E. Jakubauskas. Teisinis „unboxingas“: CPK VII dalis. Galbūt atėjo laikas reformai?

Tarptautinę Lietuvos teismų jurisdikciją reglamentuojančios nacionalinės proceso teisės normos išdėstytos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK, Kodeksas, proceso įstatymas) VII dalyje (780–819 straipsniai). Ši Kodekso dalis nebuvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos įstatymų leidėjo bandymas reglamentuoti tarptautinį civilinį procesą – pirmosios Lietuvos dvišalės (ir trišalė) teisinės pagalbos sutartys, reglamentuojančios, inter alia, tarptautinės jurisdikcijos klausimus, su kitomis valstybėmis buvo suderintos ir pasirašytos praėjus vos keleriems metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo (1992 m. su Latvija ir Estija, Baltarusija, Rusija; 1993 m. su Lenkija, Moldova, Ukraina). Šios sutartys – be galo kuklios ir archajiškos, iš šiandieninės teisinės sistemos poreikių perspektyvos jau reikalaujančios modernizavimo. Tačiau nesinori jų labai kritikuoti – vis dėlto šie dokumentai pasirašyti pačioje Nepriklausomybės pradžioje, jas sudariusioms valstybėms pereinant nuo planinės prie rinkos ekonomikos, dar nevisiškai įsivaizduojant, kokie bus visuomenės ir tarptautinio verslo poreikiai ateityje.

Tuo tarpu naujasis CPK buvo priimtas 2002 metais, nuo pirmųjų teisinės pagalbos sutarčių pasirašymo praėjus dešimtmečiui. Tokio laikotarpio pakanka tarptautinių sutarčių veikimo privalumams bei trūkumams identifikuoti ir Kodekse panaudoti labiausiai praktikoje pasiteisinusius sprendimus, be kita ko, papildant juos progresyviomis nuostatomis iš tuo metu dar rašalu kvepėjusio Reglamento Nr. 44/2001. Taigi, laiko buvo pakankamai, patirties semtis taip pat turėta iš ko. Rezultatas – CPK VII dalis – jeigu ne teisinės minties šedevras, turėjo būti bent jau solidus ir praktiškas teisinis instrumentas. Bet ar tikrai?

Atlikime CPK VII dalies teisinį „unboxingą“. Jo metu neanalizuosiu aptariamo teisinio reguliavimo detaliai, tik trumpai apžvelgsiu, kaip Kodekso VII dalis reguliuoja tokius iš pirmo žvilgsnio neprobleminius tarptautinės privatinės teisės klausimus kaip bendroji jurisdikcija, specialioji jurisdikcija, jurisdikciniai susitarimai, taip pat pateiksiu bendrų pastebėjimų dėl dokumente naudojamų teisinių konstrukcijų ir naudojimo patogumo.

CPK VII dalį pradeda 780 straipsnis, nurodantis, kad „šio Kodekso VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip“. Šios eilutės skaitytojui natūraliai sukelia klausimą: o kaipgi yra su Europos Sąjungos teisės aktais? Dėl šio klausimo tenka atsiversti Lietuvos Respublikos konstitucinį aktą dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje. Nelabai patogu, užima laiko, didesniam naudojimo patogumui, Lietuvai tapus ES nare, buvo galima nuostatą dėl CPK VII dalies santykio su ES tarptautine privatine teise įrašyti ir į CPK 780 straipsnį. Vis dėlto čia nėra nieko kritinio, todėl skaitome toliau ir, nesustodami prie CPK 781 ir 782 straipsnių (nors tobulinti ir čia yra ką), einame prie didesnių įdomybių.

Antrajame skirsnyje, kuris pavadintas „Bendrosios nacionalinio teismingumo taisyklės“ ir kuriame turėtų būti tradicinė, dar iš romėnų teisės atėjusi actio sequitur forum rei norma, yra sudėta ne kas kita, o specialiosios tarptautinės jurisdikcijos taisyklės bei išimtinės jurisdikcijos taisyklės atitinkamų kategorijų bylose – CPK 784 ir 785 straipsniai (jurisdikcijos normos šeimos teisinių santykių byloms bei tėvų ir vaikų teisinių santykių byloms). Tame pačiame skirsnyje taip pat yra ir 786 straipsnis, nustatantis išimtinę Lietuvos teismų jurisdikciją daiktinių teisinių santykių byloms dėl nekilnojamojo turto. Keista? Šiek tiek.

