Komentarai

I. Danėlienė. Beprecedentė konstitucinė krizė Moldovoje: ką lėmė savaitgaliniai šalies Konstitucinio Teismo sprendimai?

Prieš savaitę gana netikėtai prasidėjusi konstitucinė krizė Moldovoje, atrodo, taip pat netikėtai artėja prie atomazgos. Tiek krizės pradžia, tiek jos galima pabaiga yra susijusi su priešpaskutinį ir paskutinį savaitgalį (taigi tada, kai paprastai niekas iš konstitucinio teismo jokių sprendimų nelaukia) priimtais ir savo turiniu visiškai priešingais Moldovos konstitucinio teismo sprendimais. Nors konstitucinė krizė Moldovoje bent jau tam tikram laikui yra aprimusi, lieka įvairių neatsakytų klausimų dėl šalies Konstitucinio Teismo vaidmens šioje krizėje, jo priimtų sprendimų pagrįstumo ir greičio, šio teismo objektyvumo ir nepriklausomumo bei, galiausiai, netgi šio teismo ateities. Kilusi krizė leidžia taip pat kitomis akimis pažvelgti į netolimos praeities įvykius, susijusius su Moldovos konstitucinio teismo sudėties pakeitimais prieš paskutinius 2019 m. vasario 24 d. šalies Parlamento rinkimus.

Preliudija į konstitucinę krizę: netikėti teisėjų atsistatydinimai

Šiandien stebintis naujausiais Moldovos Konstitucinio Teismo sprendimais, reikėtų nepamiršti, jog juos priėmė iš esmės visiškai naujos sudėties teismas. Lyginant su 2017 metų gegužės mėnesio pradžia, teisme pasikeitė 4 iš 6 šio teismo teisėjų, įskaitant pirmininką. Tokios kaitos pradžia galima laikyti 2018 metų kovo mėnesį, kai, netikėtai, likus metams iki 6 metų trukmės kadencijos pabaigos, iš teisėjo pareigų atsistatydino šio teismo pirmininkas. Į atsilaisvinusią teisėjo vietą paskirtas Moldovos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, kaip prognozuota, buvo tuoj pat išrinktas Konstitucinio Teismo pirmininku. Netrukus Konstituciniame Teisme atsilaisvino kita vieta – neišbuvusi teisme nei metų, viena teisėja buvo paskirta teisingumo ministre.

Kitus Moldovos Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimus taip pat lydėjo netikėti patyrusių šio teismo teisėjų pasitraukimai, nesibaigus jų kadencijai. Kaip pastebi Moldovos pilietinės visuomenės atstovai, susivieniję į nevyriausybinių pilietinės visuomenės organizacijų Rytų Partnerystės forumą, 2018 m. gruodį staiga ir slapta iš Konstitucinio Teismo atsistatydino du teisėjai (jų atsistatydinimą skyrė trys dienos), o į jų vietą, nerengiant įprastinės atrankos, taip pat kone slapta per keturias dienas paskirti nauji teisėjai, užpildyta ir iki tol beveik metus laisva buvusi trečia teisėjo vieta. Neįprastai atrodė ir teisėjus skyrusių institucijų veiksmų koordinacija. Beveik sinchroniškai į tris teisėjų vietas 2018 m. gruodžio 11-14 dienomis po vieną teisėją paskyrė Parlamentas, Vyriausybė ir teisėjų taryba.

Jau tuomet Moldovos pilietinės visuomenės atstovai atkreipė dėmesį ne tik į tai, jog ligtolinė naujai paskirtų teisėjų darbinė patirtis buvo praktiškai nesusijusi su konstitucine teise (pvz., vienas iš naujai paskirų teisėjų – buvęs saugumo tarnybos vadovas, kitas – buvęs generalinis prokuroras), bet ir į artimus šių teisėjų ryšius su valdančiąja Demokratų partija, kurios vadovas žymus oligarchas Vladas Plahotniuc‘as faktiškai buvo ir visos šalies vadovu. Iš tiesų, du iš minėtųjų naujųjų teisėjų prieš jais tapdami buvo Demokratų partijos nariai (naujoji teisėja – Moldovos parlamento narė), o trečiasis teisėjas generaliniu prokuroru tapo tuo metu, kai, anot Moldovos pilietinės visuomenės atstovų, šis postas „priklausė“ Demokratų partijai.

