Komentarai

A. Šekštelo. Skirtinga vyriausiojo administracinio teismo praktika lėmė Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimą – pamokos Lietuvai

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) 2019 m. gegužės 23 d. išnagrinėjo bylą Affaire Sine Tsaggarakis A.E.E prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 17257/13). Šioje byloje EŽTT balsų dauguma (penki balsai prieš du, buvo pareikštos net dviejų teisėjų atskiros nuomonės) nusprendė, kad Graikija pažeidė Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (EŽTK) 6(1) straipsnį. Byla buvo susijusi su Ketvirtojo ir Penktojo Graikijos vyriausiojo administracinio teismo (pranc. le Conseil d‘État) skyrių skirtingos teismų praktikos taikymu.

Ši byla yra aktuali ir Lietuvai, kur galime rasti skirtingos ir nesuvienodintos aukščiausios grandies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) teismų praktikos pavyzdžių sprendžiant panašias bylas. Affaire Sine Tsaggarakis byla yra geras pavyzdys tokios grėsmes.

Bendrovė Affaire Sine Tsaggarakis eksploatavo kino pramogų centrą (pranc. multiplex) Heraklione, Kretoje. Kelios konkuruojančios bendrovės gavo statybos leidimą (pranc. permis de constuction) ir vėliau eksploatavimo leidimą (pranc. permis d‘exploitation) didžiuliam naujam kino pramogų centro pastatui, kurį statė šalia žemės sklype, kurio paskirtis buvo tik gyvenamųjų namų statyba.

Atitinkamai, bendrovė dar 2007 metais kreipėsi į Graikijos administracinį teismą su prašymu panaikinti šiuos leidimus naujo pastato statybai bei eksploatavimui. Bendrovė taip pat Graikijos teismuose kėlė nesąžiningos konkurencijos klausimą, nes bendrovė šalimais nuo seno eksploatavo panašų centrą.

Be to, bendrovė Affaire Sine Tsaggarakis 2008 metais paprašė teritorijų planavimo institucijų uždrausti konkurentams naudotis naujai pastatytu kino pramogų centru. Ir tokį prašymą institucijos, vėliau ir penktasis Graikijos vyriausiojo administracinio teismo skyrius, patenkino bei uždraudė naudotis minėtu centru. Centriniu ginču byloje tapo klausimas, ar buvo įmanoma iš naujo vertinti statybos leidimo išdavimo teisėtumą jau nagrinėjant klausimą dėl eksploatavimo leidimo išdavimo naujam kino pramogų centro pastatui teisėtumo, ypač atitikimo aplinkosauginiams reikalavimams kontekste, nes sklypas, kuriame buvo pastatytas konkurentų pastatas, buvo skirtas tik privačios valdos namams statyti.

Ir čia Graikijos vyriausiojo administracinio ketvirtojo ir penktojo skyriaus praktika išsiskyrė.

Ketvirtasis skyrius laikėsi praktikos, kad statybos leidimo išdavimo teisėtumo peržiūrą negalima, kai jau išduodamas leidimas eksploatuoti. Tuo tarpu, penktasis skyrius formavo praktiką, pateisinančia tokią peržiūrą motyvuodamas tuo, kad leidimas eksploatuoti negali būti išduodamas, jei pastato statyba nėra leidžiama pagal įstatymą (šiuo atveju – pažeidžiant konstitucinius aplinkosauginius reikalavimus).

Byla buvo nukreipta į Graikijos vyriausiojo administracinio teismo plenarinę sesiją. Plenarinė sesija nutarė, kad aplinkosauginių reikalavimų vertinimas yra privalomas tiek išduodant statybos leidimą, tiek leidimą eksploatuoti, todėl grąžino bylą nagrinėti ketvirtajam skyriui. Tačiau ketvirtasis skyrius, dėl išimtinių aplinkybių byloje nutarė, kad statybos leidimas buvo galiojantis ir pareiškėjos skundą atmetė.

Gavęs bendrovės skundą, EŽTT pažymėjo, kad ilgą laiką egzistavo skirtinga „ilgai trunkanti ir solidi“ (pranc. „ profound et persistante „, EŽTT sprendimo 51 punktas) teismų praktiką tarp ketvirtojo ir penktojo Graikijos vyriausiojo administracinio teismo skyrių dėl to, ar galima vertinti iš naujo statybos leidimo išdavimo teisėtumą peržiūrint leidimo eksploatuoti išdavimą.

