E. Šileikis. Referendumo įstatymo nauja redakcija: konstitucinių įstatymų sąrašo „blizgesys ir skurdas“

Aktualija

Trisdešimt dviejų Seimo narių grupė, kurios įgalioti atstovai – Stasys Šedbaras ir Julius Sabatauskas, 2019 m. vasario 21 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Prašoma ištirti, ar Konstitucijai (69 straipsnio 3 daliai) neprieštarauja Seimo 2018 m. gruodžio 20 d. sistemiškai pakeistas Referendumo įstatymas, t. y. jo išdėstymas nauja redakcija.

Abejonės pagrindą iš esmės sudaro pozicija, kad Referendumo įstatymo išdėstymu nauja redakcija, nuo kurios įsigaliojimo 2019 m. sausio 1 d. esą nustoja galios 2002 m. birželio 4 d. priimtas Referendumo įstatymas, reguliuojamus santykius esą turėtų reguliuoti Referendumo konstitucinis įstatymas, kurį Seimas dar 2012 m. kovo 15 d. numatė (ir kartu įsipareigojo priimti), nustatydamas konstitucinių įstatymų sąrašą.

Konstitucinis Teismas 2019 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. KT10-S7/2019  gražino pareiškėjui jo prašymą tiek, kiek jis papildomai apėmė prašymą ištirti ginčytą Seimo 2019 m. vasario 14 d. nutarimą „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 straipsnio pakeitimo paskelbimo“, kurio teisinis pagrindas – minėta Referendumo įstatymo nauja redakcija.

Taigi rengiamos konstitucinės justicijos bylos esmę ar pagrindą sudaro abejonė dėl to, kad Seimas, keletą metų nepriimdamas senokai numatyto Referendumo konstitucinio įstatymo, 2018 m. pabaigoje esą negalėjo priimti tokio sisteminio Referendumo įstatymo pakeitimo, kuriuo šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija ir taip esą virto savitu nauju įstatymu, įsigaliojusiu 2019 m. sausio 1 d., nors vietoj jo turėjo būti priimtas ir įsigalioti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalimi grindžiamas Referendumo konstitucinis įstatymas.

Abejonės konstitucinis pagrindas – ne tiek nepriimtas Referendumo konstitucinis įstatymas, kiek neįgyvendintas Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas konstitucinių įstatymų sąrašas.

Nors Seimas 2012 m. kovo 15 d. priėmė Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą ir juo nustatė konstitucinių įstatymų sąrašą (2 straipsnis) bei jame (pirminėje redakcijoje) tarp devynių „katalogo“ punktų numatė (įterpė) Referendumo konstitucinį įstatymą (2 straipsnio 1 dalies 5 punktas), tačiau iki šiol nėra priimtas nei šis, nei kuris nors kitas pirminėje sąrašo redakcijoje numatytas konstitucinis įstatymas, turintis reglamentuoti valstybės vėliavos ir herbo bei himno naudojimą, valstybinės kalbos vartojimą, rinkimų organizavimą, piliečių įstatymų leidybos iniciatyvas, peticijų teikimą, nepaprastąją padėtį.

Keistoką unikalią išimtį sudaro Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, kurį Seimas 2014 m. spalio 9 d. papildomai įtraukė į konstitucinių įstatymų sąrašą, jį pakeisdamas t. y. naujai išdėstydamas jo 2 straipsnio 1 dalį ir netrukus tų pačių metų lapkričio 6 d. priėmė.

Ši išimtis, nepaisant jos ypatingos reikšmės valstybės biudžeto rengimui ir tvirtinimui bei  vykdymui,  1992–2004 m. neturėjo ir net narystės Europos Sąjungoje nuo 2004 m. kontekste, regis, neturi aiškių tiesioginių sąsajų su Konstitucijos I–XII skirsniuose numatytais ar net pažodžiui nurodytais įstatymais, nors gali būti siejama su XIII skirsnyje nurodytais užsienio politikos pagrindais (Seimo ratifikuojamomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis)  ir visų pirma Konstitucijos sudedamąja dalimi „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“.

Pagrindinis unikalios teisinės išimties atsiradimo paaiškinimas, matyt, turėtų būti politinis ekonominis ir supranacionalinis, hipotetiškai susietas su Respublikos Prezidentės atitinkamomis finansinės drausmės vertybėmis ir jas determinuojančiomis iniciatyvomis bei joms pritarusios Finansų ministerijos, Valstybės kontrolės ir Lietuvos banko suderintais veiksmais, kuriuos atspindi to konstitucinio įstatymo projekto aiškinamasis raštas[1]. Šiaip valstybės tarptautiniams įsipareigojimams užtikrinti konstituciškai nebūtina priimti konstitucinį įstatymą. Priešingu atveju išeitų, kad Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai laikytis Europos Žmogaus Teisių Konvencijos ( EŽTK) ir pripažinti ją aiškinančio bei taikančio Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisdikciją bei jurisprudenciją taip pat turėtų būti užtikrinti specialiu konstituciniu įstatymu.[2] Tačiau tarptautines sutartis, įskaitant EŽTK, Seimas pagal Konstituciją (138 straipsnį) gali ratifikuoti išleisdamas tiek įprastą įstatymą (kaip tai daroma dabar), tiek nutarimą (kaip tai buvo daroma anksčiau),[3] bet ne konstitucinį įstatymą.

Tokiame kontekste svarbu pažymėti, kad Seimo narių grupės teisinė abejonė ir būsima Konstitucinio Teismo doktrininė pozicija pirmiausia reikšminga konstitucinės teisės raidai mažiausia penkiose srityse. Jos susijusios su: a) parlamento kompetencija ir diskrecija; b) konstitucinės justicijos galiomis; c) oficialios konstitucinės doktrinos plėtra; d) konstitucinių įstatymų sąrašo, ypač jo pirminės redakcijos, t. y. pirmųjų devynių konstitucinių įstatymų, kuriuos Seimas numatė 2012 m. kovo 15 d., užsitęsusiu neįgyvendinimu 2013–2019 m.; e) įstatymų leidybos pagrindais, t. y. įprastinio („eilinio“, „standartinio“) įstatymo sisteminiu keitimu, kurio specifiką sudaro tai, kad įstatymas išdėstomas nauja redakcija, ir tai atliekama nepaisant to, kad tas sistemiškai atnaujintas įstatymas pagal pavadinimą ir reglamentavimo dalyką labai panašus palyginti su iki šiol nepriimtu atitinkamu konstituciniu įstatymu, turinčiu reglamentuoti santykius, kuriuos reglamentuoja tas nauja redakcija išdėstytas paprastasis (nekonstitucinis) įstatymas.

Aktualija ir jos kontekste toliau nagrinėjama tematika kupina tarpdisciplininių aspektų. Jie susiję, be kita ko, su: a) bendrąja teisės teorija ir jai reikšminga teisėkūros bei juridinės technikos samprata, ypač įstatymų leidybos ir jos keitimo būdų tipologija; b) istorijos ir politikos mokslais tiek, kiek analizuojamas parlamentarizmas (parlamento daugumos ir opozicijos santykiai) ar tiesioginė demokratija referendumo lygmeniu.

Konstitucinių įstatymų, nesančių sudedamąja Lietuvos Konstitucijos dalimi ir priimamų pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį, sąrašo problematiką anksčiau nagrinėjo Vaidotas Vaičaitis, Vytautas Sinkevičius, Egidijus Kūris, kiti teisės tyrėjai (tarp jų – šių eilučių autorius). Tačiau jie tai darė arba Seimui dar nenustačius to sąrašo ir juo labiau jo nepapildžius minėtu „dešimtuoju punktu“, arba nuo tokio sąrašo nustatymo nepraėjus daugeliui metų, kai Seimas pirmąsyk nusprendė išdėstyti Referendumo įstatymą, kuris itin susijęs su to sąrašo pirminiu ir aktualiu variantu, nauja redakcija. Taigi tolesnė analizė nedubliuoja ankstesniųjų tyrimų.

Šis tyrimas baigtas rengti 2019 m. liepos 17–19 d. ir atspindi jo autoriaus individualią, subjektyvią nuomonę, kuriai netaikomas Konstitucinio Teismo doktrinoje kilniai sureikšminamas „objektyviosios tiesos“ kriterijus.

Konstitucinių įstatymų sąrašo neįgyvendinimo problematika

Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos priėmimo ir galiojimo 20-metis, kuris minėtas ir pagerbtas 2012 m., išsiskiria ir tuo, kad Seimas, pasitikdamas tą sukaktį, pagaliau surado jėgų ir išminties įgyvendinti, regis, paskutinį akivaizdžiai („brutaliai“) neįgyvendintą eksplicitinį konstitucinį reikalavimą, kuris pažodžiui („juodu ant balto“) suformuluotas Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies nuostatose: nustatyti konstitucinių įstatymų sąrašą.

