Institucijos

Ar profesionaliam arbitrui tikrai reikalingas teisinis išsilavinimas?

Kas lemia arbitro šališkumą? Kokių nepriklausomumo principų jis turi laikytis? Į ką atkreipti dėmesį arbitro skyrimo metu, siekiant išsirinkti profesionalų, neutralų sprendimo priėmėją? Atsakymų į šiuos klausimus ieškota kasmetinėje konferencijoje VILNIAUS ARBITRAŽO DIENA 2019, kurios tema šiais metais buvo „Arbitrų nešališkumas, nepriklausomumas ir profesionalumas. Arbitražo institucijų palyginimas“.

Konferenciją atidariusio Vilniaus komercinio arbitražo teismo pirmininko prof. habil. dr. Vytauto Nekrošiaus teigimu, nepriklausomumas, nešališkumas yra vienas kertinių principų, ant kurių pamato stovi visas arbitražas: „komercinio arbitražo teismas Lietuvoje veikia jau 16 metų, šį laikotarpį vertinu kaip sėkmingą, kadangi iki šiol praktiškai neturime konkurentų. Ir po tiek metų galime daryti išvadą, jog tiek visuomenė, tiek verslas mumis pasitiki. To rezultatu galime laikyti aukštus sau keliamus nepriklausomumo, neutralumo standartus.“

Šališkumo problematika

Apie arbitro (ne)šališkumo problematiką psichologiniu aspektu konferencijoje papasakojo VU Filosofijos fakulteto psichologijos instituto docentas dr. Alfredas Laurinavičius. Pasak jo, besiginčijančios šalys yra linkusios pasitikėti arbitru, jei jaučiasi išgirstos, mano, kad į jų požiūrį buvo atsižvelgta. Jei asmuo jaučia, kad su juo buvo elgiamasi tinkamai, tai ir nepalankus arbitro sprendimas jam dažniau atrodo tinkamas ir suprantamas.

„Manau, kad žmonės, kurie turi labai stiprias nuostatas, išvis negali pasirinkti tokios profesijos, nes bet koks pasirinkimas jiems jau gali būti kliūtis. Šiuo atveju arbitrai turėtų būti daugmaž neutralūs ir pakantesni įvairovei,”– sako A. Laurinaitis. Visgi, susidūrus su situacijomis, kuomet arbitras jaučia palankesnį požiūrį kuriai nors šaliai, reiktų tai įvertinti bei imtis veiksmų, siekiant išvengti vidinių ir išorinių konfliktų.

Toliau diskusiją plėtojo teisininkai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja dr. Goda Ambrasaitė-Balynienė, AB „Klaipėdos nafta“ teisės ir administravimo tarnybos direktorius Rytis Valūnas, UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ teisės departamento vadovas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto asistentas dr. Karolis Gudas bei advokatų kontoros Raulynaitis, Žemkauskienė ir partneriai advokatė Inga Pakalniškytė. Diskusiją moderavo advokatų kontoros „TGS Baltic“ advokatas ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorius dr. Tadas Varapnickas.

Goda Ambrasaitė-Balynienė papasakojo, pagal kokius kriterijus vertinamas arbitro nešališkumas ir nepriklausomas teismuose. Jos nuomone, nėra iš anksto nustatyto recepto, pagal kurį galima vertinti nešališkumą. Tačiau jis susijęs su ekonominių, asmeninių, struktūrinių, pavaldumo ir kitais ryšiais: „pavyzdžiui – jei viena šalis anksčiau yra dirbusi su arbitru, iš teismų praktikos matyti, kad viskas priklauso nuo to, kada tai vyko. Taikomi panašūs kriterijai, kaip ir teisėjams – interesų konflikto nėra, jei nuo to laiko praėjo daugiau nei treji metai.”

Toliau diskusija šiek tiek pakrypo ir kita linkme – pranešėjai akcentavo ne tik nešališkumo bei nepriklausomumo reikalavimus, bet ir kvalifikacijos ir patirties reikalavimus arbitrams. Rytis Valūnas pristatė aplinkybes, svarbias verslo struktūroms renkantis arbitrą. Pasak jo, verslui svarbu įvertinti arbitro veiklą ir apžvelgti įrodymus, jog praeityje jis buvo nešališkas ir etiškas. Taip pat įvertinti mažą Lietuvos rinką – čia visi visus pažįsta, todėl sunku rasti žmonių, neturinčių visiškai jokių sąsajų. Taip pat svarbu, jog arbitras turėtų laiko ginčui nagrinėti, būtų aktyvus ir jam skirtų atitinkamą dėmesį. Galiausiai, jo nuomone, verslas renkasi arbitrus, kurie atitinka suinteresuotųjų lūkesčius ir yra nepriekaištingos reputacijos.

Karolis Gudas įvertino, jog svarbiausios arbitro savybės yra loginis mąstymas, nešališkumas ir nepriklausomumas, tačiau labiausiai jis vertina profesionalumą: „šiandien atsidarius arbitrų sąrašus galima matyti, jog iš 174 arbitrų 99 specializuojasi statybų, o 68 – energetikos srityje. Turint omenyje mūsų mažą rinką, akivaizdu, kad tai nėra logiški skaičiai. Marketingas daro įtaką tam, jog šiandien susiduriame su supaprastinta profesionalumo sąvoka.”

