Institucijos

Konkurencija teikiant viešąsias paslaugas: balanso ir proporcijų beieškant

Kokias viešąsias paslaugas turėtų teikti valstybės ir savivaldybių valdomos įmonės, o kurias reikėtų patikėti privačiam verslui? Šiuo ir kitais aktualiais klausimais diskutuota rugsėjo 16 d. Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Ar reikalinga konkurencija teikiant viešąsias paslaugas“, kurią kartu su Konkurencijos taryba surengė Seimo Audito komitetas ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas.

Konferencijos dalyvius pasveikinusi Seimo Audito komiteto pirmininkė Ingrida Šimonytė pabrėžė, kad valstybė ūkinėje veikloje dalyvauja įvairiais būdais: numatydama mokesčių bei reguliavimo tvarką, skirdama dotacijas ir lengvatas, taip pat pati teikdama tam tikras paslaugas. Tačiau ji sukuria ir nemažai konkurencijos ribojimų, maža to, nėra įvertinusi, kokia yra tokios veiklos grąža ir pasekmės mokesčių mokėtojams.

Atsakymų į klausimą, kokią dalį viešųjų paslaugų turėtų teikti valstybės ir savivaldybių įmonės, ieškoma ir kitose pasaulio valstybėse. Pranešimą apie konkurencinio lygiateisiškumo sampratą skaitęs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Konkurencijos politikos skyriaus vedėjo pavaduotojas Antonio Capobianco pristatė tarptautinę praktiką ir akcentavo, kad kai kurių šalių, pavyzdžiui, Kinijos, valstybės įmonės tampa globaliomis rinkos dalyvėmis ir įsitvirtina itin svarbiuose energetikos, žaliavų tiekimo sektoriuose.

„EBPO nesiekia nurodyti, kokį konkretų viešųjų paslaugų teikimo modelį vertėtų pasirinkti vienoms ar kitoms šalims. Tačiau organizacija visada atkreipia dėmesį, kad valstybinės įmonės, veikdamos rinkoje, gali naudotis daugeliu pranašumų, palyginti su jų konkurentėmis iš privataus sektoriaus, todėl toje pačioje rinkoje gali susidaryti skirtingos konkurencijos sąlygos. Valstybės turėtų siekti tikslo – neteikti privilegijų savo įmonėms ir sudaryti maksimaliai vienodas konkurencijos sąlygas visiems rinkos žaidėjams“, – kalbėjo EBPO atstovas.

Konkrečius pavyzdžius, kaip Švedijoje privačiam verslui teikiant viešąsias socialines paslaugas, padidėja vartotojų pasirinkimas ir konkurencija tampa efektyvesnė, pateikė Stokholmo Sodertorno universiteto ekonomikos profesorius Matsas A. Bergmanas. Prieš 30 metų Švedijai leidus savivaldybėms senyvų žmonių priežiūros paslaugas pirkti iš privačių įmonių, šių dalyvavimas rinkoje palaipsniui didėja, o kartu kyla ir suteikiamų paslaugų kokybė.

Tuo tarpu Lietuvoje per pastaruosius tris dešimtmečius vis dar diskutuojama, kaip reikėtų apibrėžti viešąsias paslaugas ir kam jos turėtų būti deleguojamos. Apie tai aptarta antroje konkurencijos dalyje vykusioje diskusijoje „Ar galime privačiam sektoriui patikėti vykdyti viešąsias paslaugas“, kurioje dalyvavo Seimo, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Valstybės kontrolės, Savivaldybių asociacijos, LLRI atstovai.

Valstybės kontrolės Ekonomikos audito departamento direktorius Julius Lukošius ragino išgryninti visas veiklas ir nuspręsti, kuriose srityse turėtų dalyvauti ir teikti paslaugas pati valstybė, o kurių veiklų ji turėtų atsisakyti.

LLRI ekspertė Gintarė Deržanauskienė apgailestavo, kad šiuo metu kriterijai, kada užsiimti ūkine veikla, yra taikomi tik savivaldybių valdomoms įmonėms, tačiau ir joms – tik nusprendus imtis naujos ūkinės veiklos: „Matome valdžios neapsisprendimo ženklus – žengiamas viena žingsnis į priekį ir du atgal. Prieš trejus metus priimtos Vietos savivaldos įstatymo pataisos, kuriomis nustatytos sąlygos, kada savivaldybės valdoma įmonė gali vykdyti ūkinę veiklą. Nuo to laiko jau antrą kartą siūloma įstatymą papildyti, įrašant daugiau išimčių ir kitaip atveriant galimybes savivaldybėms plėsti savo verslus“.

Sričių, kur viešąsias paslaugas turėtų teikti tik valstybės ar savivaldybių valdomos įmonės, nėra daug, pripažino I. Šimonytė ir paminėjo, kad konkurencijos principai sunkiai pritaikomi monopolinėse rinkose, kur įėjimo į rinką kaštai yra itin dideli: „Matyt, vienintelis dalykas, ką valstybė turi gebėti daryti, tai užtikrinti, kad monopolijos „apetitai“ netaptų problema vartotojams. Viešasis sektorius turi gebėti su paslaugas teikiančiu privačiu verslu sudaryti sutartis, kurios užtikrina sąžiningą šalių balansą, taip pat tas sutartis prižiūrėti ir, esant reikalui, nutraukti arba imtis kitų kontrolės užtikrinimo priemonių, kad įsipareigojimai būtų tinkamai vykdomi“.

Savivaldybių asociacijos vadovas ir Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius atkreipė dėmesį, kad net ir perleidus tam tikras viešąsias paslaugas privatiems rinkos žaidėjams, savivaldybėms lieka nemenka paslaugų administravimo našta, prižiūrint, kaip vykdomos sutartys. Jis taip pat priminė ir neseną savivaldybių valdomų šilumos tinklų perdavimo privačioms įmonėms patirtį, kurią apkartino sparčiai kilusios paslaugų kainos – būtent dėl tos priežasties savivaldybės siekia šilumos tiekimo paslaugas patikėti savo įmonėms, kurių tikslas nėra pelno siekimas.

Kad viešųjų paslaugų tiekimas neturi būti siejamas su pelno siekimu, akcentavo ir Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkė Guoda Burokienė. Vis dėlto ekonomikos ir inovacijų viceministrė Jekaterina Rojaka tiki, kad toliau stiprinant valstybės ir savivaldybės valdomų įmonių kontrolę, šios gali tapti flagmanais pagal skaidrumą, inovatyvumą ir kuriamą naudą.

Apibendrindamas diskusiją Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas sakė, kad atsakymas į klausimą, ar galime privačiam sektoriui patikėti vykdyti viešąsias paslaugas, parašytas Konstitucijoje, kurioje įtvirtinta nuostata, jog šalies ūkio pagrindas – privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.  „Atsižvelgdamos į Konstitucijos nuostatas, valstybės institucijos, kaskart spręsdamos klausimą, ar patikėti ūkinę veiklą savo įmonėms, pirmiausia privalo įvertinti, kokios yra alternatyvos privačiame sektoriuje. Valstybė ir savivaldybės neturėtų savo veiksmų, kuriais galimai ribojama konkurencija, pateisinti kompetencijos trūkumu“, – akcentavo diskusiją moderavęs Š. Keserauskas.

 

Konkurencijos tarybos informacija

Raktažodžiai
Close
Close