Komentarai

A. Šekštelo. Post-Achmea stadija – prieštarauk laiku arba švedų pamokos PL Holdings byloje

Beveik visi, kas nors kiek susiję su arbitražo teise, žino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimą Achmea v. Slovakia byloje. Teisingumo Teismas pripažino, kad tarp ES valstybių narių sudarytose dvišalėse investicijų apsaugos sutartyse esančios arbitražinės išlygos negalioja, jei prieštarauja ES teisei.

Achmea sprendimas sukėlė daug prieštaringų diskusijų. Daugiausia, toks Teisingumo Teismo sprendimas buvo kritikuojamas kaip politinis ir antrinantis Europos Komisijos siekiui panaikinti tokias sutartis ir įsteigti specializuotą teismą valstybių ir investuotojų ginčų nagrinėjimui. Regis, atėjo pabaiga tokio pobūdžio ginčams.

Tačiau po metų, visų dėmesį prikaustė Švedijos Svea apeliacinio teismo sprendimas. Švedijos teismas atmetė Lenkijos skundą dėl dviejų arbitražo sprendimų pagal Belgijos – Lenkijos dvišalę investicijų apsaugos sutartį. Teismas didžiąja dalimi paliko galioti Stokholmo arbitražo sprendimus, kur Liuksemburgo investuotojas, PL Holdings, laimėjo prieš Lenkiją. Arbitražo sprendimuose konstatuota, kad Lenkija nusavino PL Holdings inviesticijas dvejose (vėliau susijungusiuose) bankuose.

Savo 90 puslapių apimties sprendime Svea apeliacinis teismas išdėstė daug argumentų, kodėl palieka galioti arbitražo sprendimus. Neišvengiamai, teismas analizavo ir Achmea sprendimą ir jo įtaką bylai. Tačiau teismas nutarė, kad PL Holdings byloje faktinė situacija buvo kitokia, nei Achmea byloje. Lemiamą įtaką teismui turėjo teisės į prieštaravimą įgyvendinimas.

Teisės į prieštaravimą esmė yra tokia: jeigu arbitražo bylos šalis žino, kad jos teisė pažeista, tačiau per protingą laiką neprieštarauja dėl tokio pažeidimo, įskaitant prieštaravimą arbitražo teismo jurisdikcijai nagrinėti bylą, laikoma, kad šalis atsisako savo teisės į prieštaravimą. Ji labai svarbi arbitraže, ką rodo ir Svea apeliacinio teismo argumentacija.

Teismas nurodė, kad skirtingai nuo Achmea bylos, Lenkija laiku neprieštaravo arbitražo bylose dėl arbitražo teismo kompetencijos nagrinėti bylą dėl to, kad negalioja arbitražinė išlyga, esanti Belgijos-Lenkijos dvišalėje investicijų apsaugos sutartyje. Teismas paaiškino, kad pagal Švedijos arbitražo įstatymo travaux préparatoires, „bendra prezumpcija yra kad šalis, kuri dalyvauja procese ir nedelsdama neprieštarauja arbitražo teismo jurisdikcijai, pripažįsta tokią jurisdikciją nagrinėti ginčą“.

Teismas nustatė, kad Lenkija šešis mėnesius pavėlavo pateikti tokius prieštaravimus arbitražo bylose ir tą padarė ne atsiliepime, bet triplike. Kas taip pat svarbu, teismas nurodė, kad pagal ES teisėje įtvirtintą nacionalinio proceso autonomiją, Achmea sprendimą būtina analizuoti per nacionalinio arbitražo įstatymo prizmę. O Švedijos arbitražo įstatymas, įskaitant jo 34 straipsnį, užkerta kelią ginčyti arbitražo sprendimą, jei šalis neprieštaravo jo teisių pažeidimams nagrinėjant bylą arbitraže. Teisė į prieštaravimą, beje, įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 7 straipsnyje.

Todėl Svea apeliacinis teismas pripažino, kad nėra pagrindo naikinti arbitražo sprendimų dėl to, kad Lenkija pavėluotai paprieštaravo dėl arbitražo teismo jurisdikcijos nagrinėti bylas. Ši Švedijos teismo pamoka rodo, kad šalims yra svarbu laiku užtikrinti teisės į prieštaravimą įgyvendinimą.

Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka & Audzevičius“ vyresnysis teisininkas

Raktažodžiai
Close
Close