Tuomet kurgi yra tikroji bendrosios jurisdikcijos taisyklė? Ieškome toliau ir randame ją CPK 787 straipsnio, kuris pavadintas „Principai“, 1 dalies 1 punkte, nurodančiame, kad „bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos šio Kodekso VII dalies LIX skyriaus antrajame skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena“.

Neaišku dėl ko, bet minėta bendrosios jurisdikcijos norma įrašyta tame pačiame straipsnyje su kitų rūšių jurisdikcijos taisyklėmis, kurios pagal savo esmę iš tiesų yra jokie ne principai, o atitinkamai quasi in rem, in rem bei specialiosios jurisdikcijos taisyklės. Toks normų vietos teisės akte parinkimas, nors ir klaidingas teoriškai, galbūt nebūtų labai tragiškas praktine prasme – dauguma šių normų yra bendro pobūdžio, taigi iš bėdos galėtų būti viename straipsnyje. Nepaisant to, kur kas daugiau keblumų kelia šia norma įtvirtinta teisinio reglamentavimo schema – CPK 787 straipsnis pirmiausia pateikia nuorodą į teisenos rūšį, suteikia prioritetą LIX skyriaus 2 skirsnio nuostatoms ir tik tuomet gali būti taikomas pats. Toks reguliavimo mechanizmas ne tik labai nepatogus, bet ir neatitinka bendrosios jurisdikcijos esmės (apie tai žr. žemiau).

Taigi tai, kas progresyviose kodifikacijose yra laikoma bendrosios tarptautinės jurisdikcijos taisykle, mūsų CPK VII dalies 787 straipsnyje, sumaišius su kitų rūšių jurisdikcijos taisyklėmis, tapo „principais“ ir nukeliavo į LIX skyriaus 3 skirsnį, o tai, kas turėtų būti specialiosios jurisdikcijos taisyklės, tapo „bendrosiomis“ taisyklėmis, bet, nepaisant to, kažkodėl gavo prioritetą prieš „principus“ ir atsidūrė to paties skyriaus 2 skirsnyje. Visos šios painiavos būtų galima išvengti pirmiausia (ir be jokių perteklinių sąsajų su teisenos rūšimis – jos ne tik yra nereikalingos, apsunkina darbą ir įvelia papildomos sumaišties į ir taip netobulą reguliavimą) išdėstant bendrąją jurisdikciją, o toliau jau gražiai išdėliojant kitų jurisdikcijos rūšių normas ir už jų surikiuojant bendrai taikomas procesines normas (pvz., CPK 782 straipsnį (ex officio jurisdikcijos patikrinimas), CPK 781 straipsnį (perpetuatio fori) ir kt.).

Galbūt pernelyg kritikuoju formalius dalykus? Nemanau – jurisdikcijos taisyklės turi būti paprastos ir lengvai nuspėjamos, asmuo neturėtų narplioti Gordijo mazgo, kreipdamasis į teismą, ypač atsižvelgiant į tai, kad ši CPK dalis ypač aktuali užsienio subjektams, kurie gali neturėti sisteminių lietuviško civilinio proceso žinių. Todėl kokybiškas reguliavimas reikalauja aiškios normų loginės struktūros ir lengvai suprantamo jų tarpusavio santykio. Būtent dėl šios priežasties jurisdikcijos taisyklių skirstymas į rūšis nėra savitikslis dalykas. Tikriausiai svarbiausia bendrosios jurisdikcijos ypatybė yra ta, kad ji gali koegzistuoti, pavyzdžiui, su specialiąja jurisdikcija. Šiuo atveju pasirinkimo reikšti ieškinį pagal bendrąją ar specialiąją taisyklę prerogatyva tenka ieškovui (pavyzdžiui, jam gali būti paprasčiau įrodyti vieną ar kitą jurisdikcijos pagrindą sudarančias faktines aplinkybes). Būtent todėl reguliavimas turi būti toks, kad ir ne teisininkui būtų aišku, kur yra bendroji jurisdikcija, o kur – specialioji. Kaip minėta, šiuo metu galiojantis reguliavimas bendrosios jurisdikcijos taisyklę leidžia taikyti, kai netaikomos specialiosios, o tai konceptualiai neatitinka įprastos bendrosios jurisdikcijos logikos.

