Institucijos

Pristatomas penktasis periodinio leidinio „Arbitražas. Teorija ir praktika“ numeris

Kasmet Vilniuje vykstanti arbitražo diena, skirta aptarti įdomiausiems arbitražo klausimams, jau tapo gražia rudens tradicija. Kartu su šiuo Lietuvos arbitražo metų renginiu gimsta ir nauja tradicija – Vilniaus komercinio arbitražo teismas kartu su advokatų kontora TGS Baltic šiemet pristato jau penktąjį vienintelio Lietuvoje vien tik arbitražui skirto periodinio leidinio – „Arbitražas. Teorija ir praktika“ – numerį.

Vilniaus arbitražo dienos, šiemet vykstančios spalio 17 d., dalyviai gali su šiuo numeriu susipažinti pirmieji, o jubiliejinis – penktasis – numeris tikrai turi ką pasiūlyti. Leidinyje analizuojamos tiek konceptualios temos, tokios kaip arbitro statuso problematika, tiek ir naujausios alternatyviam ginčų sprendimui aktualios temos, pvz., Singapūro konvencijos taikymo prielaidos.

Toliau kiekvienas šiemet leidinyje publikuojamas straipsnis pristatomas trumpai, o išsamiai su penktuoju „Arbitražas. Teorija ir praktika“ numeriu galima susipažinti Vilniaus komercinio arbitražo teisme ir, artimiausiu metu, aukštųjų mokyklų, kuriose dėstoma teisės programa, bibliotekose.

Valentinas Mikelėnas. Arbitražinio susitarimo pažeidimas ir pažeidimo teisiniai padariniai

Arbitražinis susitarimas, kaip ir bet kuri kita sutartis, sukuria jos šalims teises ir pareigas, o taip pat kaip ir bet kuri kita sutartis, arbitražinis susitarimas gali būti pažeistas.

Šiame straipsnyje prof. habil. dr. Valentinas Mikelėnas analizuoja arbitražinio susitarimo pažeidimo priežastis ir galimus materialinius ir procesinius gynybos būdus, esant tokiam pažeidimui. Straipsnyje daroma išvada, kad Lietuvoje veiksmingiausiu gynybos būdu tokiu atveju yra atsisakymas priimti ieškinį ir ieškinio palikimas nenagrinėtu. Tuo tarpu, ar materialieji teisiniai gynybos būdai – nuostolių atlyginimas ir netesybos – taps efektyvia gynybos priemone, kol kas pasakyti negalima, kadangi tokio pobūdžio teismų praktikos Lietuvoje dar neturime.

Rimantas Daujotas. Investicinio arbitražo reforma Europos Sąjungoje.

Dvišalės ar daugiašalės investicijų skatinimo ir apsaugos sutartys (DIS) – tai susitarimai, kuriuose nustatomos dviejų ar daugiau valstybių tarpusavio investicijų apsaugos sąlygos. Apie 200 Europos Sąjungos (ES) valstybių narių tarpusavio dvišalių investicijų apsaugos sutarčių iki šiol tebegalioja. Dauguma jų sudarytos XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kuomet viena arba abi susitariančios šalys dar nebuvo ES narės. Tad pastaruoju metu reiškiama kritika, kad dvišalės investicijų apsaugos sutartys 28 šalių bendrojoje ES rinkoje yra pasenusios.

Šiame straipsnyje Dr. Rimantas Daujotas analizuoja tarptautinių investicijų apsaugos reformą ES plotmėje, aptaria ES teisės ir DIS teisės normų priešpriešą, vertina esamas ir siūlomas reformas ES tarptautinių investicijų apsaugos srityje bei aptaria ES Komisijos ir tarptautinių arbitražo tribunolų priešpriešą. Autorius daro išvadą, kad ES tarptautinių investicijų apsaugos politikos vidaus ir išorės aspektai yra gana nenuoseklūs ir iš dalies nesuderinami. Šis nesuderinamumas pasireiškia per valstybių narių bendros pozicijos trūkumą.

Eglė Masytė. Arbitražo proceso finansavimo fakto atskleidimas kaip priemonė valdyti potencialius interesų konfliktus

Ginčų finansavimo reiškinys, nors nėra naujas, bet ilgą laiką taikomas nebuvo. Vis tik šiuo metu matomas itin didelis arbitražo proceso finansavimo pasitelkiant trečiąsias šalis proveržis. Tačiau kyla klausimas, ar šio subjekto dalyvavimas arbitražo procese gali kelti interesų konfliktą?

Šiame straipsnyje Eglė Masytė analizuoja tokias situacijas ir daro išvadą, kad arbitražo proceso finansavimo pasitelkiant trečiąsias šalis instituto kontekste interesų konfliktai tarp finansuotojų ir arbitrų gali kilti, o siekiant to išvengti, yra būtina atskleisti finansavimo faktą arbitražo proceso šalims ir arbitrams.

Denis Parchajev ir Ramūnas Audzevičius. Hierarchy between the ICSID Convention and the EU law: did the General Court Judgment in the Micula case help to solve the never-ending dilemma?

Ratifikuodamos ICSID konvenciją, didžioji dauguma ES valstybių įsipareigojo vykdyti ICSID sprendimus, o šių sprendimų apskundimas ir vykdymo atidėjimas tapo galimas tik remiantis atitinkamomis ICSID konvencijos nuostatomis. Visgi, beprecedenčiai ES institucijų sprendimai Mikulos ir Achmea bylose sukūrė pagrindą kvestionuoti ICSID konvencijoje įtvirtintą arbitražo sprendimų apskundimo ir vykdymo režimą. ES valstybės narės įgijo dvi konkuruojančias pareigas: 1) nepripažinti jokių ES „vidinio“ investicinio arbitražo sprendimų, kadangi toks arbitražas nesuderinamas su ES teise; 2) automatiškai pripažinti visus ICSID arbitražo sprendimus, įskaitant sprendimus ginčuose tarp ES investuotojų ir ES valstybių narių. Ilgą laiką arbitražo bendruomenė negalėjo pateikti aiškaus atsakymo kuris iš nurodytų ES valstybių tarptautinių įsipareigojimų turi viršenybę kito įsipareigojimo atžvilgiu.

Šiame straipsnyje Denis Parchajev ir Ramūnas Audzevičius analizuoja dviejų tarptautinių įsipareigojimų hierarchiją ir tiria, ar ES Bendrasis teismas, panaikindamas Europos Komisijos sprendimą Mikulos byloje, padėjo išspręsti nesibaigiančią dilemą.

Patricija Rukštelytė. Tarptautinių ginčų sprendimas pagal Arb-Med-Arb modelį: privalumai, trūkumai ir ateities perspektyvos

Pastebima tendencija, jog verslo subjektai arbitražą vis dažniau yra linkę derinti su kitais alternatyviais ginčų sprendimo būdais. Šiai didėjančiai paklausai patenkinti atsiranda ir vis dagiau pasiūlos. Vienas iš tokios pasiūlos pavyzdžių – Arb-Med-Arb išlygos.

Šiame straipsnyje Patricija Rukštelytė analizuoja dar daugeliui Lietuvoje nepažįstamą ir ginčų nagrinėjimo praktikoje retai taikomą Arb-Med-Arb alternatyvaus ginčų sprendimo modelį; jo trūkumus, privalumus ir ateities perspektyvas. Autorė daro išvadą, jog Arb-Med-Arb išlygos populiarumas Lietuvoje iš dalies priklausys nuo to, ar Europos Sąjunga in corpore arba Lietuva atskirai prisijungs prie Singapūro konvencijos, kuria buvo sureguliuotas tarptautiniu mediacijos būdu pasiektų susitarimų priverstinis vykdymas.

Albertas Šekštelo. Singapore Convention on Mediation – Grounds for Refusing to Enforce

2018 m. gruodžio 20 d. UNCITRAL generalinė asamblėja priėmė Jungtinių Tautų konvenciją dėl tarptautinių mediacijos būdu priimtų susitarimų, dar žinomą kaip Singapūro konvencija. Tikimasi, kad ši konvencija turės ne ką mažesnį pasisekimą nei Niujorko konvencija dėl arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo.

Šiame straipsnyje Albertas Šekštelo vertina, kokie yra konvencijoje įtvirtinti atsisakymo pripažinti sudarytą taikos susitarimą pagrindai, analizuojama konvencijos rengimo istorija. Straipsnyje daroma išvada, kad nors konvencijos tekstas yra kompleksinis, jis atitinka konvencija siekiamą tikslą skatinti taikų ginčų sprendimą. Belieka tikėtis, kad konvencija turės tokį patį pasisekimą kaip ir Niujorko konvencija.

Tadas Varapnickas. Kas yra arbitras?

Nors tarptautiniam komerciniam arbitražui doktrinoje skiriama nemažai dėmesio, klausimas, koks yra arbitro statusas ir iš kur kyla jo įgaliojimai, dažnai pamirštamas.

Šiame straipsnyje dr. Tadas Varapnickas būtent ir analizuoja skirtingas arbitražo prigimties teorijas, siekiant paaiškinti, kaip jos supranta arbitro statusą, ir vertina, kuri iš arbitro statuso teorijų yra labiausiai priimtina šiuolaikinėje arbitražo teisėje. Straipsnyje daroma išvada, kad arbitro statusas yra sui generis, turintis paslaugų teikimo bruožų.

Parengė advokatų kontoros TGS Baltic teisininkai Patricija Rukštelytė ir Dr. Tadas Varapnickas

Back to top button