V. Mizaras. Facebook pralaimėjimas ES Teisingumo Teisme (byla C-18/18): ar teiginys „jis yra „fašistų“ partijos narys“ būtų ekvivalentiškas teiginiui „jis yra „komunistų partijos“ narys“

Tai pirmasis klausimas, kuris kilo mintyse, perskaičius ES Teisingumo Teismo (ESTT) prejudicinį sprendimą, priimtą 2019 m. spalio 3 d. byloje C-18/18, Eva Glawisching-Piesczek prieš Facebook Ireland Limited.

Šios bylos sprendimas yra ypač svarbus dėl kelių klausimų. Pirmiausiai, dėl asmeninių neturtinių teisių (bylos kontekste – teisės į asmens garbės ir orumo apsaugą) ir pagrindinių žmogaus teisių – teisės į saviraiškos bei minčių (informacijos) skleidimo laisvę suderinimo. Antra, kadangi byla susijusi su politine veikla užsiimančio asmens teisių gynimu, tai tampa svarbus visuomenės teisės kritikuoti valdžią, politikus užtikrinimui, kartu nepaneigiant konkretaus politiko, kaip asmens, teisių apsaugos.

ESTT priimdamas sprendimą iš esmės pritarė 2019 m. birželio 4 d. Generalinio advokato Maciej Szpunar išvadai, todėl atskirai apie ją šiame komentare neminėsiu.

ESTT šioje byloje turėjo atsakyti į pagrindinį klausimą – ar prieglobos (hosting) paslaugas teikiantis teikėjas, valdantis socialinio tinklo platformą (bylos aplinkybių kontekste – Facebook Ireland Limited) (toliau tekste –socialinio tinklo platformos valdytojas) gali būti įpareigojamas pašalinti informaciją, savo turiniu identišką ir ekvivalentišką prieš tai neteisėta (teises pažeidžiančia) pripažintos informacijos turiniui. Ir, ar toks įpareigojimas gali būti nustatytas viso pasaulio mastu ar tik ES, ar gal tik konkrečioje valstybės narės, kurioje pirminė neteisėta informacija buvo paskleista, teritorijoje. Ir, pagaliau, – jeigu gali būti, tai kokioms sąlygoms esant – ar jis tą pareigą turėtų tik, kai gauna pranešimą apie tokią informaciją, ar turi ir stebėjimo pareigą, kad daugiau savo turiniu identiškos ir ekvivalentiškos informacijos nebūtų viešinama.

Taigi, byloje buvo kalbama ne apie konkrečiu atveju jau pripažintos neteisėta informacijos panaikinimą ar prieigos prie jos ribojimo, apie tokį pat įpareigojimą kitos, to paties socialinio tinklo vartotojo ar kitų vartotojų (trečiųjų asmenų) skleidžiamos informacijos, kuri savo turiniu identiška arba iš esmės panaši į jau neteisėta pripažintą informaciją, atžvilgiu.

O ES teisės aktų aiškinimo prasme, teismas turėjo atsakyti į paminėtus klausimus, aiškindamas 2000 m. birželio 8 d. Elektroninės komercijos direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalį kartu su direktyvos 14 straipsniu.

Bylos faktinės aplinkybės buvo tokios.

Eva Glawischnig-Piesczek buvo Austrijos Nacionalinės tarybos (Nationalrat) narė, parlamento Žaliųjų frakcijos vadovė ir šios partijos atstovė spaudai. Facebook Ireland Limited, Airijoje registruota bendrovė, kurios buveinė – Dubline, yra JAV įmonės Facebook Inc. patronuojamoji bendrovė. Facebook Ireland valdo ne JAV ir Kanadoje gyvenantiems naudotojams skirtą internetinę socialinio tinklo platformą, kurią galima pasiekti, žinia, adresu www.facebook.com. Ši platforma suteikia, kaip žinome, naudotojams galimybę kurti privačias paskyras ir skelbti komentarus.