Taigi neatsitiktinai nuogąstauta, kad toks neskaidrus ir radikalus Moldovos konstitucinio teismo sudėties pakeitimas lems teismo veiklos politizavimą, kuris nesuderinamas su veiksmingos demokratijos standartais. Šių pokyčių laikas leido daryti prielaidas, kad iš anksto rengtasi Parlamento rinkimams, siekiant užsitikrinti palankius Demokratų partijai Konstitucinio Teismo sprendimus tuo atveju, jei rinkimai šiai partijai susiklostytų nepalankiai. Vėlesni įvykiai parodė, kad tokie nuogąstavimai buvo ne be pagrindo.

Konstitucinės krizės pradžia: Moldovos Konstitucinis Teismas uždraudžia Parlamento koaliciją be Demokratų partijos  

Parlamento rinkimai Moldovoje įvyko vasario 24 dieną, jų rezultatai patvirtinti kovo 9-ąją. Nuo šios datos imta skaičiuoti naujai išrinkto Moldovos Parlamento kadencija. Nei viena politinė partija ar partijų koalicija nelaimėjo daugumos 101-o nario Parlamente, o Parlamento narių mandatai pasiskirstė į tris maždaug lygias dalis: dabartinio Moldovos prezidento I. Dodon‘o remiama Socialistų partija gavo 35 mandatus, proeuropietiškam dviejų partijų (A. Năstase‘s vadovaujamos Orumo ir tiesos platformos partijos bei M. Sandu vadovaujamos Veiksmo ir solidarumo partijos) aljansui ACUM atiteko 26 mandatai, o V. Plahotniuc‘o Demokratų partijai – 30 (kartu su jam lojaliais Šoro partijos nariais ir nepriklausomais deputatais V. Plahotniuc‘as iš viso įgijo 40 deputatų paramą).

Atsižvelgdama į įvairias aplinkybes, įskaitant itin didelę priešpriešą tarp Socialistų partijos ir ACUM koalicijos, Demokratų partija tikėjosi išlikti valdžioje sudarydama koalicinę Vyriausybę arba su socialistais, arba su ACUM. Tačiau derybos dėl valdančiosios koalicijos sudarymo ir Vyriausybės formavimo užtruko ir jau atrodė, kad buvo pasiekta aklavietė. Vadovaujantis Moldovos Konstitucija, naujai išrinktas Parlamentas naują Vyriausybę privalo sudaryti per 3 mėnesius nuo rinkimų rezultatų patvirtinimo, antraip, pagal Konstitucijos 85 straipsnio 1 dalį, Moldovos prezidentas, po konsultacijų su parlamentinėmis frakcijomis, įgyja teisę paleisti Parlamentą. Todėl pagrįstai tikėtasi pirmalaikių Parlamento rinkimų.

Tačiau visiškai netikėtai, raginant tiek Rusijos, tiek Vakarų atstovams, paskutinėmis 3 mėnesių termino dienomis valdančiąją parlamentinę koaliciją ėmėsi formuoti atrodę nesutaikomi priešininkai – socialistai ir ACUM, taip ketindami išstumti iš valdžios V. Plahotniuc‘ą ir jo vadovaujamą Demokratų partiją. Štai čia įsijungė Moldovos konstitucinis teismas, kuris buvo gavęs Moldovos Prezidento I. Dodon‘o prašymą išaiškinti minėtosios Konstitucijos 85 straipsnio 1 dalies nuostatą, atsakant į klausimą, nuo kada skaičiuojamas 3 mėnesių terminas Vyriausybei suformuoti – nuo Parlamento rinkimų rezultatų patvirtinimo ar nuo pirmojo naujai išrinkto Parlamento posėdžio?