Pasak K. Gudo, labai svarbu, kad tam tikrų sričių ginčuose sprendimą priimtų jose besispecializuojantis arbitras. Esą neišmanant tam tikro veiklos lauko specifikos neįmanoma priimti kompetentingo sprendimo. Jam pritarė ir Inga Pakalniškytė, pateikdama gydytojų pavyzdį – esą patirdami širdies skausmus nesikreipiame į urologą, nes kardiologai geriau išmano širdies veiklą nepaisant to, kad visi gydytojai baigė tą pačią magistro studijų programą.

Reikalavimai arbitrui

Konferencijos antrojoje dalyje, kurią moderavo arbitras, advokatų kontoros „Walless“ partneris advokatas Gediminas Dominas, diskusijos dalyviai kartu su konferencijos dalyviais diskutavo apie arbitrų profesionalumą. UAB „Concretus group” įmonių grupės teisės reikalų direktorė dr. Ilma Daubarienė kvietė diskutuoti apie konkretų dviejų arbitražo bylų pavyzdį, kuris, jos nuomone, parodė arbitro profesionalumo stoką.

Advokatų kontoros „TGS Baltic“ vadovaujančio partnerio Vilniaus Bernatonio nuomone, geriausi arbitrai galėtų būti net ne teisininkai, o tam tikroje sferoje dirbantys ir patirtį turinys specialistai: „kad arbitras yra teisininkas, tėra susiformavęs kultūrinis reiškinys, tačiau tam nėra jokio teisinio pagrindo. Šis institutas atsirado ne todėl, kad advokatai galėtų laisvu laiku spręsti ginčus, o todėl, kad juos nagrinėtų tam tikros srities ekspertai, ir tai būtų žymiai vertingiau”.

Arbitrė advokatė dr. Eglė Zemlytė kiek oponavo šiai pozicijai teigdama, kad tai, jog arbitraže šalys dažniausiai renkasi arbitrus teisininkus, liudija, kad vis dėlto teisinis išsilavinimas yra vienas pagrindinių reikalavimų, keliamų arbitrams. Tačiau, žinoma, yra ginčų, kuriuos puikiai gali išspręsti ir teisinio išsilavinimo neturintis asmuo. Deloitte Finansinių konsultacijų̨ departamento direktorius Marius Stalenis, ne kartą dalyvavęs arbitražo bylose kaip ekspertas, laikėsi pozicijos, kad dažnu atveju specialių žinių reikalaujantys klausimai gali būti sprendžiami pasitelkiant ekspertus, arbitras nebūtinai turi turėti analogiškų žinių, tačiau, žinoma, jis turėtų mokėti suprasti ekspertų išvadas bei būti įsigilinęs į bylą.

Kurią arbitražo instituciją rinktis ginčo administravimui?

Trečiojoje konferencijos dalyje Vilniaus komercinio arbitražo teismo generalinė sekretorė Vitalija Baranovienė, AB „ORLEN Lietuva“ teisės departamento direktorė Renata Beržanskienė, Ellex Valiunas advokatė Giedrė Aukštuolienė, Motieka ir Audzevičius partneris, advokatas Ramūnas Audzevičius bei GLIMSTEDT partnerė, advokatė dr. Solveiga Palevičienė diskutavo, kuri arbitražo institucija turi daugiausia privalumų. Diskusiją moderavo advokatų kontora Juodka ir partneriai – PRIMUS advokatas, arbitras Paulius Docka. Diskusijos metu “rungėsi” šios institucijos: Vilniaus komercinio arbitražo teismas, Tarptautinių prekybos rūmų (ICC) Tarptautinis arbitražo teismas, Vienos tarptautinio arbitražo centras (VIAC), Londono tarptautinis arbitražo teismas (LCIA) bei Šveicarijos (prekybos) rūmų arbitražo institucija (SCAI). Konferencijos dalyviams buvo pateiktas ir iš anksto paruoštas arbitražo institucijų palyginimas, apimantis įvairius arbitražo proceso aspektus (arbitrų skyrimo taisykles, bylos nagrinėjimo trukmę, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, arbitražo rinkliavas ir pan.).

Konferenciją prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius reziumavo apibendrindamas pagrindinius arbitražo privalumus – konfidencialumą bei kompiuterinio arbitro skirstymo nebūvimą. Be to, jis nepritarė minčiai, jog arbitrams nebūtina turėti teisinio išsilavinimo – esą norint spręsti ginčus reikia išmanyti įvairius procesus, į kuriuos teisininkai yra geriausiai įsigilinę. Tiesa, pasak jo, profesionaliausias arbitras būtų turintis ir teisinį, ir ne teisinį išsilavinimą. Tačiau Lietuvoje tokių atvejų yra labai nedaug.

Raktažodžiai
Close
Close