2016 m. balandžio 3 d. vienas minėtos platformos naudotojas savo asmeninėje paskyroje paskelbė straipsnį iš Austrijos informacinio tinklalapio „oe24.at“, pavadintą „Žalieji: turime išsaugoti minimalias pajamas pabėgėliams“. Ši publikacija lėmė tai, kad minėtoje platformoje buvo atkurta originalios svetainės „išankstinė peržiūra“, kur buvo matyti šio straipsnio pavadinimas ir santrauka, taip pat ieškovės nuotrauka. Šis naudotojas paskelbė ir ieškovę žeminantį komentarą, teigdamas, kad ji yra „niekinga tėvynės išdavikė“, „korumpuota kvaiša“ ir „fašistų partijos“ narė. Šio naudotojo internete paskelbtus komentarus galėjo perskaityti bet kuris aptariamos platformos naudotojas.

2016 m. liepos 7 d. raštu ieškovė pareikalavo, kad Facebook Ireland pašalintų šį komentarą. Kadangi Facebook Ireland nepašalino minėto komentaro, ieškovė pareiškė ieškinį Vienos komercinių bylų teismui (Handelsgericht Wien), prašydama šio teismo priimti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įpareigojant Facebook Ireland nebeskelbti ir (arba) nebeplatinti ieškovę vaizduojančių nuotraukų, jei pridedamame tekste naudojami identiški ir (arba) „ekvivalentiško turinio“ teiginiai, t. y. kad ieškovė yra „tėvynės išdavikė“ ir (arba) „korumpuota kvaiša“, ir (arba) „fašistų partijos narė“.

2016 m. gruodžio 7 d. Vienos komercinių bylų teismas priėmė prašomą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Priėmus šią nutartį Facebook Ireland padarė paskelbtą turinį neprieinamą Austrijoje.

Gavęs apeliacinį skundą Vienos aukštesnysis apygardos teismas (Oberlandesgericht Wien) laiko galioti pirmosios instancijos teisme priimtą nutartį, kiek tai buvo susiję su identiškais teiginiais. Šis teismas nepatenkino Facebook Ireland prašymo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikyti tik Austrijoje. Tačiau šis teismas nusprendė, kad pareiga nebeskelbti ekvivalentiško turinio teiginių susijusi tik su teiginiais, apie kuriuos Facebook Ireland sužinojo iš ieškovės pagrindinėje byloje, trečiosios šalies arba kokiu nors kitu būdu.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai savo sprendimus grindė tuo, kad paskelbtame komentare buvo teiginių, kurie ypač pažeidžia ieškovės garbę ir leidžia manyti, kad ji vykdė nusikalstamą veiką, nepateikiant jokių to įrodymų. Be to, šių teismų teigimu, reiškiant nuomonę apie politinį veikėją, jei nėra sąsajos su politine arba bendrojo intereso diskusija, negalima remtis ir teise į saviraiškos laisvę.

Abi šalys pagrindinėje byloje pateikė skundus Austrijos Aukščiausiajam Teismui (der Oberster Gerichtshof), o šis teismas nusprendė, kad aptariamais teiginiais buvo siekiama pažeisti ieškovės garbę, ją viešai įžeisti ir apšmeižti. Tačiau šis teismas nusprendė kreiptis į ESTT prašydamas priimti prejudicinį sprendimą, ar reikalavimas nutraukti neteisėtus veiksmus, pateiktas prieglobos paslaugų teikėjui, kuris valdo socialinį tinklą, prie kurio kasdien prisijungia daug naudotojų, gali būti išplėstas pasaulio mastu ir apimti jam nežinomus identiškus ir (arba) ekvivalentiško turinio teiginius. Kartu Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pagal jo paties jurisprudenciją tokia prievolė laikytina proporcinga, jei valdytojui jau buvo pranešta bent apie vieną suinteresuotojo asmens interesų pažeidimą, padarytą paslaugos gavėjo įrašu, ir tokiu būdu buvo sukonkretinta rizika, kad gali būti ir daugiau pažeidimų

ES Teisingumo teismo pozicijos ir jų komentaras

Teismo prejudicinio sprendimo esmines pozicijas galima būtų suskirstyti į kelias grupes.

Pirma, dėl įpareigojimo panaikinti ar blokuoti prieigą prie informacijos, kuri savo turiniu identiška ir kuri ekvivalentiška prieš tai neteisėta pripažintai informacijai. Labiausiai čia diskutuotinas aspektas – kas laikytina ekvivalentišku turiniu ir kas bei kaip tą turi nustatyti.

