LAT: savivaldybė neturi teisės ginti viešąjį interesą ginčijant gyvenamojo namo patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutartį
Nagrinėjamoje byloje atsakovai kėlė klausimą, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija turi teisę kreiptis į teismą ginčydama daugiabučio namo bendraturčių ir atsakovės UAB „Antakalnio būstas“ sudarytos jungtinės veiklos sutartį kaip neatitinkančią teisės normose tokiai sutarčiai nustatytų reikalavimų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad Savivaldybė turi tokią teisę, nes ją suteikia teisės aktai, nustatantys savivaldybės funkciją apginti ir užtikrinti visų namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į tinkamą bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja teisių įgyvendinimą, be to, ieškiniu yra ginamas viešasis interesas.
Kasacinis teismas konstatavo, kad Vietos savivaldos įstatymo ir aplinkos ministro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. D1-612 patvirtintų Pavyzdinių taisyklių normos nesuteikia savivaldybei teisės ginti viešąjį interesą civilinio proceso tvarka ginčijant gyvenamojo namo patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį. Dėl to civilinės byla pagal tokį Savivaldybės ieškinį negalėjo būti pradėta, o pradėtas procesas turi būti nutrauktas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priminė, kad viešajam interesui civilinio proceso tvarka ginti yra būtinos dvi pirminės sąlygos: 1) ieškinys viešajam interesui ginti yra pareikštas subjekto, kuriam įstatymų lygmeniu pripažįstama teisė teismine tvarka ginti viešąjį interesą; 2) subjektas, reiškiantis ieškinį viešajam interesui ginti, veikia pagal įstatyme apibrėžtą savo kompetenciją, t. y. įstatyme yra įtvirtinta tokio subjekto teisė ir pareiga teismine tvarka ginti viešąjį interesą. Šių sąlygų nebuvimas eliminuoja viešojo intereso gynimo civilinio proceso tvarka galimybę. Išdėstytų nuostatų paskirtis – užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp viešojo ir privataus interesų gynimo, civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Kadangi viešojo intereso gynimas yra dispozityvumo principo išimtis, todėl šis interesas, kaip įvardyto – civiliniame procese dominuojančio – principo veikimą ribojantis veiksnys, gali būti ginamas numerus clausus principu, t. y. tik tiek, kiek šio intereso gynimo galimybė (būtinybė) yra tiesiogiai įtvirtinta įstatyme. Kita vertus, kompetencijos ginti viešąjį interesą neturėjimas neužkerta kelio kreiptis į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, t. y. viešasis interesas, neegzistuojant pirmiau įvardytoms sąlygoms, gali būti ginamas per prokurorą.
Vadovaujantis sutarties laisvės principu, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Taigi sutarties šalių nustatytos tarpusavio teisės bei pareigos saisto tik sutarties dalyvius, t. y. sutartį pasirašiusius asmenis. Dėl to ginčijamos jungtinės veiklos sutarties 10, 11 ir 27 punktų nuostatos nėra privalomos šios sutarties nepasirašiusiems butų savininkams. Be to, jei ginčijamos Sutarties nuostatos prieštarauja įstatymui, nepagrįstai varžo asmenų teises, kreiptis į teismą jas gindami gali visi asmenys, kurių teisės yra nepagrįstai varžomos, taip pat prokuroras, padaręs išvadą, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas.