EŽTT pažymėjo, kad Graikijos administracinėje sistemoje būtent Vyriausiasis administracinis teismas buvo atsakingas už skirtingos teismų praktikos tarp šio teismo skyrių vienodinimą. Šis teismas turėjo nuspręsti, ar teisėtų lūkesčių principas (kuriuo rėmėsi ketvirtasis skyrius) turėtų nusverti aplinkos apsaugos principą (kuriuo rėmėsi penktasis skyrius).

Čia Graikijos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija nusprendė, kad klausimas, ar buvo galima atidaryti naują kino pramogų centrą, gali būti vertinamas tiek išduodant leidimą statybai, tiek suteikiant leidimą eksploatuoti pastatą. Nes tokiu būdų bus užtikrintas konstitucinis aplinkos apsaugos principas, numatytas Graikijos Konstitucijos 24 straipsnyje. Plenarinė sesija taip pat pažymėjo, kad teisėtų lūkesčių ir administracinių santykių stabilumo principai, kuriais ketvirtasis skyrius grindė savo sprendimą, nėra aktualūs nagrinėjamoje byloje, nes tokie principai negali būti ginami pažeidžiant prioritetinį – konstitucinį aplinkos apsaugos principą. Kitaip tariant, teismas čia vadovavosi principų hierarchija. Todėl plenarinė sesija grąžino bylą nagrinėti ketvirtajam skyriui.

Nepaisydamas tokių išaiškinimų, ketvirtasis skyrius, remdamasis, be kitą ko, ankstesne savo praktika, taikė teisėtų lūkesčių principą ir bendrovės Affaire Sine Tsaggarakis skundą atmetė. Nors plenarinė sesija aiškiai nurodė, kad teisėtų lūkesčių principas čia negali būti taikomas.

Šalia, penktasis Graikijos administracinio teismo skyrius laikėsi aplinkosaugos reikalavimų ir uždraudė bendrovės konkurentams eksploatuoti pastatą. EŽTT pažymėjo, kad nors bylų, nagrinėtų ketvirtajame ir penktajame skyriuose dalykas buvo skirtingas, bylų tikslas buvo tapatus – uždrausti naudotis didžiuliu pastatu, pastatytu sklype, kur leidžiama statyti tik gyvenamuosius namus.

EŽTT vertinimu, skirtingos praktikos tarp Graikijos vyriausiojo administracinio teismo skyrių, nepaisant to paties teismo plenarinės sesijos įsikišimo, egzistavimas sukūrė teisinį netikrumą, parodantį teismų praktiką harmonizuojančio mechanizmo neefektyvumą, kas lėmė EŽTK 6(1) straipsnio pažeidimą.

EŽTT taip pat iš Graikijos priteisė pareiškėjai 8 000 eurų neturtinės žalos ir 5 000 eurų kitų išlaidų.

Ši byla duoda dvi labai svarbias pamokas kitoms valstybėms, įskaitant Lietuvą.

Pirma, ši byla parodo, kad teismams būtina vienodinti teismų praktiką ne tik vertikaliai (nuo aukščiausios teismų grandies žemyn) bet ir horizontaliai (tarp tų pačių aukščiausios instancijos teismų).

Lietuvoje, iš esmės, du teismai formuoja pagrindinę teismų praktiką – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LR civilinio proceso kodekso 4 straipsnis) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 15(1) straipsnis). Pavyzdžiui, vienas iš kasacinio skundo pagrindų pagal LR civilinio proceso kodekso 346(1)(3) straipsnį yra nevienoda paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu. Be to, plėtodamas ir užtikrindamas vienodą teisės aiškinimą ir taikymą administraciniuose teismuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analizuoja nacionalinių, Europos Sąjungos ir tarptautinių teismų praktiką, kitus teisės šaltinius, rengia teismų praktikos apibendrinimus, apžvalgas, viešai skelbia informaciją apie savo veiklą, atlieka kitus veiksmus pagal kompetenciją (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 15(2) straipsnis).

Taigi, prieštaringos paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nepašalinimas gali lemti EŽTK 6(1) straipsnio pažeidimą ir valstybės atsakomybę už tai. Ypač, kai įstatymas net numato Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pareigą analizuoti tarptautinių teismų (vienas iš tokių yra EŽTT) praktiką ir rengti teismų praktikos apibendrinimus.

Antra, teismas privalo užtikrinti savo sprendimų (nutarčių) vykdymo kontrolę bylą iš naujo peržiūrint žemesnėse instancijose. Kitaip tariant, jeigu, bylą grąžinus nagrinėti žemesnės instancijos teismui, šis teismas nepaiso, tarkime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymų, ir vėliau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gavęs skundą, šių trūkumų nepašalina, vėl gi galima valstybės atsakomybė pagal EŽTK.

Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka & Audzevičius“ vyresnysis teisininkas

Raktažodžiai
Close
Close