Antra, su pirmąja paminėta pozicija susijusi – dėl socialinio tinklo platformos valdytojo pareigos stebėti jo valdomame socialiniame tinkle skelbiamą informaciją – kokios apimties pareiga gali būti nustatyta, o kokios ne.

Trečia, įpareigojimo pašalinti ar blokuoti prieigą prie informacijos teritorinis veikimas – pasaulinis mastas.

Taigi, pirmiausiai, dėl pareigos panaikinti ar riboti prieigą prie informacijos apimties turinio prasme.

Atsakydamas į šį klausimą, ESTT nagrinėtos bylos kontekste suformulavo tokias dvi pozicijas: dėl savo turiniu tapačios (identiškos) informacijos ir savo turiniu panašios (ekvivalentiškos) informacijos prieš tai neteisėta pripažintos informacijos turiniui.

Pagrindinis argumentas, kodėl teismas ryžosi išsakyti poziciją, kad ne tik tapataus, bet ir ekvivalentiško turinio informaciją gali būti įpareigojama panaikinti ar riboti prie jos prieigą, tai teisių gynimo būdų veiksmingumo užtikrinimas, nes, pasak teismo, jeigu būtų „neliečiamos“ žinutės, tik šiek tiek besiskiriančios nuo anksčiau neteisėtomis pripažintų žinučių, tai sąlygotų, kad atitinkamas asmuo turėtų atlikti daugiau procedūrų, kad būtų nutraukti teises pažeidžiantys veiksmai. Be to, teismas pabrėžė, kad Elektroninės komercijos direktyvos 18 straipsnio 1 dalis nurodo, kad teisių gynimo veiksmingumas susijęs ne tik su jau atliktų teises pažeidžiančių veiksmų nutraukimu, bet ir užkirtimu kelio naujiems neteisėtiems veiksmams (Direktyvos 18 str. 1 d. numato galimybę imtis teisinių priemonių, įskaitant laikinąsias, skirtų nutraukti bet kokį pažeidimą ir užkirsti kelią tolesniam susijusių interesų pažeidimui). Tiesa, mano manymu, ši Direktyvos nuostata greičiausiai yra skirta pabrėžti prevencinio ieškinio, orientuoto į užkirtimą kelio dar neatliktiems, bet galimiems ateityje veiksmams, kai nustatomas jų padarymo realus pavojus. Nors, pripažįstu, kad yra galima ir teismo pateikta Direktyvos 18 straipsnio 1 dalies interpretacija.

Kai siekiama įpareigojimą socialinio tinklo platformos valdytojui nustatyti turiniu tapačios informacijos skleidimo blokavimui, tai, teismo nuomone, 2000 m. birželio 8 d. Elektroninės komercijos direktyvos 2000/31/EB 15 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama, jog prieglobos paslaugų teikėjas, valdantis socialinio tinklo platformą, būtų įpareigotas pašalinti informaciją ar uždrausti prieigą prie jos, kai ši informacija yra identiška prieš tai neteisėta pripažintai informacijai, nepriklausomai nuo to, kas tokią informaciją socialiniame tinkle prašė išsaugoti.

Kitaip tariant, pareiga panaikinti turiniu tapačią informaciją prieš tai neteisėta pripažintos informacijos turiniui ar riboti prieigą prie jos gali būti nustatoma absoliučiai kiekvieno socialinio tinklo naudotojo atžvilgiu. Jeigu, tarkim, nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad socialiniame tinkle naudotojas X paskelbė, tarkim, kad politikas Y yra kyšininkas, ir tokią informaciją pripažino pažeidžiančia politiko Y teises (t. y. neteisėta), tai socialinio tinklo valdytojas teismo sprendimu gali būti įpareigotas panaikinti ar riboti prieigą prie tokio paties turinio informacijos, ne tik naudotojo X atžvilgiu, bet ir bet kurių kitų asmenų, kurie tokio pat turinio informaciją skelbtų socialiniame tinkle.

Tuo tarpu, kai socialinio tinklo platformos valdytoją siekiama įpareigoti panaikinti informaciją ar riboti prieigą prie jos, kuri savo turiniu panaši (ekvivalentiška) prieš tai neteisėta pripažintos informacijos turiniui, tai ESTT nustatė tam tikras tokio įpareigojimo sąlygas. Jos pagal teismo poziciją būtų tokios.