Šis sąrašas, kaip teisinis institutas, – vienas didžiausių konstitucinių naujadarų ir prancūziškos teisės tradicijos, tiksliau vadinamųjų organinių įstatymų, skolinių (transplantų) Lietuvos teisės sistemoje. Deja, tai kartu problemiškiausias Konstitucijos rengėjų (tėvų) ambicingų sumanymų ir revoliucingų inovacijų neįgyvendinimo ar „nepasiteisinimo“ fenomenas[4].

Pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį išeina, kad Seimas ne mažiau kaip 85 Seimo narių balsų dauguma nustato konstitucinių įstatymų sąrašą ir ne mažiau kaip 71 Seimo nario balso dauguma priima tame sąraše numatytus konstitucinius įstatymus, o juos keičia vėl ne mažiau kaip 85 Seimo narių balsų dauguma.[5]

Taigi minimalios parlamentarų gausos ir kartu atitinkamų mažiausių skaičių  „žaismas“ ar „šėlsmas“ pasireiškia taip: 85–71–85.

Politiškai viskas gana aišku ir todėl, regis, nekyla konceptuali politologinė problema. Vienai ar kitai Seimo trapiai daugumai, kurią gali sudaryti, pvz., 71 parlamentaras, strategiškai itin nepalanku (pernelyg rizikinga) minimum 71 Seimo nario balsų dauguma priimti konstitucinį įstatymą, kuris numatytas Seimo 2012 m. kovo 15 d. patvirtintame (ir prireikus minimum 85 Seimo narių balsais keičiamame)  konstitucinių įstatymų sąraše, kadangi priimtam konstituciniam įstatymui pakeisti reikia mažiausia 85 Seimo narių balsų daugumos, kuri neįmanoma be opozicijos pritarimo. Tokioje situacijoje opozicijos pritarimas (palaikymas), o ne Seimo daugumos apsisprendimas (valia), įgauna „lemiamą“ reikšmę.  Būtent todėl konstitucinių įstatymų sąraše iki šiol neatsirado ir, matyt, neatsiras Civilinio kodekso (ar Baudžiamojo kodekso) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, nors jis neabejotinai sustiprintų teisinės valstybės ir teismų nepriklausomybės siekį.

Teisiškai daug kas neaišku ir todėl kyla konceptuali problema. Platesniu požiūriu gali susidaryti prieštaringas ir iš esmės ydingas įspūdis, kad tie išskirtiniai įstatymai yra (ar gali būti) net nesant specialaus jų sąrašo (žr. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnį).[6] Siauresniu požiūriu gali kilti neaiškumas, kokie konkretūs konstituciniai įstatymai turėtų būti objektyvizuoti ir korektiškai priskirti juos apimančiam sąrašui ir kodėl Seimas tokiam sąrašui iki šiol nepriskyrė Konstitucijoje pažodžiui nurodytų (paminėtų) trijų įstatymų: Konstitucinio Teismo įstatymo, Teismų įstatymo, Vyriausybės įstatymo (žr. toliau).

Šiaip pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją[7] aiškus ne konstitucinių įstatymų sąrašo turinys (apimtis, tų įstatymų reglamentavimo dalykas), taip pat ne reikalavimai įstatymams, kuriuos Seimas gali įtraukti į konstitucinių įstatymų sąrašą, bet tai, kokia šių įstatymų teisinė galia ir kaip jie gali atsirasti pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį.

Oficialiai iš esmės aišku tik tiek, kad konstituciniai įstatymai, kurie nėra „sudedamoji Konstitucijos dalis“[8] ir kurių sąrašas negali nurodyti (apimti) pagal Konstitucijos 47 straipsnio (aktuali 2003 m. sausio 23 d. redakcija, taip pat ankstesnė 1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatas Seimo priimtą tose nuostatose nurodytą konstitucinį įstatymą, išsiskiria tuo, kad: a) turi aukštesnę teisinę galią nei kiti įprastiniai įstatymai (ir mažesnę teisinę galią nei Konstitucijos nuostatos ir joms prilygstančios jų  pataisos); b) pirmiausia turi būti atspindėti (identifikuoti, kvalifikuoti) juos apibrėžiančiame sąraše, kuris negali būti „atviras“ ar neapčiuopiamas, gyvuoti ar būti suprantamas abstrakčiai kaip konstitucinių įstatymų visuma ar jais nuolat pasipildantis mistinis „registras“.

Itin neaišku tai, ar trys atitinkamai Konstitucijos 93 straipsnyje, 102 straipsnio 2 dalyje, 111 straipsnio 4 dalyje tiesiogiai (pažodžiui) nurodyti įstatymai – „Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas“, „Lietuvos Respublikos teismų įstatymas“, „Vyriausybės įstatymas“ – savaime yra įprasti nekonstituciniai įstatymai vien todėl, kad jų konstitucinėse nuorodose nėra žodžio „konstitucinis“.[9]

Viena vertus, galima konceptualiai manyti, kad nelogiška ir net primityvu teigti, kad trijų konkrečių įstatymų pažodinis įtvirtinimas Konstitucijoje esą nieko „nereiškia“ įgyvendinant Konstitucijos  69 straipsnio 3 dalį ir neva neturėtų būti labai rimtu pagrindu Seimui juos įterpti į konstitucinių įstatymų sąrašą. Šiuo giluminiu vertybiniu požiūriu viskas yra priešingai: tuos tris įstatymus būtina susieti su minėtu sąrašu, tuo užtikrinant jų stabilumą ir nekaitaliojimą keičiantis Seimo daugumai. Antraip tų įstatymų pažodinis konstitucinis nurodymas ir kartu pakylėjimas į Konstitucijos „teksto“ lygmenį netenka prasmės, nes: a) išeina, kad Konstitucinio Teismo įstatymas ar Teismų įstatymas negali prieštarauti Nepaprastosios padėties konstituciniam įstatymui, kurį Seimas įtraukė į konstitucinių įstatymų sąrašą, arba kažkokiam naujam (galimam) Teisingumo užtikrinimo konstituciniam įstatymui, jei tokį ar kitą panašų populistinį (itin skambiai pavadintą) teisės aktą Seimas įrašytų į minėtą sąrašą; b) kitaip mąstant būtų pakakę Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalyje apsiriboti nuoroda, kad „Konstitucinio Teismo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato įstatymas“, o 111 straipsnio 4 dalyje – „Teismų sudarymą ir kompetenciją nustato įstatymas“.

Kita vertus, formalistai oponentai gali atkirsti, kad pati Konstitucija (jos rašytinės nuostatos, net ne „dvasia“ ar „kontekstinė prasmė“) esą lemia, kad tie trys įstatymai arba bent du iš jų (neapimant Vyriausybės įstatymo, kurio trumpesnis pavadinimas konstitucinėje nuorodoje nesusietas su žodžiais „Lietuvos Respublikos“) yra būtent įprastiniai nekonstituciniai, kadangi jų tikslus ir nekeičiamas pavadinimas yra įtvirtintas konstituciniu lygmeniu, tuo juos priskiriant įprastinių mažiausia 36 Seimo narių balsų dauguma, balsavime iš viso užsiregistravus ir dalyvaujant mažiausia 71 Seimo nariui (žr. Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalį), keičiamų įstatymų sistemai („ordinarinės teisės“ paprastųjų įstatymų lygmeniui).

Negelbsti įtikinama Egidijaus Kūrio pozicija ne dėl tų trijų (minimum dviejų) įstatymų pavadinimų tikslių konstitucinių formuluočių, bet dėl aptakių tam tikrų įstatymų numatymų blanketinėse Konstitucijos nuorodose. Tikrai derėtų pritarti tai pozicijai, kad Konstitucijos formuluotės „nustato įstatymas, „įstatymo nustatyta tvarka“ ir pan. „negali būti interpretuojamos kaip neapimančios konstitucinių įstatymų, nurodytų Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje. Jei tam tikrus santykius turi reguliuoti įstatymas, juos gali reguliuoti ir konstitucinis įstatymas“.[10] Laikantis priešingos nuomonės išeitų kuriozas, jei ne absoliutus absurdas: tik Konstitucijos 47 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nuostatos dabar nurodo, kad tam tikrus santykius reguliuoja būtent atitinkamas konstitucinis įstatymas (nesantis sudedamąja Konstitucijos dalimi), todėl esą negali būti jokio kito konstitucinio įstatymo, net priimto pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį, kuris būtų grindžiamas jo nenurodančia nuostata, pvz., „[…] peticijos […] įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas“ (33 straipsnio 3 dalis). Tačiau viso to negalima konceptualiai pritaikyti Konstitucijos 102 straipsnio 2 daliai ar 111 straipsnio 4 daliai, kadangi jose nurodytas ne šiaip „įstatymas“, bet konkretus Konstituciniam Teismui ir visiems kitiems Lietuvos teismams skirto įstatymo pavadinimas, o tai neleidžia vienareikšmiškai atsakyti, ar nebūtų konstitucinės problemos, jei tie įstatymai atsidurtų konstitucinių įstatymų sąraše ir todėl jų pavadinime atsirastų Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalyje, 111 straipsnio 4 dalyje nevartojamas žodis „konstitucinis“. Visgi manytina, kad kilus konstituciniam ginčui Konstitucinis Teismas galėtų (ir turėtų) išaiškinti, kad teisinės valstybės principas suponuoja, jog konstitucinių įstatymų sąrašu gali būti stiprinamas teismų nepriklausomumas ir teisingumo vykdymo pagrindų stabilumas, todėl Seimas turi įgaliojimus įtraukti į tokį sąrašą teismams skirtus įstatymus, numatytus Konstitucijoje.