Jau ryškėjant būsimosios parlamentinės koalicijos kontūrams, birželio 7 dieną, penktadienį, darbo dienos pabaigoje Moldovos Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė aiškinti Konstitucijos 85 straipsnio 1 dalį pagal Prezidento prašymą, nes šis klausimas buvo išaiškintas anksčiau (Parlamento įgaliojimai prasideda nuo rinkimų rezultatų patvirtinimo Konstituciniame Teisme dienos). Tačiau kartu Konstitucinis Teismas pateikė paaiškinimus, kurių Prezidento prašyme nebuvo. Pirma, kitaip nei būtų įprasta tikėtis, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad 3 mėnesių terminas turėtų būti suprantamas kaip visais atvejais lygus 90 dienų. Tai reiškė, kad nuo kovo 9 dienos pradėtas skaičiuoti 3 mėnesių terminas Vyriausybei formuoti turėjo baigtis ne birželio 9-ąją, o kaip tik birželio 7-ąją (tai yra, šio Moldovos konstitucinio teismo sprendimo dieną). Antra, Konstitucinis Teismas išaiškino, jog Prezidentas, tuo atveju, kai per 3 mėnesius nesuformuojama Vyriausybė, turi ne tik teisę (kaip yra numatyta Konstitucijos tekste), bet ir pareigą paleisti Parlamentą.

Akivaizdu, kad šiuo sprendimu turėjo būti užkirstas kelias naujajai valdančiajai koalicijai ir Vyriausybei suformuoti. Tačiau sprendimas kritikuotas ne tik dėl šios priežasties, bet ir dėl pastebimų jo teisinės argumentacijos (kuri, beje, paskelbta tik kitą savaitę) ydų. Pirmiausia, sprendimu nukrypta nuo teisės aiškinimo taisyklės, pagal kurią Konstitucijos tekstas pirmiausia turi būti aiškinamas atsižvelgiant į įprastinę jame vartojamų žodžių reikšmę, todėl terminas „mėnuo“ turėtų būti suprantamas kaip kalendorinis mėnuo. Beje, tokia buvo ir ankstesnė Konstitucinio Teismo pozicija, aiški iš šio teismo 2013 m. spalio 1 d. nutarimo.

Antra, visuotinai pripažįstama, jog Konstitucija negali būti aiškinama remiantis žemesnės galios aktais, o Moldovos konstitucinis teismas 1 mėnesį prilygino 30 dienų vadovaudamasis Moldovos civilinio kodekso nuostata. Tuo tarpu pati tokia Civilinio kodekso nuostata gali būti konstitucinės kontrolės objektas, nes Konstitucija yra žemesnės galios teisės aktų, taigi ir Civilinio kodekso, teisiškumo matas. Trečia, neatrodo pagrįsta Prezidento teisę paleisti Parlamentą prilyginti pareigai, nes, kaip minėta, pagal Konstitucijos 85 straipsnio 1 dalį Prezidentas gali paleisti Parlamentą tik po konsultacijų su parlamentinėmis frakcijomis. Jeigu, kaip išaiškino Konstitucinis Teismas, Prezidentas visais atvejais privalėtų paleisti Parlamentą, tokiu atveju jo konsultacijos su parlamentinėmis frakcijomis būtų beprasmės. Konsultacijų paskirtis kaip tik ir būtų ta, kad, praėjus trims mėnesiams, Prezidentas turėtų galimybė įsitikinti, ar tikrai Vyriausybės suformavimas nėra įmanomas, ar vis dėlto dar yra tikslinga suteikti papildomą laiką parlamentinėms frakcijoms susitarti. Beje, apie konsultacijų su parlamentinėmis frakcijomis sąlygą Parlamentui paleisti Konstitucinis Teismas savo sprendime apskritai nutylėjo. Pažymėtina ir tai, kad 2013 m. spalio 1 d. nutarime Konstitucinis Teismas buvo išaiškinęs, jog pagrindinis Konstitucijos 85 straipsnio tikslas yra sudaryti prielaidas įveikti valstybės institucinę krizę. Todėl akivaizdu, kad konsultacijos su parlamentinėmis frakcijomis yra skirtos būtent šiam tikslui pasiekti.

Matant tokias naujausio Konstitucinio Teismo sprendimo ydas, nenuostabu, kad valdančiosios koalicijos formavimo procesas nesustojo.