Pirmiausiai, aktualus klausimas, kas, apskritai, laikytina ir kaip nustatyti, ar skelbiama informacija savo turiniu yra ekvivalentiška prieš tai neteisėta pripažintos informacijos turiniui.

Pasak teismo, bendriausia prasme, ekvivalentiško turinio informacija yra tokia, kurios turinys, iš esmės perteikiantis tą pačią žinutę, yra suformuluotas šiek tiek kitaip dėl vartojamų žodžių ar jų junginio, palyginti su informacija, kurios turinys buvo pripažintas neteisėtu.

Iš karto pasakęs tai, ką nurodžiau, teismas nerimastingai pabrėžė, kad tai nereiškia socialiniame tinkle skelbiamos informacijos stebėjimo ar filtravimo pareigos nustatymo (ką draudžia ir šioje ESTT nagrinėtoje byloje aiškinamas Elektroninės komercijos direktyvos 15 str.) Atvirkščiai, teismas, žinodamas ir ES teisę, tarp jų ir savo ligšiolinę jurisprudenciją, pasakė, kad negali būti nustatytos bendros pareigos stebėti jo saugomą informaciją ir socialinių tinklų platformos valdytojas negali būti įpareigojamas aktyviai domėtis faktais ar aplinkybėmis, kurios sąlygojo neteisėtą turinį.

Tačiau, ESTT pripažino galimybę įpareigoti socialinio tinklo platformos valdytoją konkrečiu atveju visgi stebėti skelbiamą informaciją. Taigi, atsiranda prieglobos paslaugų teikėjams (bylos kontekste socialinio tinklo valdytojui) saugomos ir skelbiamos informacijos stebėjimo pareiga konkrečiu atveju pagal ieškovo, savo teises ginančiojo ir prašančiojo taikyti įpareigojimus, suformuluotus ir nurodytus duomenis, kuriuos nacionalinis teismas sprendime, tenkindamas įpareigojimo reikalavimą, patvirtino.  Tai reiškia, kad nacionaliniame teisme nagrinėjamoje byloje, pirmiausiai, ieškovas ieškinyje, o po to ir teismas sprendimo (ar nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones) rezoliucinėje dalyje, jeigu tenkins ieškovo reikalavimus, turės aiškiai nurodyti duomenis – kriterijus, žodžius, frazes ir pan., asmenų, kurių prašymu bus saugoma ir skelbiama informacija, pavadinimus – pagal kuriuos socialinio tinklo valdytojas galėtų, kaip teismas nurodė, be atskiro informacijos turinio vertinimo ir nenaudodamas automatizuotų paeiškos techninių priemonių, įvykdyti nustatytą įpareigojimą.

Toks ESTT pozicijos interpretavimas plaukia iš to, kad jo atsakyme į nacionalinio teismo klausimą išsakomi tokie teiginiai: įpareigojimas gali būti nustatytas, jeigu tokios ekvivalentiškos informacijos stebėjimas ar tyrimas (aiškinimasis dėl jos ekvivalentiškumo) apsiriboja tokia informacija, kuria perteikiama iš esmės pagal turinio prasmę ta pati žinia, kaip ir prieš tai neteisėta pripažinta informacija, ir, jeigu nacionalinio teismo nustatytame įpareigojime numatyti kriterijai, pagal kuriuos socialinio tinklo valdytojas galėtų be kokio nors savarankiško (autonominio) vertinimo, nustatyti ekvivalentiškumą.

