LAT: negalima sutapatinti sandorio pripažinimą negaliojančiu ir restituciją

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija gegužės 16 dieną priėmė nutartį dėl  materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą, valstybei taisant klaidas, padarytas neteisėtai perleidus valstybės turtą. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė ieškinį dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Buvo nurpdyta, kad teritorija, kurioje yra suformuoti papildomi žemės sklypai, neatitiko reikalavimų, kuriuos turi atitikti valstybinės žemės plotas, kad jį būtų galima parduoti ne aukciono būdu. Žemės sklypas, sudarantis 0,0383 ha, kuris be aukciono buvo parduotas atsakovei, pradedant jo formavimo ir pardavimo procedūrą, buvo žymiai didesnio laisvos valstybinės žemės ploto, nesuformuoto kaip atskiras žemės sklypas, dalis, t. y. ribojosi su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Šis laisvos valstybinės žemės plotas nebuvo išsidėstęs siauroje juostoje, šlaite ar griovoje, šiame plote buvo galima suformuoti atskirą racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypą ar jų daugetą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė. Kasacinis teismas nusprendė priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti ir pripažinti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia. Restitucijos klausimą iš naujo spręs apeliacinės instancijos teismas.

Restitucija (įprastais atvejais) taikoma natūra. CK nuostatos nepateikia detalaus paaiškinimo, ką reiškia restitucijos atlikimas natūra, kita vertus, šio pagrindinio restitucijos būdo esmė atsiskleidžia per pačios restitucijos, kaip civilinių teisių gynimo būdo, paskirtį – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas ir atitinkamai sandorio šalys nebūtų atlikusios veiksmų, sudarančių sandorio dalyką. Teisėjų kolegija konstatavo, kad restitucijos taikymas natūra bendriausia prasme reiškia sandorių šalių įpareigojimą atlikti priešpriešinius veiksmus tiems veiksmams, susijusiems su sandorio objektu, kurie buvo atlikti vykdant (vėliau negaliojančiu pripažintą) sandorį.

Taisyklė dėl restitucijos taikymo natūra nėra absoliuti, o šios taisyklės sąlygiškumas pagal šio straipsnio nuostatas sietinas su dviem aspektais: 1) neįmanomumu taikyti restituciją natūra; šiuo aspektu turimi omenyje tie atvejai, kai restitucijos pagal pripažintą negaliojančiu sandorį taikymo momentu yra sunaikintas ar dėl kitų priežasčių nėra objektyvios galimybės taikyti restituciją natūra; 2) didelių nepatogumų šalims sukėlimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu pirmiausia turimi omenyje tie atvejai, kai restitucijos taikymas natūra nepagrįstai apsunkintų abiejų sandorių šalių teisinę padėtį ir kartu būtų neproporcinga civilinių teisių gynimo priemonė.

Nuosavybės teisė gali būti apribota (įskaitant ir kraštutinį jos ribojimo būdą, t. y. nuosavybės teisės objekto paėmimą), tačiau šios teisės ribojimams pagrįsti yra būtina trijų sąlygų visuma: 1) pats ribojimo pagrindas yra nustatytas įstatymu; 2) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant užtikrinti visuotinai svarbius (viešuosius) tikslus; 3) turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (proporcingumas) tarp ginamo (viešojo) ir ribojamo (asmeninio) interesų. Teisėjų kolegija papildomai nurodė, jog kuo labiau varžoma subjektinė teisė į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą, tuo reikšmingesnis turi būti ginamas viešasis interesas, kad toks varžymas būtų laikomas proporcinga ribojimo priemone.

Teisėjų kolegija pripažino pagrįstais prokuroro kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Ši materialiosios teisės norma nurodo, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kitos CK 1.80 straipsnio nuostatos nenurodo šios taisyklės išlygų. Tokios išlygos neišplaukia ir iš kitų straipsnių, reglamentuojančių sandorių negaliojimą, nuostatų. Priešingai, CK 1.78 straipsnio, apibrėžiančio niekinius ir nuginčijamus sandorius, pirmoji dalis, nustatanti, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, ir kad šalys negali niekinio sandorio patvirtinti, tik pagrindžia taisyklės dėl imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo absoliutumą.

Apeliacinės instancijos teismas sutapatino prokuroro reikalavimus panaikinti administracinius aktus ir pripažinti negaliojančiu sandorį su reikalavimu dėl restitucijos taikymo. Pažymėta, kad restitucijos taikymas yra neatsiejamas nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu, t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu yra būtinoji restitucijos taikymo sąlyga (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), tačiau šie du institutai, nors jie pirmiau įvardytu būdu ir susiję tarp savęs, yra savarankiški, inter alia, jų taikymas priklauso nuo skirtingų faktinių ir teisinių pagrindų (sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, tačiau, kaip minėta, restitucija gali būti ir netaikoma, taip pat gali būti sprendžiama dėl kitokio restitucijos būdo nei restitucija natūra), todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino aptariamus institutus.

Teisėjų kolegija, remdamasi EŽTT išaiškinimais, patvirtinančiais, kad pirmiausia pati valstybė turi prisiimti neigiamus teisinius padarinius, atsiradusius dėl jos institucijų klaidų (šiuo aspektu turint omenyje tik santykius tarp valstybės ir nuo jos institucijų klaidų nukentėjusio asmens), konstatuoja, kad klausimas dėl restitucijos taikymo, kai pagrindas ją taikyti atsiranda dėl valstybės institucijų padarytų klaidų, priklausomai nuo restitucijos objekto pobūdžio, padaryto pažeidimo, dėl kurio siekiama apriboti asmens nuosavybės teisę, pobūdžio ir reikšmingumo, restitucijos taikymu siekiamo apginti viešojo intereso pobūdžio ir reikšmingumo, klaidingai sukurtų teisėtų lūkesčių egzistavimo trukmės, klaidos identifikavimo ir priemonių ją ištaisyti ėmimosi spartos ir kitų teisiškai reikšmingų kriterijų, gali būti sprendžiamas taip: 1) taikant restituciją natūra; 2) taikant restituciją alternatyviuoju būdu – sumokant ekvivalentą pinigais; 3) netaikant restitucijos.

Tais atvejais, kai nenustatoma nė viena iš sąlygų, sudarančių pagrindą taikyti restituciją natūra, pagal bendrąją taisyklę valstybės institucijų klaidos, padarytos perleidžiant nuosavybę, neturėtų būti taisomos taikant restituciją natūra, t. y. prievarta paimant nuosavybę. Tokiais atvejais egzistuoja dvi alternatyvos – restitucijos atlikimas sumokant ekvivalentą pinigais arba restitucijos netaikymas.