Taigi šiuo metu yra ir ateityje, matyt, išliks gana kurioziška situacija (teisinės valstybės ir teisingumo vykdymo pagrindų stabilumo ir apsaugos kontekste), kad Teismų įstatymas ir Konstitucinio Teismo įstatymas gali būti pakeistas viso labo 36 Seimo narių balsais, balsavime užsiregistravus ir dalyvaujant mažiausia 71 Seimo nariui, tačiau peticijų teikimą, piliečių teisėkūros iniciatyvą, valstybės vėliavos ir himno bei herbo naudojimą  reglamentuojantys (ateityje priimtini) konstituciniai įstatymai – mažiausia 85 Seimo narių balsais.

Seimo 2012 m. kovo 15 d. priimtas Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas (Valstybės žinios, 2012, Nr. 36-1772) apėmė (nurodė) devynis – būsimus, ateityje priimtinus – konstitucinius įstatymus. Iš jų keturi susiję su valstybės simbolika ir jai prilygintinais integraciniais elementais (Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų konstitucinis įstatymas; Valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų konstitucinis įstatymas; Valstybės himno konstitucinis įstatymas; Valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas), kiti keturi – tiesiogine ir atstovaujamąja demokratija (Referendumo konstitucinis įstatymas, Rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos konstitucinis įstatymas, Peticijų konstitucinis įstatymas), dar vienas – kraštutine valdymo priemone ypatingo režimo sąlygomis (Nepaprastosios padėties konstitucinis įstatymas).

Nei vienas iš šių numatytų (identifikuotų, kvalifikuotų) pirminių devynių konstitucinių įstatymų iki šiol nėra priimtas, kaip tai numato Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalis. Taigi ši Konstitucijos nuostata per daugiau nei 27 metus (1992-2019 m.) įgyvendinta tik iš dalies: nors yra pavėluotai nustatytas specialus sąrašas, tačiau nepriimti jo pirminėje redakcijoje nurodyti konstituciniai įstatymai, įskaitant Referendumo konstitucinį įstatymą, taip pat Rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinį įstatymą. Anot Egidijaus Kūrio, Seimas sukūrė (matyt, tiksliau – sulipdė) tuščiažiedį.[11]

Pradinis devynių sąrašo punktų ir juose nurodytų konstitucinių įstatymų sąrašas, kaip minėta, iki šiol pakeistas (papildytas) vienu konstituciniu įstatymu, kuris tame sąraše tapo dešimtuoju. Ypatingą reikšmę turi tai, kad Seimas, kaip nurodyta aukščiau, 2014 m. ne tik pakeitė (papildė) konstitucinių įstatymų sąrašą, bet ir priėmė jame naujai įterptą naujadarą: Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį  įstatymą. Taigi šis kol kas „paskutinis“ arba vėliausia identifikuotas konstitucinis įstatymas yra vienintelis priimtas ir gyvuojantis (taikomu galintis būti) konstitucinis įstatymas. Toks jo išskirtinumas, kaip minėta, tikriausia susijęs ir su tuo, kad jo iniciavimas ir ypatingas palaikymas (jo idėjos rėmimas) politiškai gali būti priskiriamas ne tik Finansų ministerijai (taip pat Valstybės kontrolei, Lietuvos bankui),[12] bet ir hipotetiškai Respublikos Prezidentei (buvusiai Europos Sąjungos komisarei, kuri ėjo Europos komisijos narės, atsakingos už Europos Sąjungos biudžetą, pareigas).[13]

Tokia išimtis ir jos atsiradimo europinis politinis kontekstas, kaip minėta, apima  gana kontraversiškus teisinius aspektus. Papildomai svarbu pažymėti, kad Vyriausybės, rengiančios valstybės biudžeto projektą, ir Seimo, tą projektą svarstančio ir priimančio, fiskalinis europinis (supranacionalinis teisinis) sudrausminimas to dešimtojo konstitucinio įstatymo būdu (ir „euro zonos“ kontekste) itin susijęs su valstybės ūkinės ir socialinės politikos konstituciniais pagrindais, pvz.,  prisiimamais įsipareigojimais didinant senatvės ir valstybines pensijas, valstybės biudžeto lėšomis mokamus pareigūnų, teisėjų, tarnautojų, kitų valstybės institucijose ar viešose įstaigose dirbančių asmenų (ne tik mokytojų, bibliotekininkų) atlyginimus, skatinant (pvz., fiksuotu elektros energijos supirkimo tarifu) naudoti saulės šviesą (energiją) elektros energijai gaminti ir pan.

Tačiau pagal Konstitucijos vientisumo principą (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis) fiskaliniai supranacionaliniai Vyriausybės ir Seimo sudrausminimo aspektai valstybės išlaidų (prisiimamų įsipareigojimų) srityje teisiškai negali būti prioritetiniai ar konstituciškai pirmaeiliai palyginti su tais Seimo 2012 m. kovo 15 d. numatytais konstituciniais įstatymais, kurie iki šiol nepriimti ir, regis, nesusilaukė susirūpinimo Respublikos Prezidentės 2013–2019 m. metiniuose pranešimuose „apie padėtį Lietuvoje“ (Konstitucijos 84 straipsnio 18 punktas).

Galima stebėtis ir pasigesti arba nerasti atsakymo, kodėl Respublikos Prezidentės ir kitų valstybės politikų parodyta išskirtinė paskata ir parama būtent dešimtajam konstituciniam įstatymui iki šiol nesusilaukė analogiško veiksmingo postūmio pirminiams devyniems numatytiems konstituciniams įstatymams, kurie iki šiol sudaro teisiniam nihilizmui palankios konstitucinės mitologijos (teisinė fikcijos „stuburkaulio“) centrinę dalį.

Arba Konstitucijos rengėjai (tėvai) 1990–1992 m. buvo neapdairūs ir lengvabūdžiai, neatsakingai numatydami ir modeliuodami absoliučiu naujadaru Lietuvos teisės istorijoje esantį (turintį būti) konstitucinių įstatymų sąrašą ir jo įgyvendinimą („iki kurio“ gležnam Lietuvos parlamentarizmui reikia „priaugti“), arba problema kilo ir išliko ne tiek dėl jų, kiek dėl to, kad lengvabūdžiais ir teisiškai neprincipingais yra 1992–2016 m. rinkto Seimo daugumą sudarę parlamentarai ir jiems pagal Konstitucijos 68 straipsnį atitinkamus projektus galėję teikti valstybės vadovai, vyriausybės bei 50 tūkstančių piliečių grupės (valstybinės bendruomenės nariai).

Jei konstitucijos pagal jų tradicinius apibrėžimus yra, be kita ko, arba „norminės“ ir realios, arba „deklaratyvios“ ir fiktyvios,[14] tai Lietuvos Konstitucija 69 straipsnio 3 dalies apimtyje 1993–2011 m. buvo, o nuo 2012 m. kovo 15 d. iki šiol santykinai liko, iš esmės deklaratyvi ir fiktyvi, nes konstitucinių įstatymų „katalogo“ pirmieji devyni punktai – tarsi išreklamuotos ir klaidinančiai parduodamos turistinės kelionės, kurios užkibusiems lengvatikiams ištisus 7 metus neorganizuojamos, nevykdomos ir nekompensuojamos.

Šiame kontekste galima bergždžiai ieškoti aiškaus atsakymo, koks pagrindinis kriterijus nulėmė Seimo apsisprendimą identifikuoti būtent tuos, o ne kitus, pirmuosius devynis konstitucinius įstatymus.