Matome, kad nacionaliniam teismui, nagrinėsiančiam individualią bylą teks užduotis sprendime nurodyti aiškius kriterijus, kartu įvertinant, ar tie kriterijai atitiks dar „iš esmės pagal turinio prasmę“ tą pačią žinią, ar jau bus per daug nutolę nuo žinios prasmės. Pavyzdžiui, mano komentaro pavadinime keliamas klausimas.  Jeigu bus pripažinta, kad kas nors politiką apibūdino „fašistų partijos“ nariu, ir teismas konstatuos, kad tai neteisėta informacija, o ieškovas norės, kad jo nesietų ir su „komunistų partijos“ nariu ir prašys nurodyti šią frazę, kaip atitinkančią ekvivalentiškumo, t. y. panašumo pagal prasmę pirmos žinutės turiniui, ir prašys drausti skelbti tokio turinio informaciją, ar tai būtų panašus pagal prasmę turinys ar ne. Ir teismas turės pasinerti į svarstymus – fašizmas ir komunizmas kaip ideologijos ir ja grindžiami režimai – ekvivalentiški ar ne. Ir tokio klausimo vertinimas dar gali būti skirtingas, priklausomai, kokioje valstybėje narėje toks vertinimas bus atliekamas. Štai Lietuvoje fašizmo ir komunizmo vertinimas iš esmės vienodas, bet, pavyzdžiui, Ispanijoje ar Portugalijoje komunistų partijos vaidmuo visai kitaip vertinamas. Tai ypač aktualu tampa, turint omeny, kad ESTT pozicija tokia, kad minimi įpareigojimai socialinio tinklo platformos valdytojams gali būti taikomi pasauliniu mastu. Panašiai gali būti svarstoma – ar asmens siejimas vienoje žinutėje su fašizmu, o kitoje su radikaliuoju nacionalizmu – ekvivalentiškas turiniu ar ne.

Kitas svarbus aspektas dėl aptariamo ESTT prejudicinio sprendimo – tai įpareigojimų teritorinė apimtis. Pasak teismo, minėti įpareigojimai gali būti nustatyti neribojant vienos kokios nors valstybės narės teritorija, bet ir viso pasaulio mastu. Taigi, socialinio tinklo platformos valdytojas gali būti įpareigotas panaikinti ar riboti prieigą prie informacijos visose pasaulio teritorijose, kur tik yra pasiekiamas jo valdomas tinklas elektroniniais ryšiais. Tiesa, teismas savo atsakyme dėl teritorinės apimties, nurodo, kad įpareigojimas pasauliniu mastu panaikinti informaciją ar apriboti jos prieigą yra nustatomas pagal atitinkamą tarptautinę teisę. Kas turima omeny, teismo sprendime nėra pasisakoma. Galbūt teismas turėjo omeny, kad turi būti paisoma tarptautinėje teisėje nustatytų žmogaus teisių apsaugos standartų?

Šioje vietoje įdomu tai, kad ESTT 2019 m. rugsėjo 24 d. prejudiciniame sprendime byloje C‑507/17, Google LLC v. CINL, kuriame buvo aiškinamas Bendrojo asmens duomenų reglamento taikymas eksteritorialumo požiūriu, nurodė kitokią poziciją. Šioje byloje ESTT konstatavo, kad valstybės narės neprivalo taikyti įpareigojimus paieškos sistemos valdytojui (bylos kontekste – Google), kai valstybės kompetentinga institucija tenkina duomenų subjekto prašymą pašalinti nuorodas, pašalinti tokias nuorodas visose jo paieškos sistemos versijose (t. y. viso pasaulio mastu). Teismas pasakė, kad Reglamento pagrindu įpareigojimus gali nustatyti ES valstybių narių viduje, bet už jos ribų, neprivalo (nors gali). Tokios pozicijos pagrindinis argumentas Google byloje buvo, kad teisės į privatų asmens gyvenimą bei pagrindinių teisų apsaugą standartai gali skirtis paskirose valstybėse. Pasak teismo, valstybės narės priežiūros arba teisminė institucija išlaiko kompetenciją, atsižvelgdama į nacionalinius pagrindinių teisių apsaugos standartus, nustatyti pusiausvyrą tarp, viena vertus, duomenų subjekto teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir su juo susijusių asmens duomenų apsaugą, ir, kita vertus, teisės į informacijos laisvę, ir tai atlikdama prireikus nurodyti tokios paieškos sistemos valdytojui pašalinti nuorodas iš visų tokios sistemos versijų. Taigi, matome, kad Google byloje ESTT pripažinęs, kad dėl galimo skirtingo pagrindinių teisių aiškinimo atskirose jurisdikcijose neteisinga būtų įtvirtinti pareigos paieškos sistemos valdytojui šalinti teises pažeidžiančias nuorodas viso pasaulio mastu.