Konstitucinės krizės gilėjimas: neįtikėtinai skubūs Konstitucinio Teismo sprendimai

Birželio 8 dienos, šeštadienio, rytą Moldovos Parlamentas susirinko į posėdį jame nedalyvaujant Demokratų partijos atstovams. Posėdyje buvo išrinkta Parlamento pirmininkė, suformuota Parlamento vadovybė ir struktūriniai padaliniai, patvirtinta ir paskirta naujosios koalicinės Vyriausybės ministrė pirmininkė Maia Sandu. Reaguodami į tai, Demokratijos partijos parlamentarai čia pat apskundė šiuos sprendimus Konstituciniam Teismui.

Nors Konstitucinio Teismo sprendimai savo turiniu buvo loginė jau minėto birželio 7 d. sprendimo tąsa, teismas išties nustebino beprecedenčiu savo sprendimų priėmimo greičiu, tą pačią dieną per kelias valandas paskelbęs antikonstituciniais Parlamento pirmininkės išrinkimą, ministrės pirmininkės paskyrimą ir ab initio pripažindamas antikonstituciniais visus kitus šio Parlamento aktus, kurie buvo priimti ar galėjo būti priimti ateityje. Įdomiausia tai, kad Parlamento aktai dėl Parlamento pirmininkės ir ministrės pirmininkės išrinkimo buvo pripažinti antikonstituciniais dar jų oficialiai paskelbus. Sunkiai suvokiama, kaip galima pripažinti antikonstituciniu teisės aktą, net nemačius (tai yra, nesant) jo oficialaus teksto. Tokiu pat būdu šeštadienio vakare priimtas ir Konstitucinio Teismo sprendimas prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinti Prezidento dekretą dėl naujosios Vyriausybės sudėties patvirtinimo. Žinoma, kyla ir daugiau klausimų dėl šių Moldovos Konstitucinio Teismo sprendimų priėmimo viešumo ir skaidrumo ir dėl tinkamo teisinio proceso garantavimo. Nors teismo sprendimuose nurodoma, kad jo posėdžiai vyko dalyvaujant pareiškėjui, tai yra Parlamento nariui nuo Demokratų partijos, akivaizdu, kad toks neįtikėtinai spartus teismo procesas negalėjo atitikti tinkamo teismo proceso reikalavimų, ypač sąžiningumo, teisingumo, rungtyniškumo, proceso šalių lygių teisių principų. Vadovaujantis Moldovos Respublikos konstitucinės jurisdikcijos kodekso 13 ir 17 straipsnių nuostatomis, Konstitucinis Teismas turi teisę ypatingais atvejais paskelbti šalims apie būsimą posėdį likus mažiau nei 10 dienų ir surengti uždarą posėdį, kai viešumas galėtų kelti grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, akivaizdu, kad šiuo atveju buvo nesilaikyta elementarių protingumo reikalavimų rengiant posėdį per kelias valandas, nebuvo kilusios jokios ypatingos grėsmės tokiam procesui pateisinti, taip pat nesilaikyta 11 straipsnyje įtvirtinto besąlygiško proceso šalių lygybės principo.

Panašiu būdu birželio 9-osios rytą Konstitucinis Teismas suspendavo šalies Prezidento įgaliojimus, suteikdamas teisę kreiptis dėl Parlamento paleidimo aplinkybių į Konstitucinį Teismą ir paleisti Parlamentą senosios Vyriausybės ministrui pirmininkui P. Filip‘ui, kuris yra ir Demokratų partijos pirmininko pavaduotojas. Teismo posėdis buvo itin trumpas, jis įvyko iš anksto neinformavus proceso šalių ir joms posėdyje nedalyvaujant. Pagal Moldovos Konstituciją (135 str. 1 d. f p.), Prezidentas, prieš paleisdamas Parlamentą, privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu patvirtinti, kad egzistuoja aplinkybės Parlamentui paleisti. Dar tą pačią birželio 9 d. senosios Vyriausybės ministras pirmininkas kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir vėlgi iškart gavo išvadą, jog aplinkybės paleisti Parlamentą egzistuoja (tariamai praėjo 3 mėn. Vyriausybei suformuoti).