Aišku tik tiek, kad bent penkių tų įstatymų, taigi daugiau nei pusę tų devynių įstatymų, priskyrimą konstituciniams galima sieti su jų kildinimu ar išvedimu iš Konstitucijos 1 skirsnio (9, 14, 15, 16 straipsnių), kuris keičiamas ypatinga tvarka (referendumu). Išties imponuoja ir nusipelno teigiamo vertinimo tai, kad Konstitucijos 1 skirsnyje numatyti ar suponuojami įstatymai, turintys nustatyti referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką (žr. 9 straipsnio 4 dalį), valstybės herbo ir vėliavos naudojimą (15 straipsnio 3 dalis), įtraukti į analizuojamą sąrašą.

Tačiau, deja, mįslinga ir nekonceptualu tai, kad tas objektyvus kriterijus neleidžia atsakyti ar bent bandyti įtikinamai paaiškinti, kodėl Konstitucijos 1 skirsnyje aiškiausiai numatytas valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustatantis įstatymas (žr. 11 straipsnį) ir juo labiau pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustatantis įstatymas (12 straipsnio 3 dalis), tapęs nestabilumo ir eksperimentų (repatriacijos, pilietybės išlaikymo ar išsaugojimo) 1991–2018 m. simboliu, nėra priskirtas konstitucinių įstatymų sąrašui ir juo išskiriamai neįprastų teisės šaltinių sistemai. Jei vien dėl to, kad Seimas esą nenori „susirišti rankas“, tai gal kitos kadencijos  parlamentas, nesant aiškaus kriterijaus, sugalvos įsiteigti („atrišti rankas“) vilniečiams ir įtrauks į tą sąrašą Valstybės sostinės konstitucinį įstatymą, kuris gali būti šiaip ne taip išvedamas iš Konstitucijos 1 skirsnyje esančio 17 straipsnio. Tokio įstatymo ir juo sudaromų išskirtinių finansinių prielaidų (privalumų) valstybės sostinei, regis, senokai pageidavo ne vienas šio miesto veržlusis meras ar kitas įtakingas politikas.

Be to, nėra objektyviai pagrindžiamo kriterijaus, kuriuo remiantis būtų galima neformaliai ir nemechaniškai atsakyti, kodėl Konstitucijos XIII skirsnyje (144 straipsnyje) numatytas nepaprastąją padėtį reguliuojantis įstatymas, kuris itin  grėsmingas žmogaus teisėms ir laisvėms,[15] įtrauktas į minėtą sąrašą, o šalia tame pačiame Konstitucijos skirsnyje suponuojamas karo padėtį reguliuojantis įstatymas (ar krašto apsaugos organizavimą nustatantis įstatymas; žr. 139 straipsnio 3 dalį), kuris taip pat labai grėsmingas žmogaus teisėms ir laisvėms karo padėties atveju,  – neįtrauktas.

Jei Konstitucijos II skirsnyje (33 straipsnio 3 dalyje) numatytas peticijos teisės įgyvendinimo tvarką nustatantis įstatymas esą tikrai, neabejotinai objektyviai, turėtų būti neįprastas (konstitucinis) įstatymas, tai kodėl tokiu pačiu neįprastu (konstituciniu) įstatymu neturėtų būti tame pačiame Konstitucijos skirsnyje netgi šalia (35 straipsnyje) numatytas politinių partijų steigimą ir veiklą reglamentuojantis įstatymas?

Diskutuoti galima ir dėl to, ar Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „Teisę būti išrinktam nustato […] rinkimų įstatymai“ gali būti pagrindu kritiškai vertinti Seimo numatytą Rinkimų kodeksą (jo nustatymo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinį įstatymą), kuris kodifikuotų keletą rinkimų įstatymų ir juos pakeistų.  Kritinis vertinimas iš esmės neturėtų būti pakankamu pagrindu teisiškai sumenkinti kodifikacijos, kaip teisės tobulinimo, sumanymą ir juo labiau abejoti jo (to būsimo kodekso) atitiktimi  Konstitucijai, kadangi Rinkimų kodeksas ir, pvz., Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymas, Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas – tai keli „rinkimų įstatymai“ platesniu konstituciniu požiūriu.

Beje, numatytų ir nepriimtų konstitucinių įstatymų problema iki šiol (2019 m. liepos 17–19 d.) labai aptakiai atspindėta tik dviejuose Konstitucinio Teismo nutarimuose, kuriuose viso labo suformuluotas priminimas ir paraginimas Seimui:

a) „Seimas yra įsipareigojęs [paryškinta mano – aut.] priimti Referendumo konstitucinį įstatymą“ (Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimas);

b) „su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinį reguliavimą įtvirtinančio įstatymo įtraukimas į […] konstitucinių įstatymų sąrašą pagal Konstituciją reiškia [paryškinta mano – aut.], kad toks įstatymas turi būti priimtas ir jame nustatytas teisinis reguliavimas turi būti keičiamas sudėtingesne […] tvarka, taip kartu siekiant sudaryti prielaidas užtikrinti šio teisinio reguliavimo stabilumą“ (Konstitucinio Teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarimas). Būtent šis 2019 m. vasario 15 d. nutarimas tapo dingstimi ar paskata Seimo narių grupei 2019 m. vasario 21 d. kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Šiame kontekste galima šiek tiek abejoti, ar įtikinamas, korektiškas ir konceptualiai neydingas Konstitucinio Teismo argumentacijos formulavimas, kad Seimas, nustatydamas konstitucinių įstatymų sąrašą ir jame numatydamas Referendumo konstitucinį įstatymą, įsipareigojo jį priimti. Toks argumentas labai primena taip pat gana abejotiną EŽTT argumentą byloje L. prieš Lietuvą (2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimas, peticija Nr. 27527/03),[16] kad Lietuvos Seimas, Civiliniame kodekse numatydamas kitu įstatymu nustatomą lyties pakeitimo tvarką, įsipareigojo ją nustatyti. Jei iš civilinių sutarčių kyla prievolės, o iš valstybės nustatytų ir mokamų pensijų ar atlyginimų – pareigos ar įsipareigojimai, tai Konstitucijos, Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo ar Civilinio kodekso nukreipiamosios ir „blanketinės“ nuostatos, kuriose eksplicitiškai vartojamas ar implicitiškai apimamas žodžių junginys „nustato įstatymas“ ar „įstatymo nustatyta tvarka“, atspindi tai, kad Seimas yra numatęs tam tikrą įstatymą, tačiau tas numatymas ar ketinimas gali būti ne išsyk įgyvendintas, nukeltas, „atidėtas“ arba bet kada radikaliai pakeistas, net panaikintas. Todėl Seimas nėra „įsipareigojęs“ numatytą įstatymą priimti šioje ar kitoje kadencijoje, to numatymo neatsisakyti ar jo iš esmės nepakeisti, nepanaikinti. Todėl Seimui pakeitus konstitucinių įstatymų sąrašą taip, kad jis neapimtų Referendumo konstitucinio įstatymo, ar pakoregavus Civilinį kodeksą taip, kad jis nenumatytų (nenurodytų) kitu įstatymu nustatomos lyties keitimo tvarkos, neatsirastų pagrindas korektiškai argumentuoti, jog Seimas tuo esą neįvykdė įsipareigojimo, kurį neva buvo „prisiėmęs“ teisės politikos (diskrecijos) lygmenyje.

Konstitucinės abejonės diskutuotini aspektai

Minėta, kad Konstitucinis Teismas gražino pareiškėjui jo prašymo dalį ir tuo sudarė prielaidas netirti papildomai ginčytą Seimo 2019 m. vasario 14 d. nutarimą, nors jis tikriausia buvo pagrindinis opozicinės Seimo narių grupės demaršo tikslas (orientyras, „taikinys“), susietas su bandymu skubos tvarka užkirsti kelią minėtam referendumui, kurio vyksmas pirmojo Respublikos Prezidento rinkimų „rato“ dieną (2019 m. gegužės 12 d.) galėjo paskatinti daugiau rinkėjų balsuoti už tą kandidatą, kurį remiančios politinės partijos „eksponatai“ Seime nulėmė to referendumo paskelbimą (juo labiau būtent tą, o ne kitą dieną, kai nevyksta jokie visuotiniai rinkimai).

Šiaip Seimo dauguma, kuri pakeitė Referendumo įstatymą, jį išdėstant nauja redakcija, 2018 m. gruodžio menėsį, regis, nebuvo opozicijos pernelyg (visomis įmanomomis ir tinkamomis priemonėmis) kritikuojama ar kaltinama būtent dėl sisteminio (o ne „epizodinio“) to įstatymo keitimo, galimai prieštaraujančio Konstitucijos 69 straipsnio 3 daliai (Seimo nustatyto konstitucinių įstatymų sąrašo kontekste).

Tiesa, pagrindą kritikai ir priekaištams suteikė arba galėjo suteikti tai, kad Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2018 m. spalio 8 d. išvados Nr. XIIIP-2559 – dėl darbo grupės parengto Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo projekto pirmojo varianto, kurį globojo (tobulino) Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komitetas, – 1 punkte pažymėta, jog „[…] projektas, kuriuo […] referendumo įstatymas dėstomas nauja redakcija, turėtų būti dėstomas kaip konstitucinis įstatymas ir turėtų būti svarstomas pagal Seimo statuto [….] taisykles, […] o dabar galiojantis ordinarinis Referendumo įstatymas turėtų būti pripažintas netekusiu galios.“

Toks teisiškai vienareikšmis Seimo kanceliarijos Teisės departamento požiūris, suformuotas išvados pradžioje tarsi jos preambulė, regis, galėjo būti savitu svarsčiu ar akmeniu, pririštu prie Seimo daugumos (jos paramą turinčios darbo grupės referendumui dėl dvigubos pilietybės pasiruošti) „kaklo“, kadangi ta trapi dauguma tam tikrą besibaigiančių 2018 m. mėnesį, juo labiau artėjant Kalėdoms, galėjo nesuvienyti (neužtikrinti) bent 71 Seimo nario balsų konstituciniam įstatymui priimti.

Tačiau vėlesnėje (kitoje) Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2018 m. gruodžio 19 d. išvadoje Nr. XIIIP-2559(2) – dėl Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo projekto antrojo varianto, kurį globojo ir teikė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, – minėto kritiško požiūrio ir jį atspindinčio pirminio punkto… neliko! Jis tarsi pradingo, lyg būtų nebuvęs ar patyliukais nugarmėjęs į dulkėmis apgaubtą teisės istoriją, Seimo archyvinės „susijusių dokumentų“ medžiagos neaprėpiamus klodus, kuriuose įdėmiai knaisiojasi paprastai tik vienas kitas žingeidus žurnalistas, Seimo nario padėjėjas, doktorantas ar magistrinį darbą rašantis studentas.

Taigi Seime (taip pat žiniasklaidoje) 2018 m. gruodžio pabaigoje ir 2019 m. sausio mėnesį, kai pradėjo galioti nauja Referendumo įstatymo redakcija, regis, nebuvo kilusi tokia rimta teisinė diskusija (dėl to įstatymo atitikties Konstitucijai), kurios nuosekliu ar dėsningu rezultatu esą tapo opozicinių Seimo narių jėgų susivienijimas į politiškai mišrią konservatorių socialdemokratų grupę, kuri, kaip pareiškėja, pateikė prašymą Konstituciniam Teismui atlikti vadinamąją normų kontrolę (patikrą).

Jei nebūtų Konstitucinio Teismo 2019 m. vasario 15 d. nutarimo ir jo pabaigoje prieš rezoliuciją mįslingai suformuluotų teiginių ne tik dėl to, kad, kaip minėta,  „su referendumo organizavimu susijusių santykių teisinį reguliavimą įtvirtinančio įstatymo įtraukimas į […] konstitucinių įstatymų sąrašą pagal Konstituciją reiškia, kad toks įstatymas turi būti priimtas […]“, bet ir dėl to, kad „šioje konstitucinės justicijos  byloje [dėl privalomojo referendumo vykdymo dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka – aut.] Referendumo įstatymo (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštaravimas Konstitucijai nurodytu aspektu nėra tyrimo dalykas“, tai, matyt, nebūtų po 5 dienų (vasario 21 d.) Seimo narių grupės teikto prašymo Konstituciniam Teismui ištirti  Referendumo įstatymo naujos redakcijos atitiktį Konstitucijai.

Rengiamoje konstitucinės justicijos byloje Nr.5/2019 pagal Seimo narių grupės prašymo Nr. 1B-5/2019 dalį esminę reikšmę įgauna, be kita ko, įstatymų keitimo juridinės technikos ir raidos 2013-2019 m. aspektai (su jais susijęs neaiškumas).

Tai būtina vertinti laikantis teisės sistemos stabilumo ir darnos konstitucinių imperatyvų. Juk negali būti šalutiniu ar antraeiliu aspektu tas „iškalbingas“ faktas ar ta „pikantiška“ aplinkybė, kurios nevertina pareiškėjas, kad po 2012 m. kovo 15 d.:

1. a) daugybę kartų keisti rinkimų įstatymai, kuriuos turėtų apimti („atstoti“) Rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, o toks nestabilumas ypač būdingas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymui, kuris 2014 m. birželio 6 d. net išdėstytas nauja redakcija (TAR, 2014-10139). Tokiu radikalesniu teisėkūros būdu, viena vertus, įgyvendintas Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas (dėl savivaldybių tarybų rinkimų) ir jame suformuotas reikalavimas, kad „kiti kolektyviniai subjektai“ (politinės organizacijos) kartu su politinėmis partijomis turėtų galimybę teikti keliamų kandidatų sąrašus esant proporcinei rinkimų sistemai daugiamandatėje rinkimų apygardoje,[17] tačiau, kita vertus, išvengta konstitucinės būtinybės (ji nukelta, atidėliojama) priimti minėtą Rinkimų kodeksą. Toks dvilypumas ar dviprasmiškumas visgi nėra akivaizdžiai problemiškas Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies veiksmingo įgyvendinimo kontekste, kadangi anksčiau nebuvo ir šiuo metu nėra „paprasto“ Rinkimų kodekso (ar ordinarinio Rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo), kurį, remiantis konstitucinių įstatymų sąrašu, būtų galima lyginti su Nepaprastosios padėties įstatymu ar Referendumo įstatymu. Žinoma, būsimasis Rinkimų kodeksas, kaip konstitucinis įstatymas, neišvengiamai turės apimti Konstitucijoje (119 straipsnyje) numatytą savivaldybių tarybų rinkimų tvarką (sistemą, kandidatų kėlimą ar išsikėlimą, balsų skaičiavimą ir pan.). Todėl Seimo 2014 m. birželio 6 d. naujai suredaguotas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas visgi gali būti pagrindu vertinti jį kritiškai kaip Rinkimų kodekso, numatyto konstitucinių įstatymų sąraše, užsitęsusio ir atidėliojamo nepriėmimo „destrukcinį“ elementą. Tačiau jis bent paviršutiniškai „švelnesnis“, kadangi nepriimtas Rinkimų kodeksas ir sistemiškai keičiamas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas panašūs tik pagal reglamentavimo dalyką (ne pagal pavadinimą ir reglamentavimo apimtį);
2. b) kartą keistas Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas, kurio 9 (!) straipsniai (būtent 3, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13 str.) koreguoti 2016 m. birželio 2 d. (TAR, 2016-16852);
3. c) tris kartus – Peticijų įstatymas, kuris 3 straipsnių (t.y. 9, 10, 12 str.) apimtyje atitinkamai modifikuotas 2013 m. spalio 15 d. (Valstybės žinios, 2013, 111-5493), 2016 m. gruodžio 8 d. (TAR, 2016-29149), 2019 m. birželio 6 d. (TAR, 2019-9825);
4. d) taip pat tris kartus – Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas, kurio 7 straipsniai (būtent 1, 2, 4, 5, 10, 13, 18 str.) ir penkto skirsnio pavadinimas atitinkamai pakeisti 2013 m. sausio 17 d. (Valstybės žinios, 2013, 11-503), 2018 m. sausio 12 d. (TAR, 2018-964), 2019 m. gegužės 30 d. (TAR, 2019-9399);
5. e) keturis kartus – Valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymas, kuris 6 straipsnių (t.y. 2, 4, 5, 8, 10, 15 str.) apimtyje atitinkamai koreguotas 2019 m. gegužės 30 d. (TAR, 2019-9398), 2017 m. birželio 29 d. (TAR, 2017-11939), 2014 m. gruodžio 23 d. (TAR, 2014-21280), 2013 m. sausio 17 d. (Valstybės žinios, 2013, 11-502);
6. f) penkis kartus – Nepaprastosios padėties įstatymas, kurio 13 (!) straipsnių (t.y. 2, 3, 6, 13, 14, 15, 16, 19, 20, 21, 24, 28, 31 str.) atitinkamai pakeisti 2012 m. spalio 2 d. (Valstybės žinios, 2012, 122-6112), 2015 m. kovo 19 d. (TAR, 2015-4364), 2016 m. birželio 16 d. (TAR, 2016-17529), 2018 m. sausio 12 d. (TAR, 2018-1018), 2019 m. birželio 27 d. (TAR, 2019-10927).
7. g) septynis kartus – Referendumo įstatymas, kuris dar iki 2018 m. gruodžio 20 d. (naujos redakcijos) šešiais ankstesniais pakeitimų „paketais“, priimtais po 2012 m. kovo 15 d., net 20 (!) straipsnių (t.y. 2, 10, 11, 13, 15, 15¹, 16, 18, 23, 30, 31, 38, 53, 54, 57, 58, 60¹, 73, 77, 78 str.) apimtyje atitinkamai pakeistas 2012 m. rugsėjo 12 d. (Valstybės žinios, 2012, 110-5563), 2012 m. lapkričio 6 d. (Valstybės žinios, 2012, 132-6664), 2014 m. gegužės 6 d. (TAR, 2014-5198), 2016 m. birželio 14 d. (TAR, 2016-17408), 2018 m. rugsėjo 28 d. (TAR, 2018-15809), 2018 m. gruodžio 13 d. (TAR, 2018-21115).

Nei karto po 2012 m. kovo 15 d. (taigi ir 2013–2019 m.) nekeistas tik Valstybinės kalbos įstatymas, paskutinį kartą keistas prieš penkiolika metų, t. y. 2002 m. birželio 13 d. (Valstybės žinios, 2002, 68-2760), ir Valstybės himno įstatymas, kuris paskutinį kartą keistas prieš dvidešimt metų, t. y. 1999 m. gegužės 20 d. (Valstybės žinios, 1999, 50-1603).

Tokia prieštaringame įstatymų, kurie pagal pavadinimą ir reglamentavimo dalyką susiję su konstitucinių įstatymų sąrašu ir jo neįgyvendinimu, keitimų raidos kontekste kyla ereziniai ir retoriniai klausimai. Nejau esminė konstitucinė problema kiltų tik tuomet, jei vietoje minėtų atskirų (išbarstytų) penkių Nepaprastosios padėties įstatymo pakeitimų būtų priimtas vienas techniškai sisteminis pakeitimas, lemiantis šio įstatymo išdėstymą nauja redakcija? Ar penki ar net trys pavieniai tam tikrų „centrinių“ įstatymo straipsnių pakeitimai negali būti radikalesni ir esmingesni, nei kosmetiškai sisteminis to įstatymo daugumos straipsnių pakeitimas, išdėstant tą įstatymą nauja redakcija? Ar nauja įstatymo redakcija „reiškia“, kad priimtas „naujas“ įstatymas ir nustojo galioti „senesnis“ įstatymas?

Pirmasis minėtas pareiškėjo abejonės (prašymo) aspektas ir kartu neaiškumas susijęs su įstatymų keitimo juridinės technikos vertinimu. Pareiškėjas nekonkretina, ar radikaliai pakito Referendumo įstatymas, jį išdėsčius nauja redakcija, ir ar analogiškas pokytis neįmanomas, jei būtų pakeisti tik septyni ar dvidešimt septyni to įstatymo straipsniai, savo gausa nelemiantys būtinybės išdėstyti visą įstatymą (virš 70 ar 80 straipsnių) nauja redakcija.

Gali susidaryti skubotas ir paviršutinis įspūdis, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tam tikra kairioji Seimo dauguma 2018 m. gruodyje, tačiau nebūtinai kitokios politinės pakraipos konservatyvioji Seimo dauguma 2012 m. balandžio–spalio mėnesiais (arba itin plati ir talpi koalicinė dauguma 2013–2015 m.) neturėjo diskrecijos pasirinkti įprastinio įstatymo, kuris pagal pavadinimą ir reglamentavimo dalyką labai panašus į nepriimtą konstitucinį įstatymą,  keitimo būdo ir su juo siejamos juridinės technikos.

Visa problema esą ta, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. neteko galios Referendumo įstatymo pirminės redakcijos nuostatos. Tačiau Referendumo įstatymo ar kito norminio teisės akto kelių (keliolikos) straipsnių keitimas ir to paties įstatymo (kito norminio teisės akto) išdėstymas nauja redakcija – tai iš esmės du konstituciškai galimi įstatymo keitimo būdai. Daug metų galiojančio įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimas – tai to įstatymo pakeitimo įsigaliojimas, kuris savaime nenulemia, kad įsigalioja visiškai naujas (kitas) įstatymas.

Negalima tapatinti daug metų galiojančio įstatymo naują redakciją (kaip įstatymo pakeitimą) ir tokį visiškai naują (kitą) įstatymą, kurį Seimas priima (išleidžia), jo pavadinime ar 1 straipsnyje neįterpdamas nuorodos į ankstesnį įstatymą tokiu pačiu pavadinimu. Antai, Lietuvos Respublikoje 1991 m. gruodžio 5 d., 2002 m. rugsėjo 17 d., 2010 m. gruodžio 2 d. priimtas Pilietybės įstatymas (atitinkamai Lietuvos aidas, 1991, 251-0; Valstybės žinios, 2002, 95-4087; 2010, 144-7361) atspindi tris atskirus ir naujus įstatymus, bet ne pirminio LTSR 1989 m. Pilietybės įstatymo, kuris 1990 m. kovo 11 d. tapo Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymu ir galiojo iki tol, kol įsigaliojo minėtas 1991 m. gruodžio 5 d. priimtas naujas Pilietybės įstatymas,  tris naujas redakcijas. Todėl galima teigti, kad Referendumo įstatymo 2018 m. gruodžio 20 d. redakcija – tai 2002 m. birželio 4 d. Referendumo įstatymo sisteminis pakeitimas (naujas juridinis techninis išdėstymas), bet ne konstituciškai „naujas“ (visiškai kitas) Referendumo įstatymas.

Nėra esminio konstitucinio skirtumo tarp tokio įstatymo, kuriuo keičiamas įstatymas pakinta keliolikoje ar  keliasdešimtyje straipsnių, ir tokio įstatymo, kuriuo keičiamas įstatymas išdėstomas nauja redakcija ir dėl to taip pat pakinta, tebūnie paprastai didesnėje apimtyje.

Visa tai skatina rinktis skeptišką poziciją ir kartu nuosaikiai diplomatiškai samprotauti, kad Seimo 2018 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. XIII-1830 atsispindintis įstatymų leidėjo diskrecinis apsisprendimas (nauja redakcija išdėstyti 2002 m. birželio 4 d. priimtą Lietuvos Respublikos referendumo įstatymą) vargu ar gali pagal pareiškėjo argumentaciją prieštarauti Konstitucijos 69 straipsnio 3 daliai pareiškėjo pabrėžtu „priėmimo tvarkos“ aspektu.

Daugiau keblumų kyla dėl pareiškėjo nutylėto ir neginčijamo Referendumo įstatymo naujos redakcijos ir Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo (įtvirtinančio Referendumo konstitucinį įstatymą) įtampos santykio „pagal turinį“.[18] Tačiau šis papildomas už prašymo ir kartu bylos „ribų“ esantis aspektas vargu ar būtų pačio Konstitucinio Teismo inciatyva „eskaluojamas“, o jei būtų, tai vargu ar jis turėtų būtų „vainikuotas“ konstatuojant normų sankirtą ir įprastinio įstatymo prieštaravimą to sąrašo konstituciniam įstatymui (kartu konstituciniam teisinės valstybės principui), nes Referendumo konstitucinis įstatymas nėra priimtas, o jo daugiau nei 7 metus trunkantis „numatymas“ minėto sąrašo forma savaime nėra tokia „normų norma“, kuri „pagal turinį“ esą konkuruoja su tokiu techniniu Referendumo įstatymo pakeitimu, kuriuo šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, tačiau liko toks, kokiu buvo: įprastiniu (ordinariniu), išsaugojusiu savo autentišką „gyvastį“ ar identifikaciją, kylančią iš pirminio varianto.

Antrasis minėtas pareiškėjo abejonės aspektas ir kartu neaiškumas susijęs su įstatymų, kurie pagal pavadinimą ir reglamentavimo dalyką siejasi su atitinkamais nepriimtais konstituciniais įstatymais, palyginti dažno keitimo po 2012 m. kovo 15 d. vertinimu (teisės sistemos stabilumo ir darnos kontekste).

Pareiškėjo abejonę būtų galima suprasti ir laikyti labiau pagrįsta bei įtikinama, jei jis būtų aiškiau atskleidęs ir itin pabrėžęs, kad Seimas, nustatęs konstitucinių įstatymų sąrašą, vėliau, taigi ir 2013–2017 m., nei karto nauja redakcija neišdėstė įstatymų, kurie pagal pavadinimą ir reglamentavimo dalyką akivaizdžiai siejasi su nepriimtais konstituciniais įstatymais, nurodytais tame sąraše.

Šiame kontekste neturi ypatingos svarbos klausimas, ar Seimo, Vyriausybės, teisingumo ministro nustatytos universalios teisėkūros taisyklės reikalauja, kad, keičiant daugiau nei pusę teisės akto straipsnių, tas teisės aktas būtų keičiamas išdėstant jį nauja redakcija. Šiuo požiūriu Teisėkūros pagrindų įstatymo (pirminė 2012 m. rugsėjo 18 d. redakcija: Valstybės žinios, 2012, Nr. 110-5564) 14 straipsnio 3 dalies nuostata „Kai keičiamame teisės akte keičiama daugiau kaip pusė jo straipsnių ar punktų, visas teisės aktas dėstomas nauja redakcija“ savaime negali būti pagrindas formuluoti konstitucinį vertinimą ir jo argumentus, kadangi toks reglamentavimas priskirtinas įprastinei įstatymų lygmens teisei (o ne išskirtinei konstitucinės teisės sistemai pagal siaurąją jos sampratą).

Seimas gali planuoti ir laiko aspektu atriboti (išskaidyti) atitinkamo įstatymo keitimą taip, kad vienu metu nesusidarytų daugiau kaip pusės to paties įstatymo straipsnių pakeitimų. Jei iniciatyvų keisti (papildyti) Referendumo įstatymo straipsnius 2018 m. buvo susikaupę tiek daug, kad pagal atitinkamas teisėkūros taisykles esą kilo būtinybė išdėstyti šį įstatymą nauja redakcija, tai tokios būtinybės buvo galima išvengti, skirtingomis dienomis atliekant keletą formaliai atskirų pakeitimų, pvz.,  2018 m. gruodžio pradžioje priimant vieną pakeitimą (jų „paketą“), o to mėnesio pabaigoje – kitą. Antai sunku patikėti, bet tenka konstatuoti, kad Seimas 2018 m. lapkričio 8 d. pakeitė net 33 (!) Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo straipsnius ir  sukūrė tokį tam pakeitimui skirto įstatymo pavadinimą, kurio, matyt, nei vienas vidutinių ar išskirtinių gabumų teisės studentas ir absolventas negalėtų įsiminti iš trečio ar penkto bandymo (skaitymo): „Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo Nr. I-532 6, 7, 12, 13, 14, 15, 16, 20, 32, 35, 36, 42, 43, 48, 49, 50, 51, 53, 54, 56, 62, 64, 65, 66, 67, 68, 69, 72, 73, 74, 75, 77 ir 85 straipsnių pakeitimo įstatymas“ (TAR, 2018-18595). Atsižvelgiant  į tai, svarbu pažymėti, kad Seimas 2018 m. lapkritį taip pat galėjo pakeisti pusę ar trečdalį Referendumo įstatymo straipsnių, kuriuos kartu su kitais išsyk pakeitė 2018 m. gruodžio 20 d., išdėstydamas šį įstatymą nauja redakcija.

Beje, pareiškėjo prašymas šiek tiek prieštaringas tuo aspektu, kad prašymo pradžioje suformuluotas konstitucinę abejonę perteikiantis teiginys „Kyla pagrįsta abejonė, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojantis Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas pagal priėmimo tvarką [paryškinta mano – aut.] prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 3 daliai“, regis, nedera su prašymo pabaigoje formuluojamu prašymu, t. y. kreipimusi į Konstitucinį Teismą: „prašome […] ištirti, ar Lietuvos Respublikos referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 3 daliai“, kuriame nekalbama apie priėmimo tvarkos aspektą.

Šiame kontekste galima pastebėti ir tą prieštaringumą (neaiškumą), kad pareiškėjas neprašo ištirti, ar jam abejonių keliantis Seimo 2018 m. gruodžio 20 d. pakeistas (nauja redakcija išdėstytas) Referendumo įstatymas neprieštarauja aukštesnę teisinę galią turinčiam Konstitucinių įstatymų sąrašo konstituciniam įstatymui (jame numatyto Referendumo konstitucinio įstatymo kontekste).

Apskritai galima abejoti, ar pareiškėjo susirūpinimas – dominuojantis motyvas –  dėl esą antikonstitucinio Referendumo įstatymo išdėstymo nauja redakcija gali būti vertinamas visiškai izoliuotai nuo tarsi išvestinės abejonės dėl tą įstatymo išdėstymą nauja redakcija įgyvendinančio Seimo 2019 m. vasario 14 d. nutarimo paskelbti referendumą (Konstitucijos 55 straipsniui pakeisti) galimo prieštaravimo Konstitucijai.

Pagal pareiškėjo prašymo pabaigą – „[…] prašome […] 3) paankstinti [paryškinta mano – aut.] šios bylos nagrinėjimą, atsižvelgiant į tai, kad galimai Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų pagrindu gali būti priimti labai svarbūs sprendimai […]“ – akivaizdu, kad pagrindinis Seimo narių grupės kreipimosi į Konstitucinį Teismą veiksnys – būtent minėtas Seimo nutarimas, o ne jo teisinį pagrindą sudarantis Referendumo įstatymo išdėstymas nauja redakcija.

Todėl gali susidaryti prieštaringas įspūdis dėl to, kad konstitucinės justicijos byloje Nr.5/2019 netiriama pagrindinį politinį rūpestį pareiškėjui hipotetiškai sudariusio Seimo nutarimo paskelbti tam tikrą referendumą atitiktis Konstitucijai, tačiau tiriamas Seimo politinei diskrecijai priskiriamas jo teisėkūros pakeitimo technikos klausimas. Žinoma, Konstitucinis Teismas pagal Konstitucijos 106 straipsnio 6 dalį  gali, bet ne privalo atsisakyti tirti tokį dviprasmišką Seimo narių grupės prašymą, kuris iš esmės grindžiamas ne vien teisiniais, bet ir politiniais motyvais, susijusiais su bendruoju priešiškumu Seimo in corpore apsisprendimui paskelbti referendumą dėl Seimo narių skaičius, nustatyto Konstitucijos 55 straipsnyje, sumažinimo.

Tiesa, politiškai panašus prieš keletą metų inicijuotas Respublikos Prezidento įstatyme atsispindintis šviesaus atminimo pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Prezidento A. M. B. sutuoktinės (našlės) K. B. subjektinės teisės (atitinkamos garantijos), susijusios su mirusio Respublikos Prezidento rentos dalies gavimu,  nuasmenintas kvestionavimas Konstitucijos (joje netoleruojamų privilegijų įžvelgimo) lygmeniu – tai vienas tų retesnių kraštutinių atvejų, kai Konstitucinis Teismas galėtų (jei dauguma jo teisėjų apsispręstų) atsisakyti priimti ir tirti pareiškėjo prašymą, kuris, nepaisant jame išdėstytų teisinių argumentų, iš esmės yra grindžiamas ne abstrahuotu teisinės problemos (normų prieštaravimo) atskleidimu, bet akivaizdžiai spontanišku politiniu priešiškumu senokai nustatytam mirusio valstybės vadovo sutuoktinės (našlės) specifiniam statusui, atsiskleidusiam būtent po tam tikro buvusio valstybės vadovo mirties ir jo sutuoktinės (našlės) ketinimų įgyvendinti senokai įtvirtintas (be kita ko, ir jai priskirtinas) teisines galimybes (jų garantijas).

Panašų atvejį galima įžvelgti ir tokioje situacijoje, kai Seimo narių grupė esą teisiškai ginčija Referendumo įstatymo naują redakciją, tačiau iš esmės politiškai siekia užkirsti kelią referendumui, kuris paskelbtas Seimo nutarimu, priimtu laikantis tos Referendumo įstatymo naujos redakcijos.

Jei rengiamoje konstitucinės justicijos byloje Nr.5/2019 netiriama Seimo narių prašymo dalis, kuria abejojama dėl minėto Seimo 2019 m. vasario 14 d. nutarimo atitikties Konstitucijai, tai nelieka tikrosios giluminės to prašymo norminės substancijos. Todėl likusios prašymo dalies tyrimas įgauna ryškesnį nepakankamai „grynos“ Hanso Kelzeno tipo konstitucinės problematikos aspektą, kadangi tenka diskutuoti dėl… teisės teorijai reikšmingo juridinio techninio klausimo, ar įstatymo išdėstymas nauja redakcija viso labo yra to įstatymo pakeitimo būdas, kuris konstituciškai iš esmės nesiskiria nuo to įstatymo kelių ar keliolikos straipsnių pakeitimo.

Žinoma, galima ir net derėtų korektiškai įžvelgti (pripažinti), kad savitas Lietuvos konstitucinės justicijos modelis susiklostė, gyvuoja, tvirtėja (todėl neturėtų staiga pakisti) ir tuo aspektu, kad Konstitucinis Teismas tradiciškai priima ir ištiria Seimo ar Seimo narių grupių prašymus net ir tuo atveju, kai akivaizdu, kad teisiškai keliamas reglamentavimo klausimas yra itin personifikuotas ar politiškai nulemtas priešiškumo: a) konkretaus asmens, pvz., Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko, išskirtinei pensijai, kuri prilyginama Respublikos Prezidento pensijai; b) tam tikro mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinės (našlės) specialioms teisėms ir garantijoms; c) tam tikros Seimo daugumos sprendimui paskelbti tam tikrą referendumą.

Gal viso to nebūtų ir speciali garbingo patriarcho V. L. pensija (renta) bei mirusio Respublikos Prezidento našlės K. B. privilegija gyvuotų, o trapios Seimo daugumos skelbiamas referendumas nebūtų ginčijamas pasitelkiant („pritempiant“) abejonę dėl Referendumo įstatymo naujos redakcijos, jei 1991 m. ir 1992 m. nebūtų kilęs pragaištingas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų (signatarų) grupių, išsivysčiusių į frakcijas ir partijas, neproporcingas susipriešinimas, kuris iki šiol lemia atitinkamus Seimo narių grupių ginčus ir bandymus juos spręsti politizuotomis konstitucinėmis abejonėmis? Žinoma, politika ir juo labiau teisės politika (konstitucionalizmo raida) Vakarų teisės tradicijoje niekada nebuvo ir nebus „atsieta“ nuo Konstitucijos ir jos nuostatų vertybinę sampratą aktyviai plėtojančios konstitucinės justicijos.

Šiaip ar taip Seimo paskelbtam referendumui 2019 m. gegužės 12 d. patyrus fiasko, neliko to, dėl ko Seimo narių grupė suskubo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šios institucijos saliamoniškas sprendimas išvengti skubaus tyrimo, kuris apimtų Seimo nutarimą skelbti referendumą, yra racionalus, tačiau byla likusia tyrimo apimtimi netenka „praktinio“ aktualumo verdikto  ratio decidendi  lygmenyje, nors neabejotinai gali ir turėtų būti itin reikšminga platesniame obiter dicta (dictum) kontekste.

Žinoma, galima suprasti pareiškėją ir minėtą Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2018 m. spalio 8 d. išvadą Nr. XIIIP-2559, kadangi Seimas, kitaip net penkis kartus 2012–2019 m. keisto Nepaprastosios padėties įstatymo raidoje, 2018 m. gruodžio 20 d. pasirinko radikalesnį Referendumo įstatymo keitimo juridinės technikos variantą. Tokia sudėtingesnė ir preciziškesnė teisėkūra dar labiau neleidžia tinkamai suprasti, ko dar – be politinės valios – reikėtų tam, kad po daugiau nei 27 metų, kai galioja 1992 m. spalio 25 d. Konstitucija (69 straipsnio 3 dalis), reikėtų tam, kad konstitucinių įstatymų sąrašas didesne dalimi nebūtų juridinė fikcija.

Išvados

1. Seimo narių grupės (pareiškėjo) 2019 m. vasario 21 d. kreipimasis į Konstitucinį Teismą vertintinas teigiamai tiek, kiek sudaro prielaidas veiksmingai aktualizuoti konstitucinių įstatymų sąrašo (pirminės redakcijos) ir jame nurodytų devynių (!) konstitucinių įstatymų apgailėtino neįgyvendinimo 2013–2019 m. problematiką ir jos šalinimui reikšmingos Konstitucinio Teismo doktrinos plėtojimą. Tačiau tas kreipimasis gali būti vertinamas skeptiškai, prieštaringai ir/ar neigiamai tiek, kiek nėra susietas su Seimo 2014 m. sistemiškai pakeistu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymu, išdėstytu nauja redakcija, taip pat gausiais kitų rinkimų įstatymų pakeitimais 2013–2019 m., juo labiau net penkiais Nepaprastosios padėties įstatymo pakeitimais minėtu laikotarpiu, kai galiojo ir nebuvo įgyvendinamas konstitucinių įstatymų sąrašas (pirminė redakcija) ir jame numatytas atitinkamas Rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, Nepaprastosios padėties konstitucinis įstatymas.
2. Jei Seimo diskrecija apima ir lemia du įstatymo keitimo būdus – straipsnio ar straipsnių keitimą ir įstatymo išdėstymą nauja redakcija, kai keičiami, pvz. daugiau nei pusė įstatymo straipsnių, tai išeina, kad labai abejotina pareiškėjo pozicija, kad Seimas, išdėstydamas nauja redakcija Referendumo įstatymą, esą priėmė „naują“ įstatymą, nors buvo įsipareigojęs priimti Rinkimų kodekso patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinį įstatymą.
3. Pareiškėjo neginčijamas (nutylėtas) Referendumo įstatymo naujos redakcijos ir Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo (įtvirtinančio Referendumo konstitucinį įstatymą) įtampos santykis „pagal turinį“ gali būti vertinamas kaip tiek esančiu, tiek kaip nesančiu už bylos „ribų“. Jei šis aspektas būtų tiriamas Konstitucinio Teismo iniciatyva, vargu ar turėtų būti konstatuota normų sankirta ir įprastinio įstatymo prieštaravimas to sąrašo konstituciniam įstatymui (teisinės valstybės principo kontekste). Užsitęsęs Referendumo konstitucinio įstatymo numatymas minėto sąrašo forma savaime nėra tokia norma, kuri „pagal turinį“ konkuruoja su tokiu techniniu Referendumo įstatymo pakeitimu, kuriuo šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, tačiau iš esmės liko toks, kokiu buvo: įprastiniu (ordinariniu), daugiau ar mažiau išsaugojusiu savo autentišką identifikaciją, sietiną su pirminiu jo variantu.
4. Devynių 2012 m. kovo 15 d. numatytų konstitucinių įstatymų nepriėmimas 2013–2019 m. sudaro vieną iš esminių daugiau nei 7 metus atsispindinčios konstitucinės padėties Lietuvoje problemų ir objektyviai neturėtų būti nutylimas Respublikos Prezidento metiniuose panešimuose „apie padėtį Lietuvoje“ (Konstitucijos 84 straipsnio 18 punktas).

Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius

 

[1] Šis aiškinamasis raštas, kaip su minėtu konstituciniu įstatymu susijęs dokumentas,  paskelbtas Seimo interneto svetainėje (teisės aktų skiltyje).

[2] Daugiau (pvz., apie Austrijos teisės sistemos specifiką – Europos Žmogaus Teisių Konvencijai 1964 m. suteikto „konstitucinio rango“ aspektu) žr., pvz.: D. Jočienė. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos taikymas. Antras leidimas. Vilnius, 2001, p. 58֪–63.

[3] Žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimą. Plg., pvz.: V. Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius, 1998, p. 131; E. Šileikis. Alternatyvi konstitucinė teisė. 1 leidimas. Vilnius, 2003, p. 344–346.

[4] E. Šileikis. Konstitucinių įstatymų fenomenas // Justitia. 2001. Nr. 4–5, p. 21, 23; V. Vaičaitis. Konstitucinių įstatymų fenomenas. Vilnius, 2004.

[5] V. Sinkevičius. Parlamento teisė studijos. Vilnius, 2011, p. 187–189.

[6] Daugiau žr.: V. Sinkevičius (5 išnaša), p. 189–192.

[7] Žr.: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos 1993–2009. Vilnius, 2010, p. 135–138.

[8] Žr. ir plg.: V. Sinkevičius (5 išnaša), p. 196–201.

[9] Žr.: E. Šileikis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos įgyvendinimo įžvalgos praėjus dvidešimtmečiui // Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvidešimtmetis: patirtis ir iššūkiai. Recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Sudarė E. Kūris, E. Masnevaitė. Vilnius, 2012, p. 92 (t. y. 2 išnašą 92 puslapyje).

[10] E. Kūris E. Kūris. Konstitucija, teisėkūra ir konstitucinė kontrolė: retrospekciniai ir metodologiniai svarstymai // Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvidešimtmetis: patirtis ir iššūkiai. Recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. p. 79.

[11] E. Kūris (10 išnaša), p. 79.

[12] Daugiau žr. Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinio įstatymo projekto aiškinamąjį raštą Seimo duomenų bazėje (interneto svetainėje: www.lrs.lt).

[13] Žr., pvz., Lietuvos spaudą (dienraščius) 2014 m. spalio ir lapkričio mėn.

[14] Daugiau žr. konstitucinės teisės vadovėlius, kitą teisinę literatūrą.

[15] Daugiau žr.: A. Vainorienė. Nepaprastosios padėties teisiniai pagrindai. Daktaro disertacija. Vilnius, 2018.

[16] Daugiau žr., pvz.: D. Jočienė, Lithuania: The European Convention on Human Rights in the Lithuanian legal system: The lessons learned and perspectives for the future, in: Iulia Motoc, Ineta Ziemele (Hg.), The Impact of the ECHR on Democratic change in Central and Eastern Europe. Judicial Perspectives, Cambridge 2016, p. 234 (ir toliau).

[17] Daugiau žr., pvz.: E. Šileikis. Partijų finansavimo teisės sistemos įžvalgos. Vilnius, 2014, p. 174-177.

[18] Daugiau apie konstitucinės kontrolės, atliekamos „pagal turinį“, problematiką žr., pvz.: E. Kūris (5 išnaša), p. 56.