Galbūt jurisdikciniai susitarimai proceso įstatyme sureguliuoti kokybiškiau? Deja. Nežinia kodėl, bet prorogacinį susitarimą skirta reglamentuoti CPK 787 straipsnio 2 dalies norma, nurodanti, jog „šalys gali raštu susitarti, kad turtiniai ginčai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose“, Kodekse prišlieta prie jau minėtų „principų“, o derogacinį susitarimą reglamentuojanti norma išskirta į atskirą 788 straipsnį, kurio 1 dalyje nurodoma, kad „ūkinės komercinės veiklos subjektai gali raštu susitarti, kad ginčai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, jeigu šis susitarimas neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numatoma priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei. Šis susitarimas negalimas dėl bylų, kurioms numatoma išimtinė Lietuvos Respublikos teismų kompetencija“.

Sistemiškai skaitant CPK 787 straipsnio 2 dalį ir 788 straipsnio 1 dalį, skaitytojui neabejotinai kils akivaizdūs klausimai: 1) kodėl jurisdikcijos prorogacija gali naudotis visi („šalys“), o deroguoti leista tik „ūkinės komercinės veiklos subjektams“; 2) kodėl neturtinių ginčų atveju negalima prorogacija; 3) kodėl negalima deroguoti dėl deliktinių reikalavimų (norma kalba apie „ginčus, kylančius iš sutartinių teisinių santykių“), pavyzdžiui, jau po ginčo kilimo; 4) kaip veikia ši norma, kai reikalavimas per se yra ne sutartinis, bet susijęs su sutartiniais santykiais; 5) kodėl Lietuvos įstatymų leidėjas nori saugoti kitos valstybės viešąją tvarką („jeigu šis susitarimas neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numatoma priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei“); 6) kaip praktikoje turėtų atrodyti ieškinio priėmimo stadija, jeigu, jos metu atliekant jurisdikcijos patikrinimą ir susidūrus su derogaciniu susitarimu, be tokio susitarimo egzistavimo, galiojimo ir ribų klausimo, dar reikia aiškintis ir užsienio teisės turinį; 7) kaip šiuo atveju turėtų veikti CPK 808 straipsnis, t. y. kas turi pareigą nustatyti užsienio teisės turinį – šalys, nes nustatė sutartyje jurisdikcinį susitarimą, ar teismas, nes įstatymas nustato jam pareigą patikrinti, ar šalių susitarimas neprieštarauja užsienio teisei. Nors minėtos teisės normos lengvai „ištiesinamos“ teisės aiškinimo būdu, vis dėlto tenka pripažinti, kad reguliavimas galėtų būti ir geresnis.

Galiausiai reikia apžvelgti ir tai, ko nėra „pakuotėje“. Kadangi nėra daug ko, apsiribosiu dviem, mano manymu, aktualiausiais pavyzdžiais: 1) CPK VII dalyje nėra savarankiškų tarptautinės jurisdikcijos normų reikalavimams, kylantiems iš sutarčių, ir reikalavimams, kylantiems iš deliktų; 2) taip pat nėra normų, reglamentuojančių tarptautinės jurisdikcijos klausimus skirtingose valstybėse reziduojančių atsakovų daugeto atveju.

Taisyklės, reglamentuojančios jurisdikciją reikalavimams, kylantiems iš sutarties, kylantiems iš delikto ar esant atsakovų daugetui, savo esme yra paprastos specialiosios jurisdikcijos taisyklės. Specialioji jurisdikcija, skirtingai nei bendroji jurisdikcija, kuri gali būti taikoma nepriklausomai nuo ginčo rūšies, yra skirta tik konkrečioms ginčų rūšims, kurias įvardija pati jas įtvirtinanti teisės norma. Specialiosios jurisdikcijos taisyklių teisinė logika yra (turėtų būti) pagrįsta konkretaus ginčo ir teismo ryšiu, kuris ir pateisina atitinkamos valstybės teismų jurisdikciją. Kitu atveju, nesant tarp ginčo ir valstybės pakankamo ryšio, šios valstybės teismų jurisdikcija laikoma grobuoniška (žr., pvz., Prancūzijos CK 14 ir 15 straipsnius). Taigi konkrečių ginčų kategorijų ryšys su valstybe teisės akte normaliu atveju turėtų būti išreiškiamas atitinkamais jungiamaisiais faktoriais, priklausomai nuo kurių buvimo tos valstybės teismas sprendžia, ar prisiimti jurisdikciją, o bylos šalys gali modeliuoti savo bylinėjimosi taktiką. Visa tai turi būti nurodyta įstatyme, t. y. kokiais konkrečiais atvejais yra laikoma, kad atitinkamos kategorijos ginčai turi pakankamą ryšį su Lietuva.