Tuo tarpu šiame komentare aptariamoje Facebook byloje ESTT – atvirkščiai, nurodė, kad bendra taisyklė –  socialinio tinklo valdytojas gali būti įpareigojamas viso pasaulio mastu panaikinti informaciją ar riboti prieigą. Bet jo atsakyme padaryta išlyga „pagal tarptautinę teisę“ galbūt yra tai, kad nacionalinis teismas konkrečioje byloje turi įvertinti, ar konkretūs prašomi įpareigojimai pasauliniu mastu nepažeis tarptautinės teisės užtikrinamų pagrindinių teisių, ypač teisės į informacijos sklaidos ir jos gavimo laisvę, apsaugos paskirose jurisdikcijose. Bet, man atrodo, kad tokia misija nacionaliniam teismui kažin, ar įmanoma. Ir todėl, drįsčiau teigti, kad ESTT pozicija Google byloje dėl įpareigojimų eksteritorialumo už ES ribų, yra racionalesnė ir suprantamesnė. Dėl to manau, kad turėtų būti bendra taisyklė formuluojama bent jau taip – įpareigojimai taikytini ES viduje, o už jos ribų – gali labiau išimtiniais atvejais, įvertinus visas reikšmingas pagrindinių teisių apsaugai būtinas aplinkybes ir standartus, jeigu tai nepažeis tarptautinės teisės garantuojamos pagrindinių teisių apsaugos.

Vietoj konkrečių išvadų – kylančios abejonės.

Turėdami optimistines nuotaikas, teismo pozicijos galėtume vertinti, kaip suradusias tam tikrą pagrindinių teisių apsaugos balansą. Viena vertus, optimaliai ir veiksminai leidžiama naudoti gynimo būdus ir uždrausti skelbti informaciją, kuri ne tik identiška, bet ir ekvivalentiška savo turiniu prieš tai jau pripažintai neteisėta informacijai. Ir iš tikrųjų, privataus asmens interesas yra vienu ieškinio patenkinimu pasiekti tokį rezultatą – užuot kiekvieną kartą, kai bus paskelbta to paties pažeidėjo ar kito asmens savo turiniu identiška ar ekvivalenti informacija, kreiptis į teismą ir reikalauti vis iš naujo uždrausti skelbti, atrodo tikrai neracionalu. Kita vertus, ESTT savo pozicija nepripažino bendros socialinio tinklo valdytojo platformoje talpinamos ir skelbiamos informacijos stebėjimo ir filtravimo pareigos, o tokio įpareigojimo galimumui pritarė tik konkrečiu individualiu atveju, kai teismo sprendime yra pakankamai konkretūs nurodymai, pagal kokius duomenis filtruoti, ir tai lyg iš pirmo žvilgsnio per daug neįsikiša į informacijos, minčių ir kritikos laisvę, nes pastaroji teisė lyg ir bendruoju atveju (abstrakčia prasme) laiduojama.

Bet giliau apmąsčius tokias teismo pozicijas, jos nori nenori verčia abejoti dėl to, ar ne per toli nueita ir, kokius padarinius tai gali sąlygoti.

Didžiausia abejonė kyla dėl to, kad gali būti „filtruojama“ ne tik informacija, turiniu tapati prieš tai neteisėta pripažintos informacijos turiniui, bet ir savo turiniu ekvivalentiška informacija, ir, kad tai darytina pasaulio mastu.

Man reikšmingiausias abejones keliantis dalykas yra toks – ar tikrai valstybių narių teismai, nagrinėdami bylas sugebės užtikrinti žmogaus pagrindinių teisių pusiausvyrą, ypač dėl informacijos gavimo ir skleidimo laisvės. Labiausiai nerimas kyla dėl įvairialypiškumo paskirose valstybėse narėse vertinant pagrindinių teisių apsaugos standartą. Iš karto man mintyse dabartinės Vengrijos, Lenkijos atvejai – juk kritika politinei valdžiai ir jos programoms akivaizdžiai yra siauresnės apimties esamuoju laiku, nei, kad, tarkim, Lietuvoje (kol kas) ar Švedijoje, ar Prancūzijoje arba JAV. Ir netgi mano komentare paminėtas atvejis dėl „fašistų partijos“ ar „komunistų partijos‘, ar „radikalių nacionalistų partijos“ – neabejoju skirtingai būtų traktuojamas paskirose valstybėse. Gal iš tikrųjų nacionaliniai teismai priiminės sprendimus dėl įpareigojimų blokuoti informaciją tik vienpusiškai suprantamų teiginių atžvilgiu, bet, sutikime, kad vienodai suprantama teiginių esmė nėra pliuralistinių demokratinėse santvarkose gyvenančių visuomenių pagrindas.