Birželio 10 dieną, pirmadienį, prasidėjusi darbo savaitė nieko gero nežadėjo. Valstybė atsibudo su žinia apie dvi Vyriausybes, kurias turėjo visą likusią savaitę: P. Filip‘o vadovaujamą senąją, kurios nepripažino naujasis Parlamentas, tačiau kuri toliau dirbo Vyriausybės ir ministerijų pastatuose, ir birželio 8 d. suformuotą M. Sandu vadovaujamą naująją Vyriausybę, kurios sudarymą neteisėtu buvo pripažinęs Konstitucinis Teismas, jos suformavimo dieną paskelbdamas, kad Prezidento dekretai tiek dėl ministrės pirmininkės paskyrimo, tiek dėl Vyriausybės sudarymo prieštarauja Moldovos Konstitucijai. Tiesa, Parlamentui, naujai paskirtai ministrei pirmininkei ir naujai suformuotai Vyriausybei savo paramą iki tol jau buvo spėję išsakyti Vakarų valstybių ir tarptautinių institucijų, taip pat Rusijos atstovai, paragindami gerbti demokratiškai išrinktą Parlamentą ir jo suformuotą Vyriausybę, bei kritiškai vertindami Konstitucinio Teismo stebinančiai aktyvų dalyvavimą pastaruosiuose politiniuose procesuose.

Penktadienį, birželio 14 dieną, Demokratų partija, po trumpo V. Plahotniuc‘o susitikimo su JAV ambasadoriumi, paskelbė pasitraukianti į opoziciją ir perleidžianti valdžią naujajai M. Sandu vadovaujamai Vyriausybei. Štai tada vėl į procesą įsijungė Konstitucinis Teismas, iki tol atkakliai gynęs savo birželio 7-9 dienomis priimtus sprendimus. Šį kartą jo sprendimas buvo jau kitoks.

Moldovos Konstitucinis Teismas

 Konstitucinės krizės atomazga? Dar vienas darbingas Konstitucinio Teismo šeštadienis

Birželio 15 dieną, šeštadienį, taip pat netikėtai, kaip ir prieš savaitę, Moldovos Konstitucinis Teismas šįkart ex officio (savo iniciatyva) paskelbė nusprendęs panaikinti 6 ankstesnius savo paties 2019 m. birželio 7-9 dienomis priimtus baigiamuosius aktus: pradedant savo išaiškinimu, jog 3 mėnesių terminas Vyriausybei suformuoti turėtų būti suprantamas kaip visais atvejais lygus 90 dienų, baigiant visais sprendimais, kuriais prieštaraujančiais Konstitucijai buvo pripažinti Parlamento ir Prezidento sprendimai, susiję su Parlamento struktūrinių padalinių ir Vyriausybės formavimu. Konstitucinis Teismas nurodė, jog šis sprendimas priimamas atsižvelgiant į Moldovos Respublikoje de facto susiklosčiusią situaciją, tai yra valdžios perdavimą ministrės pirmininkės M. Sandu vadovaujamai Vyriausybei bei Moldovos Parlamente suformuotai valdančiajai koalicijai. Teismas tokį radikalų savo pozicijos pasikeitimą paaiškino siekiu užtikrinti valstybėje socialinę taiką, teisės viršenybę, demokratiją, žmogaus teisių apsaugą ir tokiu būdu įveikti didelio masto politinę krizę. Jokių kitokių argumentų pateikta nebuvo.

