tiksliai įvertinti, ko iš tikrųjų yra verti tie duomenys apie mus. Be to, neretai teigiama, kad žmonės iš tikrųjų visai nevertina savo asmeninių duomenų apsaugos ar asmeninio privatumo. Gali būti nurodoma, jog tai patvirtina ir 5 JAV dolerių suma, kurią Vinegar/Sunsteino studijos respondentai nurodė kaip sumą, kurią jie būtų pasiryžę sumokėti už duomenų apsaugojimą.

Žvelgiant iš elgsenos ekonomikos perspektyvos, galima būtų nurodyti du papildomus argumentus, kurie padeda geriau suprasti šią paradigmą. Pirma, žmonės paprastai jaučiasi pernelyg optimistiškai ir tikisi, kad jų asmeniniais duomenimis nebus piktnaudžiaujama. Antra, kalbant apie pasirinkimą tarp atsisakymo teisių į duomenų apsaugą ir privatumą, žmonės gali būti paprasčiausiai nepajėgti įvertinti ilgalaikės rizikos, susijusios su duomenų apsaugos nebuvimu ar netekimu (angl. present bias).

Žvilgsnis į ateitį

Didėjantis visuomenės, skirtingų valstybių įstatymų leidėjų ir verslo dėmesys į asmeninių duomenų svarbą ir naudojimą yra susijęs su trimis reikšmingais ir tarpusavyje susijusiais pokyčiais socialinėse, ekonominėse ir technologinėse plotmėse, kurie pamažu įgauna pagreitį ir per ateinančius keletą metų žymiai įtakos apsikeitimą informacija ir ištekliais.

(i) Sparti technologijų pažanga leidžia tikėtis, kad laikui bėgant nusistovės bendri technologiniai standartai, kurie palengvins galimybę paslaugų vartotojams parsisiųsti interneto tarpininkų sukauptus asmeninius duomenis apie vartotojus. Be to, pamažu atsiras technologijų, kurios padės asmenims lengviau suprasti, kokia asmeninė informacija apie kiekvieną iš mūsų yra prieinama internete, ir kaip ta informacija yra naudojama.

(ii) Besivystant technologijoms, atsiras naujų verslo modelių, kurių pagrindas – tiesiogiai iš kiekvieno vartotojo (o ne iš duomenų brokerių) gaunami duomenys apie vartotojų profilius (mokumas, pirkimų istorija, vartotojiški lūkesčiai ir t.t.). Tokie į vartotojus orientuoti duomenų naudojimo modeliai (angl. user-centric data models) bus pagrįsti kiekvieno iš vartotojų iš anksto aiškiai išreikštu sutikimu naudoti tuos asmeninius duomenis konkrečiai apibrėžtiems tikslams.

(iii) Iš esmės pakis būdai kaip prekių ir paslaugų tiekėjai konkuruos tarpusavyje: kadangi informacija bus gaunama tiesiogiai iš prekių ar paslaugų vartotojų, konkurencija tarp bendrovių taps vis labiau personalizuota. Turėdami tiesiogiai iš vartotojų gautą informaciją apie vartotojų profilius bei lūkesčius, prekių ir paslaugų teikėjai sieks siūkyti kuo labiau vartotojų interesus atitinkančius pasiūlymus.

Teisinio reglamentavimo kontekste šie socialiniai, technologiniai ir ekonominiai pokyčiai reikš jog teks iš naujo įvertinti, kaip taikyti nusistovėjusias teisines kategorijas (pvz., sutikimas naudoti asmeninius duomenis). Tradicinių teisinių kategorijų ir doktrinų taikymą taip pat pakoreguos nauji algoritmais valdomų platformų bei dirbtinio intelekto panaudojimo būdai. Asmens duomenų srityje kiekvienas individas įgis galimybę patvirtinti duomenų apie juos tikrumą; be to, atsiradus technologijoms, kurios leis kiekvienam turėti asmeninių duomenų naudojimo santykiuose su trečiaisiais asmenimis kontrolę, taip pat galima tikėtis, kad kiekvienas iš mūsų turės savo skaitmeninį atstovą (angl. digital assistant), kurie sudarys sandorius mūsų vardu.

 

Paulius Jurčys yra teisės mokslų daktaras ir Harvardo teisės mokyklos CopyrightX kurso apie autorių teisę vienas iš organizatorių.

 

Raktažodžiai
Close
Close