Kalbant konkrečiai apie jau minėtas atskiras specialiosios jurisdikcijos taisykles sutartiniams ir deliktiniams reikalavimams, akivaizdu, kad abiejų rūšių reikalavimų jurisdikcijai aktualūs jungiamieji faktoriai yra visiškai skirtingi ir to priežasčių nereikia aiškinti. Tuo tarpu mūsų CPK sutartinių ir deliktinių reikalavimų jurisdikcijai aktualūs jungiamieji faktoriai liko net neįvertinti ir atitinkamai šiame įstatyme neįtvirtinti. Todėl situacija yra tokia, kad sutartinių ir deliktinių reikalavimų tarptautinę jurisdikciją reglamentuoja iš esmės vienintelė norma, suteikianti Lietuvos teismams jurisdikciją, kai „ginčo dalykas yra <…> prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje“. Nekelia abejonių, kad galiojantis reguliavimas – archajiškas, visiškai nepritaikytas tarptautinėje privatinėje teisėje susiklostančių situacijų įvairovei, ir netgi gali būti labai problemiškas (pvz., tarptautinio actio Pauliana atveju).

Kiek tai susiję su atsakovų daugetu, poreikis įtraukti kelis skirtingose valstybėse reziduojančius subjektus kaip atsakovus byloje dažniausiai rodo esant tam tikrą bendrumą (pvz., bendrai deliktą padarę asmenys, tos pačios sandorių grandinės dalyviai ir kt.). Šis bendrumas įprastai pateisina specialiosios jurisdikcijos taisyklės atsakovų daugetui nustatymą proceso teisės akte ir reikalavimų akumuliavimo viename forume galimybę. Tokios galimybės nesant, teismai, taikydami pozityviąją teisę, nustato jurisdikciją kiekvienam atsakovui atskirai. Taigi dažnai pagal galiojantį reguliavimą teismas turi jurisdikciją tik dėl vieno iš atsakovų (pvz., atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje), nors situacijos esmė reikalauja bendro nagrinėjimo. Jurisdikcija tik vieno iš atsakovų atžvilgiu, net jeigu ir būtų nustatyta, būtų beprasmė – akivaizdu, kad teismas tokiose situacijose negali išspręsti ginčo tik dėl vieno iš atsakovų. Kitoks aiškinimas reikštų sprendimą dėl į bylą neįtrauktų asmenų ir absoliutų procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą. Be to, kadangi nėra aišku, koks teisinis reguliavimas įtvirtintas kitos valstybės, turinčios jurisdikciją kito atsakovo atžvilgiu, teisės aktuose, visiškai realios situacijos, kad šis teismas pagal lex fori neturės jurisdikcijos subjekto iš Lietuvos atžvilgiu, taigi ieškovui kyla reali grėsmė likti be teismo.

Ar mums reikia geresnio instrumento? Neabejotinai. Užsienio valstybių, santykiuose su kuriomis taikytinos CPK tarptautinės privatinės teisės normos, yra labai daug – CPK VII dalis taikoma tuomet, kai bylai netaikomi Europos Sąjungos reglamentai, taip pat tuo atveju, jeigu Lietuvos ir kitos susijusios valstybės nesaisto tarptautinė sutartis, kurioje būtų sureguliuoti atitinkami klausimai. Todėl šis teisės aktas išlieka aktualus. Lietuvos, kaip Europos Sąjungos valstybės narės, teismų priimtiems sprendimams Briuselio režimas taikomas nepriklausomai nuo jų jurisdikcijos teisinio pagrindo, taigi kokybišką teisinį reguliavimą būtina turėti ir dėl šios priežasties.

Deja, šios CPK VII dalies problemos toli gražu nėra vienintelės, o reguliavimo pakeitimai paprastai šios Kodekso dalies taip ir nepasiekia. Taigi, galbūt atėjo laikas reformai?

Parengė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultantas Ernestas Jakubauskas