LAT: žemės sklypo rinkos kaina gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį už servituto nustatymą
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį dėl teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo pagrindus ir atlyginimo už servitutą dydį.
Kasacinis teismas priminė, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius. Skirtingų žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų interesai gali būti derinami, taikant ne tik servituto teisę, bet ir kitais įstatymui neprieštaraujančiais būdais. Laisvai disponuodami subjektinėmis teisėmis nekilnojamojo turto savininkai gali susitarti dėl pastato eksploatavimui reikalingo žemės sklypo nuomos ar daiktinių teisių ir panašiai.
Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai prioritetą suteikė ne nuosavybės teisei, bet ieškovės ekonominiams interesams. Kelio servitutas nustatytas vadovaujantis ne viešpataujančiaisiais pripažintų daiktų požymiais, bet ieškovės deklaruota veikla ir pačios ieškovės susikurtomis kliūtimis naudoti viešpataujantįjį daiktą be šio servituto. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šie kasacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Atsakovui priklausančio žemės sklypo naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos. Ieškovės pastatai, esantys atsakovui priklausančiame žemės sklype, taip pat komercinės paskirties, todėl ieškovė prašė nustatyti kelio ir pastatų servitutus ne tik tam, kad būtų galima patekti į pastatus, bet ir tam, kad būtų galima juos toliau naudoti pagal tikslinę paskirtį.
Teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Kitaip tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad žemės sklypo rinkos kaina gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį.
Vyriausybės patvirtina vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika teismams nėra privaloma. Tačiau apskaičiuojant tarnaujančiojo daikto savininkui priteistiną kompensaciją dėl servituto nustatymo, į Metodikos nuostatas gali būti atsižvelgiama.
