Institucijos

Nauja praktika spręsti iš konkurencijos teisės kylančius ginčus arbitraže?

Jungtinių Amerikos Valstijų konkurencijos institucija pirmą kartą istorijoje kreipėsi į arbitražą ginčydama įmonių susijungimą. JAV konkurencijos institucija nusprendė, kad siūlomas susijungimas tarp Kanados įmonės Novelis Inc. ir Indijos įmonės Aleris Corporation turės neigiamos įtakos konkurencijai. Tradicinis kelias neleisti tokio susijungimo JAV būtų kreiptis į teismą ir blokuoti jį. Tačiau institucija 2019 m. rugsėjo 4 d. paskelbė, kad persigalvojo ir vietoj skundo federaliniame teisme kreipėsi į arbitražą, kuriame spręs su susijungimu susijusius rinkos apibrėžimo klausimus.

Institucijos atstovas nurodė, kad šiuo atveju arbitražo procesas leis efektyviau išspręsti rinkos apibrėžimo klausimus bei sutaupys mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl buvo pasinaudota 1996 m. priimtu Administracinių ginčų sprendimo įstatymu, kuris leidžia federalinėms institucijoms pradėti arbiražo procesą, kai su tuo sutinka susijusios ginčo šalys ir kai arbitražas yra priimtinesnis procesas atsižvelgiant į viešuosius interesus.

Galimybė ginčus, kylančius iš konkurencijos teisės, spręsti arbitražu dažnai minima tik esant privačiam konkurencijos teisės įgyvendinimui, t.y. kai ginčas tarp privačių šalių, o ne tada, kai valstybės institucija, atsakinga už konkurencijos teisės įgyvendinimo priežiūrą, vykdo savo funkcijas ir prižiūri imperatyvių teises normų įgyvendinimą. Tai daroma dėl siekio kontroliuoti, kaip laikomasi teisės normų (dėl kurių susitarimai negalimi).

Tiek ES, tiek kiekviena valstybė narė, įskaitant Lietuvą, turi nustatytus procesus, kaip konkurencijos institucijos tiria draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir kontroliuoja susijungimus. Ginčijant institucijų sprendimus dėl šių pažeidimų kreipiamasi į teismą.

ES pasitaiko, kad Europos Komisja naudojasi arbitražo procesu kaip vienu iš teisių gynimo būdų susijungimų bylose arba sutinka su galimu arbitražu dėl įmonių prisiimtų įsipareigojimų susijungimų bylose, kurios baigtos susitarimu (išspręstos ne teisminiu būdu). Tačiau nebuvo atvejų, kad savo turimas susijungimų kontrolės funkcijas įgyvendintų kreipdamasi į arbitražą. Lietuvoje Konkurencijos taryba taip pat nėra įgyvendinusi savo funkcijų per arbitražą.

Arbitražo procesas galėtų efektyviau išspręsti konkurencijos teisės klausimus bei sutaupytų mokesčių mokėtojų pinigų. Tačiau Lietuvoje tokia galimybė iki šiol yra labai ribota.

Valstybės pačios sprendžia dėl to, kokie ginčai gali būti nagrinėjami arbitraže. Lietuvos komercinio arbitražo įstatymas numato, kad arbitražas gali spręsti ginčus dėl žalos, padarytos pažeidus konkurencijos teisės normas, atlyginimo.

Lietuvos įstatymai nenumato galimybės arbitražo teismui atiduoti spręsti klausimų, kurie išimtinai priklauso nuo reguliuojančiųjų institucijų įsikišimo, pavyzdžiui, duodant leidimą susijungti ar susilieti, skiriant baudas ar imantis kitų priemonių, tokių kaip sankcijos už imperatyvių konkurencijos teisės normų nesilaikymą. Tokie sprendimai, be kita ko, nustato teises ir pareigas trečiosioms šalims, apima ir administracinę diskreciją. Todėl pagal dabartinį reguliavimą tokie ginčai negali būti perduoti arbitražui. Tačiau atlikus atitinkamų teisės aktų pakeitimus nebūtų kliūčių ir Lietuvoje pasekti šia gana logiška JAV praktika.

Minėta byla JAV yra nauja praktika, kuri išplečia galimybę spręsti ginčus, kylančius iš konkurencijos teisės, ne tik privačių šalių ginčuose. JAV kokurencijos institucija galimai kuria naują tendenciją spręsti konkurencijos teisės ginčus arbitražu, o ne bylinėjantis teismuose.

Tekstą parengė Advokatų profesinės bendrijos “Motieka ir Audzevičius” vyriausioji teisininkė Rita Griguolaitė ir advokatas Rimantas Daujotas

Raktažodžiai
Close
Close