Nenuostabu, kad ir dėl tokio Konstitucinio Teismo sprendimo iškilo įvairių klausimų. Pavyzdžiui, pirma, ar gali konstitucinis teismas savo iniciatyva atšaukti ankstesnius savo sprendimus, remdamasis išskirtinai politinės konjunktūros pasikeitimu, ir kaip tai dera su teisminės institucijos prigimtimi ir paskirtimi? Antra, ar tai reiškia, kad svarbiausias Konstitucinio Teismo tikslas yra įtikti bet kuriai politinei valdžiai ir teismas atsisako bet kokių pretenzijų į savo nepriklausomumą? Tokius pamąstymus skatina tai, kad Moldovos prezidentas vienas pirmųjų šiuolaikiškai pasveikino naująjį Konstitucinio Teismo sprendimą: savo FB paskyroje paviešino šio ką tik priimto sprendimo nuorašo nuotrauką. Ankstesnio savo reikalavimo, kad šio teismo teisėjai atsistatydintų, Prezidentas I. Dodon‘as nebereiškė. Tuo tarpu ministrė pirmininkė M. Sandu pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo teisėjai tęsia savo deliriumą, nacionaliniu ir tarptautiniu mastu užtraukdami gėdą savo institucijai; anot jos, Konstitucinis Teismas sprendimus privalo priimti Konstitucijos raide ir dvasia, o ne atsižvelgdamas į politinių veikėjų elgesį. Todėl ministrė pirmininkė paragino teismo teisėjus nedelsiant atsistatydinti, jei jie turi nors kiek garbės ir pagarbos Moldovos Konstitucijai ir jos piliečiams.

Taigi, konstitucinė krizė Moldovoje, nors ir yra arti atomazgos, tačiau jos pabaigos dar nematyti. Tikėtina, jog ši konkreti krizė baigtųsi, jei atsistatydintų Konstitucinio Teismo teisėjai ir Teismas būtų suformuotas iš naujo. Tačiau lygiai taip pat tikėtina, kad esamas Konstitucinis Teismas gali pradėti rodyti savo palankumą šalies Prezidentui ir priiminėti Rusijos palaikomai socialistų partijai naudingus sprendimus. Toks modelis puikiausiai tiktų valdžios vertikalei, kuri galėtų atsirasti, jeigu prie socialistų prisijungtų žymi dalis Demokratų partijos parlamentarų ir jie atstatydintų M. Sandu vadovaujamą Vyriausybę.

 Vietoje epilogo

Pastaroji konstitucinė krizė Moldovoje rodo, kokį staigų regresą konstitucijos justicijos srityje išgyvena ši šalis ir kad visos europinės pastangos įtvirtinti nepriklausomą ir šiuolaikišką teisminę valdžią Moldovoje savo tikslo kol kas nepasiekė. Ypač apmaudu, jog tai pasakytina ir apie Konstitucinį Teismą, kuris dar iki 2018 metų pradžios atrodė kaip viena iš pažangiausių ir labiausiai europietiškų šalies institucijų. Moldovos konstitucinis teismas iki tol priėmė daugybę valstybei gyvybiškai reikšmingų ir drąsių sprendimų, įskaitant sprendimus dėl kovos su korupcija priemonių konstitucingumo, europinės šalies geopolitinės orientacijos įtvirtinimo, rumunų kalbos pripažinimo valstybine, Padniestrės kaip Rusijos okupuotos teritorijos statuso ir daugelį kitų. Jis netgi buvo sektinu pavyzdžiui kitų ES Rytų partnerystės šalių konstituciniams teismams.

Visgi kalbėti apie dabar funkcionuojančio Moldovos Konstitucinio Teismo nepriklausomumą ir sprendimų pagrįstumą, ypač po pastarųjų savaičių įvykių, tampa beprasmiška. Dar neaišku, ar po birželio 15 d. sprendimo Moldovos konstitucinio teismo sprendimo jo veiklą imsis vertinti šios savaitės pabaigoje susirinksianti Venecijos komisija (Europos komisija „Demokratija per teisę“), kuri yra Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais. Jeigu to neįvyks, pertvarkyti ir europeizuoti Moldovos konstitucinį teismą taps dar sunkiau, nes kažin, ar naujoji M. Sandu vadovaujama Vyriausybė bus pajėgi tai atlikti be žymios tarptautinės paramos. Beje, tenka pripažinti, kad tam tikrą atsakomybės dėl dabar susiklosčiusios padėties dalį turėtų prisiimti ir tarptautinė bendruomenė, kuri galbūt ne visada deramai reagavo į Moldovos pilietinei visuomenei kilusias abejones dėl šalies konstitucinio teismo sudėties keitimo, nuosekliai vykusio nuo 2017 metų, ir grėsmės jo nepriklausomumui.

Dr. Ingrida Danėlienė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros asistentė

 

Raktažodžiai
Close
Close