Teismai

LAT apie būsto kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimą nesąžiningomis

Ieškovai prašė teismo pripažinti būsto kreditavimo sutarties tam tikrus punktus nesąžiningomis Sutarties sąlygomis, pripažinti būsto kreditavimo sutarties 8.2 punkte nurodytas 16 procentų metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, skaičiuojamas nuo bet kokios įmokos pagal tarp šalių sudarytą būsto kreditavimo sutartį nesumokėjimo iki visiško įsipareigojimų įvykdymo dienos, neproporcingai didelėmis ir jas sumažinti iki 5 procentų metinių palūkanų, pripažinti būsto kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir panaikinti notaro atliktą vykdomąjį įrašą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė, o kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228(4) straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus. Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė, apimanti atskiras sutarčių rūšis. Kredito sutarties, kuria suteikiamas kreditas nekilnojamam turtui įsigyti, kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl kai pastaroji sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius, ji turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai yra fiziniai asmenys, o bankas – verslininkas. Taigi byloje aptariama sutartis atitinka vartojimo sutartims keliamą subjektiškumo požymį. Ginčo sutarties specialiosios dalies 2.7 punkte įtvirtinta, kad kredito paskirtis yra gyvenamojo namo dalies su priklausiniais pirkimas. Sutarties objektas (gyvenamojo namo dalies pirkimas) suponuoja, jog kredito sutarties tikslas yra susijęs su ieškovų asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu. Ieškovai pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, jog sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, atsakovas šios aplinkybės neginčijo ir nenurodė argumentų, kodėl ši sutartis negalėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai, pripažinę, jog ginčo sutartis yra vartojimo, jos sąlygų sąžiningumo ir vartotojo apsaugos aspektu iš esmės nevertino.

CK 6.228(4) straipsnio 2 ir 6 dalys nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Kasacinis teismas apibendrintai jau yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė).

Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ES Teisingumo Teismo Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ES Teisingumo Teismas, spręsdamas, ar ilgalaikėse hipoteka užtikrintose paskolos sutartyse nustatyta sąlyga dėl tokių sutarčių nutraukimo prieš terminą, kai nesumokamos pagal sutartį nustatytos įmokos, yra sąžininga, išaiškino, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „neatitikimas“ vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje.

Pagal CK 6.228(4) straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Kasacinio teismo atkreiptas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.

Nagrinėjamu atveju kredito sutarties 13.1 punktu šalys susitarė, kad jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 (dešimties) kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad kreditavimo sutarties sąlygos, suteikiančios kreditoriui teisę paprastesne nei įstatyme nustatyta tvarka nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, kitas pagal sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį, yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu, todėl negalioja, dėl to taikytinos įstatymo normos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą. Teisėjų kolegija nesutiko su banko atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad nurodytos kreditavimo sutarties sąlygos dėl sutarties nutraukimo buvo su ieškovais suderintos, todėl laikytinos sąžiningomis ir pagrįstomis.

LAT praktikoje jau išaiškinta, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 ir 6.209 straipsniuose įtvirtintų taisyklių.

Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis). Todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovų argumentų dėl jų gaunamų pajamų bei ieškovų pateiktų duomenų apie atliekamus mokėjimus bankui laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2018 m., nenustatė, ar tuo atveju, jei kredito sutartis būtų atnaujinta, ieškovai bus finansiškai pajėgūs ją tinkamai ir laiku vykdyti.  Ieškovai kasaciniame skunde ir bylos nagrinėjimo metu teigė, kad kreditavimo sutartis nutraukta neteisėtai, kad prisiimtus įsipareigojimus jie yra finansiškai pajėgūs vykdyti. Teisėjų kolegija pažymėjo,  kad ieškovas, teigdamas, jog sutartis nutraukta neteisėtai, nes jis yra pajėgus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, šiuos savo teiginius privalo pagrįsti pateikiamais įrodymais.

Klausimą, ar ginčo sutartyje nustatytas netesybų dydis – 16 procentų metinių palūkanų nuo visos laiku nesumokėtos sumos – laikomas neproporcingai didele atsakomybe vartotojui už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į CK 6.228(4) straipsnio 5 dalyje nurodytas nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienas iš kriterijų yra ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse. Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, ne didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nustatytus atvejus. Atitinkamai to paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad, nutraukus kredito sutartį arba pareikalavus grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui nenutraukiant kredito sutarties, kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,015 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, todėl nagrinėjamos bylos atveju netaikytinos nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės,

 

Raktažodžiai
Close
Close