Savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai
Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (Įstatymas) priedėlio I skirsnio 5 punktas, kuriame nustatyti savivaldybių merų ir jų pavaduotojų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <…> turi teisę <…> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.
Ginčytu teisiniu reguliavimu buvo nustatyta, kad tų savivaldybių, kurių teritorijoje gyvena daugiau nei 100 tūkst. gyventojų, merų ir jų pavaduotojų pareiginei algai apskaičiuoti taikomas didesnis pareiginės algos koeficientas, nei tų merų ir jų pavaduotojų, kurie vadovauja mažesnėms savivaldybėms. Kitaip tariant, savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokestis priklausė nuo to, kokio dydžio savivaldybei meras vadovauja, visas savivaldybes suskirsčius į dvi grupes pagal vienintelį kriterijų – savivaldybės gyventojų skaičių, mažesnį arba didesnį nei 100 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, pagal šį teisinį reguliavimą 5 savivaldybių merai ir jų pavaduotojai gaudavo didesnę pareiginę algą nei likusių 55 savivaldybių.
Konstitucinis Teismas nutarime priminė, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant, be kita ko, į jo atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją. Pagal Konstituciją netoleruotinas toks teisinis reguliavimas, kuriuo skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, būtų nustatytas vienodas ar iš esmės nesiskiriantis atlyginimo dydis.
Konstitucinis Teismas jau 2013 m. balandžio 30 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje laiduojama teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą turi būti užtikrinta, be kita ko, reguliuojant valstybės ir savivaldybių politikų veiklą. Nustatant valstybės ir savivaldybių politikų veiklos teisinį reguliavimą privalu atsižvelgti, be kita ko, į šios veiklos specifiką, kurią lemia iš Konstitucijos kylanti politikų funkcija atstovauti Tautos, valstybės ar tam tikros savivaldybės gyventojų interesams ir įgaliojimai spręsti valstybės, tam tikros jos valdymo srities ar savivaldybės kompetencijai priklausančių sričių politikos formavimo, jos įgyvendinimo ir įgyvendinimo kontrolės klausimus, taip pat su tuo susiję atskaitomybės visuomenei ir viešumo reikalavimai, reprezentavimo ir kitos pareigos.
Nagrinėtos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus <…> turi teisę <…> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <…>“ aiškinta kartu su Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarka turi būti nustatyta įstatymu. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti ir savivaldybės tarybos nario, kuris išrenkamas, be kita ko, organizuoti savivaldybės tarybos veiklą ir įgyvendinti su tuo susijusius įgaliojimus, atstovauti savivaldybei (kaip antai asmens, užimančio įstatyme nustatytas mero ar jo pavaduotojo pareigas), darbo organizavimo teisinį reguliavimą ir darbo apmokėjimo sistemą. Tačiau teisiniu reguliavimu nustatant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti paisoma Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo už darbą atlyginti teisingai, taip pat atsižvelgiama į aplinkybes, lemiančias būtinybę juos diferencijuoti.
Savivaldybės gali gerokai skirtis ne tik jų teritorijoje gyvenančių gyventojų skaičiumi, bet ir, be kita ko, savo dydžiu, savivaldybės kompetencijai priskirtų spręsti klausimų apimtimi dėl jų reikšmingumo ir sudėtingumo. Taigi savivaldybių politikų veiklos apimtis ir jiems tenkančios atsakomybės mastas taip pat gali skirtis dėl atitinkamos savivaldybės ypatumų, todėl teisiniu reguliavimu diferencijuojant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgiama ir į šią jų veiklos specifiką.
Iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo už darbą atlyginti teisingai kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, diferencijuojant savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydžius, remtis aiškiais, objektyviais įstatyme įtvirtintais kriterijais, kurie yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas. Savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuojami atsižvelgiant tik į savivaldybių gyventojų skaičių, tačiau jų darbo užmokesčio dydžius diferencijuojant vien pagal šį kriterijų neturi būti pažeistas konstitucinis teisingo apmokėjimo už darbą imperatyvas. Įgyvendindamas savo diskreciją, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į savivaldybių ypatumus ir skirtumus, turinčius įtakos merų ir jų pavaduotojų veiklos apimčiai ir atsakomybės mastui, gali nustatyti ir kitus objektyvius kriterijus, lemiančius savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydį.
Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta ir tai, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalį, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydžiai būtų vienodi, nors jų atliekamų funkcijų sudėtingumas, veiklos apimtis, darbo pobūdis ir jiems tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą mastas dėl savivaldybių ypatumų, be kita ko, jų dydžio, gyventojų skaičiaus skirtumų, teisinio statuso, gerokai skiriasi.
Vertindamas ginčyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad juo buvo sudarytos prielaidos susiklostyti situacijai, kai vienai grupei priskirtų savivaldybių merų ir jų pavaduotojų pareiginei algai apskaičiuoti taikomas tas pats pareiginės algos koeficientas, nors šios savivaldybės tarpusavyje gerokai skiriasi, be kita ko, gyventojų skaičiumi, dydžiu ar kitais ypatumais, lemiančiais skirtingą joms vadovaujančių merų ir jų pavaduotojų veiklos apimtį ir jiems tenkančios atsakomybės mastą už priskirtų funkcijų vykdymą. Be to, pagal tokį teisinį reguliavimą daugumos iš 55 antrajai grupei priskirtų savivaldybių merai vadovauja skirtingo dydžio savivaldybių taryboms (kurias sudaro nuo 15 iki 25 narių) turėdami po vieną pavaduotoją, taigi tokių merų veiklos apimtis ir atsakomybės mastas dar ir šiuo aspektu yra nevienodi, nors pagal ginčytą teisinį reguliavimą jų pareiginės algos dydžiui apskaičiuoti taikomas tas pats pareiginės algos koeficientas.
Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad pagal ginčytą teisinį reguliavimą savivaldybių merų ir jų pavaduotojų pareiginės algos koeficientų diferencijavimas, kai savivaldybės yra suskirstytos į dvi grupes vadovaujantis vieninteliu kriterijumi – savivaldybės gyventojų skaičiumi, kuris yra didesnis arba mažesnis negu 100 tūkst. gyventojų, yra nepakankamas. Ginčytu teisiniu reguliavimu nesilaikyta iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydžiai būtų vienodi, nors jų atliekamų funkcijų sudėtingumas, veiklos apimtis, darbo pobūdis ir jiems tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą mastas dėl savivaldybių ypatumų skiriasi. Vadinasi, nustatydamas ginčytą teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas nepaisė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo už darbą atlyginti teisingai.
Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Taigi, jeigu šis Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio teisinis reguliavimas, būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimo teisiniai santykiai liktų nesureguliuoti, atsirastų teisinis neapibrėžtumas, ir tai iš esmės sutrikdytų darbo užmokesčio mokėjimą savivaldybių merams ir jų pavaduotojams. Šiam teisiniam neapibrėžtumui pašalinti įstatymų leidėjui reikalingas tam tikras laikas. Atsižvelgiant į tai, Konstitucinis Teismas nusprendė, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai bus paskelbtas 2020 m. sausio 2 d.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja tai, kad įgyvendinant šį Konstitucinio Teismo nutarimą savivaldybių tarybų, išrinktų per 2019 m. vykusius savivaldybių tarybų rinkimus, įgaliojimų laikui išrinktiems savivaldybių merams ir paskirtiems jų pavaduotojams įstatymu negali būti nustatytas mažesnis darbo užmokestis nei jų kadencijos pradžioje.
