LAT: duomenys, kai valstybės ar savivaldybės institucija vykdydama savo funkcijas atlieka atitinkamų faktų vertinimą ir jo pagrindu daro išvadas, neatitinka CK 2.24 straipsnio taikymo sąlygų

Civilinėje byloje kilo ginčas dėl Kelmės rajono savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos atlikto audito ataskaitoje paskleistų duomenų apie ieškovę pripažinimo neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais jos garbę ir orumą bei jų paneigimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį tenkino iš dalies. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija rugpjūčio 22 d. nutartimi grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju dėl ieškovės reikalavimo pripažinti neatitinkančiais tikrovės, žeminančiais jos garbę ir orumą bei paneigti atitinkamus audito ataskaitos teiginius susiklostė specifinė situacija, nes informacija apie asmenį pirmiausia buvo paskelbta ne visuomenės informavimo priemonėje, kaip ši apibrėžiama Visuomenės informavimo įstatyme, tačiau savivaldybės institucijai vykdant jai pavestas funkcijas (atliekant auditą) priimtame akte (audito ataskaitoje), kuris buvo pristatytas viešame savivaldybės tarybos posėdyje ir paskelbtas interneto puslapyje.

Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką, asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą.

Savivaldos įstatymo 27 straipsnio sisteminė analizė leidžia taip pat daryti išvadą, kad audito ataskaita – tai oficialus auditą atlikusios institucijos dokumentas, kuriame, jai vykdant norminių teisės aktų nustatytus įgaliojimus, pateikiamas atlikto audito aprašymas, audito metu nustatytų faktų vertinimas ir padarytos išvados. Taigi tokiame dokumente pateikti teiginiai (duomenys) paprastai išreiškia audito institucijos audito metu nustatytų faktų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas.  Žinia CK 2.24 taikymo tikslu yra laikoma informacija apie faktus ir jų duomenis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Todėl žiniai taikomas tiesos kriterijus ir jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Tuo tarpu savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos audito ataskaitos teiginiai paprastai yra susiję su savivaldybės kontrolės ir audito institucijos audito metu nustatytų faktų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis (pozicijos išreiškimu). Todėl kiekvienu atveju reikėtų nustatyti, ar konkretus savivaldybės kontrolės ir audito ataskaitos teiginys (duomuo) yra žinia, ar institucijos atliktas vertinimas ir jo pagrindu padaryta išvada.

Teiginiai, atspindintys savivaldybės kontrolės ir audito institucijos audito metu nustatytų faktų vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas, negali būti patikrinami per tiesos kriterijų. Tokie teiginiai (duomenys) savo teisine prigimtimi yra artimesni nuomonei nei žiniai. Šios išvados nekeičia institucijos padarytų išvadų prigimtis – ar institucija turi teisę teikti privalomuosius (įpareigojančius) nurodymus, ar rekomendacijas. Tačiau, skirtingai nuo įprasto žmogaus nuomonės, valstybės ar savivaldybės institucijos atliekamas vertinimas, padaromos išvados yra nulemti teisės aktais tai institucijai suteiktos kompetencijos ir jai realizuoti nustatytos tvarkos (taisyklių). Ši specifika suponuoja tai, kad paprastai valstybės ir savivaldybių aktai ginčijami specialia įstatymuose nustatyta tvarka taikant atitinkamą tokių aktų teisėtumo patikrinimo testą. Tokie duomenys, kai valstybės ar savivaldybės institucija vykdydama savo funkcijas atlieka atitinkamų faktų vertinimą ir jo pagrindu daro išvadas, neatitinka CK 2.24 straipsnio taikymo sąlygų. Todėl asmens neturtinės teisės ir interesai tokiu atveju negali būti ginami CK 2.24 straipsnio pagrindu ir negali būti taikomi šiame straipsnyje nustatyti teisių gynimo būdai. Tačiau tai nereiškia, kad asmens neturtinės teisės ir interesai negali būti ginami kitais įstatymų nustatytais teisių gynimo būdais.

Asmens teisių gynimas taikant CK 2.24 straipsnyje ir 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisių gynimo būdus suponuoja tiek skirtingą įrodinėjimo naštos paskirstymą, tiek skirtingas įrodinėtinas aplinkybes ar galinčias kilti pasekmes, taikytinas konstatavus atitinkamą pažeidimą. Nors asmens garbės ir orumo pažeidimo konstatavimas galėtų lemti ir neteisėtų institucijos veiksmų pripažinimą, o patirtos žalos atlyginimas galimas reiškiant abu šiuos reikalavimus, kvalifikuojant santykius pagal CK 6.271 straipsnį, be kita ko, būtina nustatyti neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos priežastinį ryšį. Pareiga įrodyti šią aplinkybę (kaip ir pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus ir žalą) kyla būtent ieškovui. Dėl to teismui, nagrinėjančiam ieškinį, kurio reikalavimai susiję su valstybės institucijų priimtais aktais ir tokiais aktais sukelta žala, labai svarbu išsiaiškinti šalies reiškiamus reikalavimus, identifikuoti jų siekiamus taikyti teisių gynimo būdus ir tinkamai kvalifikuoti (perkvalifikuoti) tarp šalių kilusį ginčą (jo pobūdį).

Šiame kontekste aktualu tai, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą.