Teismai

Grąžintas prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja su J. Miliaus atleidimu iš VMVT direktoriaus pareigų susijęs teisinis reguliavimas

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu sprendimu grąžino pareiškėjui Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą ištirti, ar:

– „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimas Nr. 960 „Dėl J. Miliaus atleidimo iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pareigų“ savo turiniu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisės į teisminę gynybą principui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „Piliečiai turi teisę <…> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui“;

– „Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 29straipsnio 9 dalies 7 punktas (2010 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XI-863 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „Piliečiai turi teisę <…> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą““.

Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs administracinės bylos nagrinėjimą. Joje sprendžiamas ginčas kilo dėl Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 960 „Dėl J. Miliaus atleidimo iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pareigų“ (toliau – Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimas), kuriuo, vadovaujantis Vyriausybės įstatymo 291straipsnio (2010 m. birželio 3 d. redakcija) 9 dalies 7 punktu, pagal kurį Vyriausybės įstaigos vadovas atleidžiamas iš pareigų, kai Vyriausybė nepritaria jo veiklos ataskaitai, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius Jonas Milius buvo atleistas iš pareigų, teisėtumo.

Pareiškėjas savo abejones dėl ginčijamos Vyriausybės įstatymo nuostatos grindė tuo, kad joje nėra numatyta jokių išlygų, susijusių su atleidžiamo iš pareigų asmens kalte, pažeidimo sunkumu, atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis aplinkybėmis, nors kitiems asmenims, einantiems pareigas valstybės tarnyboje, netgi įstaigų vadovams, jeigu jie nėra Vyriausybės įstaigų vadovai, taikomos Valstybės tarnybos įstatymo, Vidaus tarnybos statuto ir kitų teisės aktų nuostatos, pagal kurias, asmeniui taikant tarnybinę (drausminę) atsakomybę, yra vertinamas pažeidimo sunkumas, jo sukeltos neigiamos pasekmės, asmens kaltės forma ir laipsnis, jo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, taip pat tiriama, ar visi pažeidimo elementai nustatyti. Be to, pasak pareiškėjo, nepritarimo Vyriausybės įstaigos vadovo ataskaitai atveju yra įtvirtinta vienintelė tarnybinės atsakomybės rūšis – atleidimas iš pareigų. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo vertinimu, Vyriausybės įstaigų vadovai atsiduria nepalankesnėje padėtyje negu kiti valstybės tarnautojai.

Taigi savo abejonę dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai pareiškėjas iš esmės grindė teiginiu, kad Vyriausybės įstaigų vadovai, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, be kita ko, kitų, bet ne Vyriausybės įstaigų, įstaigų vadovais, atsiduria mažiau palankioje padėtyje, nes Vyriausybės įstaigų vadovams yra nustatytas specialus atleidimo iš pareigų pagrindas – nepritarimas tokios įstaigos vadovo veiklos ataskaitai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, su kokiomis kitomis asmenų kategorijomis jis lygina Vyriausybės įstaigų vadovus, kodėl šie asmenys (jų grupės) gali būti laikomi (-os) esančiais (-iomis) vienodoje padėtyje, ir nesirėmė oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis aiškinant konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą. Pareiškėjas iš esmės rėmėsi ne Konstitucija (nurodytomis aktualiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis), o įstatymais (Valstybės tarnybos įstatymu, Vidaus tarnybos statutu), kuriuose įtvirtintos su valstybės tarnautojų, be kita ko, įstaigų vadovų, bet ne Vyriausybės įstaigų vadovų, tarnybine (drausmine) atsakomybe susijusios nuostatos, pasak pareiškėjo, turėtų būti taikomos ir Vyriausybės įstaigų vadovams.

Konstitucinio Teismo vertinimu, pareiškėjas neatsižvelgė į oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl galimybės diferencijuotai reguliuoti tam tikrus valstybės tarnybos santykius ir dėl Vyriausybės įstaigų teisinio statuso. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, atsižvelgiant į valstybės funkcijų, įgyvendinamų per atitinkamas institucijas, įvairovę, valstybės tarnybos sistemos vientisumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijoje neatskleista, kokios įstaigos yra laikomos „Vyriausybės įstaigomis“, taip pat nenurodyta, koks yra šių įstaigų teisinis statusas. Tai nustatyti palikta įstatymų leidėjui, turinčiam šioje srityje diskreciją. Vyriausybė, įgyvendindama iš Konstitucijos 94 straipsnio 3 punkto kylančią kompetenciją, be kita ko, gali steigti Vyriausybės įstaigas, skirti į pareigas ir iš jų atleisti šių įstaigų vadovus, kontroliuoti, kaip Vyriausybės įstaigos įgyvendina valstybės politiką joms pavestose valdymo srityse.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad iš pareiškėjo prašymo nėra aišku, kodėl įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją turėdamas tam tikrą diskreciją diferencijuotai reguliuoti valstybės tarnybos santykius, negali atsižvelgti į Vyriausybės įstaigų ir jų vadovų teisinio statuso ypatumus, be kita ko, kylančius iš Vyriausybės įstaigų kompetencijos įgyvendinti valstybės politiką joms pavestose valdymo srityse, ir nustatyti tokio specialaus Vyriausybės įstaigų vadovų atleidimo iš pareigų pagrindo, kuris buvo įtvirtintas Vyriausybės įstatymo 291 straipsnio (2010 m. birželio 3 d. redakcija) 9 dalies 7 punkte, – kai Vyriausybė nepritaria Vyriausybės įstaigos vadovo pateiktai jo veiklos ataskaitai, t. y. neigiamai įvertina jo ir (ar) jo vadovaujamos įstaigos veiklą.

Iš pareiškėjo prašymo taip pat nėra aišku, kodėl pagal Konstituciją, be kita ko, jos 29 straipsnį, minėti Vyriausybės įstaigų teisinio statuso ypatumai negali būti objektyviu pagrindu pateisinti skirtingą Vyriausybės įstaigų vadovų traktavimą, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, tarp jų ir kitų, bet ne Vyriausybės įstaigų, įstaigų vadovais.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šioje prašymo dalyje pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų ir ši pareiškėjo prašymo dalis neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas taip pat prašė ištirti Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimo atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisės į teisminę gynybą principui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „Piliečiai turi teisę <…> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Ginčijamu nutarimu Vyriausybė, vadovaudamasi Vyriausybės įstatymo 291 straipsnio 9 dalies 7 punktu, atleido VMVT direktorių J. Milių iš pareigų, nepritarusi jo vadovaujamos įstaigos veiklos ataskaitai.

Pareiškėjas, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimo atitiktį Konstitucijai, teigė, kad nustatė visas reikšmingas faktines aplinkybes dėl VMVT direktoriaus J. Miliaus veiklos ataskaitos vertinimo pagrįstumo.

Tačiau Konstitucinis Teismas konstatavo, kad visos reikšmingos faktinės aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindė savo abejonę, ar Vyriausybė pagrįstai nepritarė VMVT direktoriaus J. Miliaus veiklos ataskaitai, nenustatytos ir neįvertintos. Vadinasi, pareiškėjas, nepagrįsdamas savo abejonės dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo pagrįstumo, kartu nepateikė teisinių argumentų dėl šio nutarimo atitikties Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad iš pareiškėjo argumentų nėra aišku, kodėl pagal Konstituciją Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, priimtas vadovaujantis ginčijama Vyriausybės įstatymo nuostata, turi būti siejamas su tarnybine atsakomybe.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad, pareiškėjo nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant ginčą dėl Vyriausybės įstaigos vadovo – VMVT direktoriaus J. Miliaus atleidimo iš pareigų, turi būti paisoma minėtų iš Konstitucijos, be kita ko, jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės principų, Vyriausybei kylančių reikalavimų, kad ji, spręsdama valstybės valdymo reikalus, negali viršyti jai Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų, juos įgyvendindama privalo laikytis iš Konstitucijos kylančių teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimų, priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucija, be kita ko, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja įvairius reikalavimus valstybės institucijų ir pareigūnų Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų įgyvendinimui: skaidrumas, kaip viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos principas, suponuoja, be kita ko, tai, kad priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs, kad juos, iškilus reikalui, būtų galima racionaliai motyvuoti, o kiti asmenys turi turėti galimybę tuos sprendimus nustatytąja tvarka ginčyti.

Šių oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepaaiškino, kodėl reikalavimas pagrįsti Vyriausybės nutarimą, kuriuo yra sprendžiamas valstybės valdymo reikalas – Vyriausybės įstaigos vadovo atleidimas iš pareigų, pagal Konstituciją negali būti įgyvendintas ne pačiame Vyriausybės nutarime išdėstant išsamų jo priėmimo pagrindimą (motyvavimą), bet tokį pagrindimą pateikiant kitais būdais, be kita ko, Vyriausybei pateikiant kitus dokumentus ir paaiškinimus, kai asmenys įgyvendina teisę tokį Vyriausybės nutarimą ginčyti nustatytąja tvarka.

Taigi, pareiškėjui nepagrindus savo abejonės dėl ginčijamo Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimo pagrįstumo, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas šioje prašymo dalyje nepateikė teisinių argumentų, ir padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir pagal šio įstatymo 70 straipsnį yra grąžinamas pareiškėjui.

 

LR Konstitucinio Teismo informacija

Back to top button