Teismai

Teismų pareiga – stabilios ir nuoseklios teismų praktikos formavimas

Lietuvos teisės sistemoje pripažįstama, kad teismų praktikos stabilumas yra vienas pamatinių teisinės valstybės elementų.

Teismo precedentas Lietuvos teisės sistemoje nėra naujas teisės šaltinis. Pamatinės precedento taikymo užuomazgos gali būti siejamos su prieš 490 metų, t. y. 1529-aisiais, priimtu Pirmuoju Lietuvos Statutu (toliau – Statutas). Statute buvo nurodyta, kad tais atvejais, kai Statute nebuvo reglamentuotas tam tikras klausimas, byla turėjo būti sprendžiama pagal seną paprotį, o vėliau tokia suformuluota taisyklė turėjo būti įrašyta į Statutą. Taigi, Statute buvo įtvirtinta itin pažangi ir moderni teismų praktikos formavimo ir teismo precedento legalizavimo doktrina (Vaičaitis, V. (2013) Lietuvos Statutai kaip Lietuvos konstitucionalizmo šaltinis, Teisė, 89, p. 65).

Teismo precedento pripažinimas Statute rodo itin pažangų tų laikų teisinį reglamentavimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, savo laiką peržengusią teisinę savimonę, teisinės valstybės pamatinių elementų pripažinimą bei stabilios ir nuoseklios teismų praktikos formavimo būtinumo įvertinimą. Šios teisinės vertybės aktualumo nepraranda ir šiandien.

Stabilios ir nuoseklios teismų praktikos formavimo poreikis pripažįstamas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje. Pirmą kartą šios idėjos konstitucinės justicijos kontekste analizuotos 2006 m. kovo 28 d. nutarime. Vėliau šios taisyklės išsamiau aiškintos 2007 m. spalio 24 d. nutarime. Pastarasis nutarimas itin reikšmingas dėl aiškiai išplėtotos vienodos, nuoseklios ir neprieštaringos teismų praktikos kaip konstitucinės vertybės idėjos.

Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai, nuosekliai ir neprieštaringai bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Tačiau teismų praktikos stabilumas negali paneigti visuomeninių santykių kaitos ir esant būtinumui, išimtiniais atvejais, ji gali būti koreguojama. Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Minėtų Konstitucinio Teismo išaiškinimų svarba pabrėžiama ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai neišvengiama ar objektyviai būtina.

Teismų pareiga – užtikrinti praktikos nuoseklumą ir neprieštaringumą kaip prielaidą efektyviai asmenų pažeistų teisių gynybai. Todėl net ir šiandien, praėjus dvylikai metų nuo stabilios ir nuoseklios teismų praktikos idėjos išplėtojimo konstitucinėje jurisprudencijoje, ši idėja ne tik nepraranda aktualumo, bet ir neretai tampa iššūkiu teismų praktikoje sprendžiant dėl objektyvios būtinybės ją keisti.

Lietuvos apeliacinio teismo informacija

Raktažodžiai
Close
Close