Antra rimta abejonė, kad gali būti pažeista teisė į informacijos sklaidą dėl to, kad įpareigojimas blokuoti tapataus ir panašaus turinio žinutes gali būti taikomas, nepriklausomai, tokią informaciją skleidžia konkretus byloje buvęs atsakovas ar kitas trečiasis asmuo, kuris nagrinėjant bylą dėl konkrečios informacijos neteisėtumo, net nedalyvavo. Turiu omeny tai, kad jeigu nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje prašoma taikyti draudimus dėl skelbiamos socialiniame tinkle informacijos, pažeidžiančios kito asmens teises, tai tokioje byloje dalyvauti visada abi šalys – konkretus ieškovas ir konkretus atsakovas, ir kiekviena iš šių šalių gali naudotis procesinėmis gynybos priemonėmis ir materialine teise grindžiamais argumentais. Tuo tarpu, jeigu ESTT teigia, kad gali būti panaikinta ar ribojamas skleidimas savo turiniu tapačios ar panašios informacijos, kurią gali skleisti ne tik konkrečioje byloje buvęs atsakovas, bet ir bet kuris kitas trečiasis asmuo, tai kyla pagrįstos abejonės, ar nebūtų pažeidžiamos atitinkamo trečiojo asmens saviraiškos teisės. Juk šis trečiasis asmuo tai nedalyvavo jokioje byloje ir jo atžvilgiu nebuvo reiškiami reikalavimai, ir galbūt jis gali pagrįsti, kodėl jis skleidžia savo turiniu tapačią ar panašią į prieš tai neteisėta pripažintą informaciją. Galbūt jis turi tam tikrų duomenų, faktų, patvirtinančių skleidžiamos informacijos tikrumą, ko galbūt negalėjo įrodyti prieš tai byloje dalyvavęs atsakovas. Ar mes turime dabar įsivaizduoti, kad bet kuris trečiasis asmuo, jeigu manys, kad jo teisę į minčių skleidimo laisvę pažeidžia socialinio tinklo platformą valdantis subjektas, inicijuos savo teisių gynimą prieš tokį socialinio tinklo valdytoją? Bet juk pastarasis ginsis, jog jo veiksmai teisėti, nes tiesiog vykdo teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą. Pripažįstu, kad tokie keliami klausimai kol kas yra hipotetiniai, tačiau aš bent jų tikimybės negaliu paneigti.

Man atrodytų, kad visgi bent jau įpareigojimai panaikinti ar riboti prieigą prie pagal esmę panašaus turinio informacijos į prieš tai neteisėta pripažintos informacijos turinį, turėtų būti taikomi tik konkretaus byloje dalyvavusio atsakovo atžvilgiu arba konkrečiai nacionalinio teismo sprendime nurodytų asmenų atžvilgiu (nors pastarasis aspektas neatitiktų civilinio proceso taisyklės, kad teismo sprendimas res judicata turi tik šalių atžvilgiu). Todėl susiaurinu – įpareigojimas taikytinas tik atsakovo ar atsakovų atžvilgiu.

Ir visgi, nepriklausomai nuo to, kad ESTT savo sprendimu mėgino labai „laviruoti“ tarp pagrindinių teisių ir siekė jų balanso savo pozicijomis, aš iš dalies sprendimą vertinu, kaip grėsmingą prielaidą riboti teisės į informacijos sklaidą socialiniuose tinkluose ar kituose skaitmeniniuose elektroniniais ryšiais pasiekiamuose produktuose. Vienintelė viltis lieka – kad paskirų valstybių narių teismai sugebės užtikrinti pagrindinių teisių pusiausvyrą ir nepradės pamažu naikinti interneto ir jame siūlomų visuomenei naudingų produktų esmės.

O mano komentaro pavadinime paminėtas klausimas – ar „fašistų partijos“ narys ir „komunistų partijos“ narys yra savo turiniu ekvivalentiškas, tegul lieka retoriniu…

Vytautas Mizaras yra VU TF profesorius, advokatų kontoros Ellex Valiūnas partneris, advokatas