Teismai

LAT apie hipotekos pabaigą ir išieškojimą iš įkeisto nekilnojamojo turto

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos balandžio 11 dieną priėmė dvi nutartis susijusias su nekilnojamojo turto hipotekos teisiniais santykiais.

Vienoje nutartyje teisėjų kolegija nagrinėjo klausimus, susijusius su nekilnojamojo turto hipotekos pabaiga. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad įkeitimo teisė tarnauja pagrindinei prievolei užtikrinti, todėl įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, gali pasibaigti, pasibaigus pagrindinei prievolei CK šeštosios knygos IX skyriuje išvardytais prievolių pabaigos pagrindais. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių prievolių pasibaigimo pagrindų yra CK 6.123 straipsnyje nustatytas pagrindas – prievolės pasibaigimas įvykdymu. Pirkėjo prievolė, kylanti iš pirkimo–pardavimo sutarties, pasibaigia, sumokėjus už jį nustatytą pinigų sumą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pirkėjui – fiziniam asmeniui – pagal būsimo būsto pirkimo–pardavimo sutartį atsiskaičius su pardavėju – to būsto statytoja įmone, kuriai iškelta bankroto byla, o ne jos kreditoriais, pirkėjo nuosavybės teisės suvaržymas hipoteka pasibaigia. Tokia praktika yra suformuota tais atvejais, kai preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį sudaro pirkėjas – fizinis asmuo, o pardavėjas – juridinis asmuo.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad ieškovė B. P. teigė, jog įsigijo nekilnojamąjį turtą nepasisekus investicijai į vertybinius popierius bei tai, kad ji įsigijo du kotedžus vietoj vieno, sprendė, kad ieškovė negali būti laikoma vartotoja, kaip neatitinkanti vartotojo požymių. Teisėjų kolegija sutiko su kasacinio skundo argumentais, kad vien teismų nustatytų aplinkybių (tai, kad pirkėja B. P. įsigijo du sublokuotus namus, ir tai, kad ji šį turtą įsigijo nepasisekus investicijai į vertybinius popierius) nepakanka konstatuoti, kad B. P. nėra vartotoja ir dėl to jai netaikomos CK 6.401 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Taip pat teismas pasisakė, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad mokėjimo tvarkos nustatymas (sumos dydis, sąskaita, į kurią reikia sumokėti) yra laikytinos sutarties sąlygomis, kurias būtina sutartyse nustatyti tam, kad sutarčių vykdymo veiksmų atlikimas būtų aiškus, ir pagrįstai sprendė, kad ieškovai laikytini pažeidusiais ginčo sutartis, nes mokėjimai buvo atlikti akivaizdžiai pažeidžiant mokėjimų tvarką. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad ieškovų veikimas (pervedimas sumų ne į tą sąskaitą) yra priešingas ir nesąžiningas hipotekos kreditoriaus atžvilgiu bei prieštaraujantis hipotekos sandorio tikslui ir proporcingumo principui.

Kitoje nutartyje buvo nagrinėjami klausimai, susiję su skolos sumažėjimu pardavus įkeistą turtą. Teisėjų kolegija pasisakė, kad jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese. Jeigu reikalavimas patenkinamas ir iš įkeisto turto, ir iš laiduotojo, tai taikytinos actio de in rem verso institutą (nepagrįstą praturtėjimą) reglamentuojančios teisės normos.

Kai kreditorius pareiškia reikalavimą pagrindiniam skolininkui ir nukreipia savo reikalavimą pagal solidariąją prievolę į įkeistą turtą ir tuo pačiu metu ar vėliau pateikia ieškinį dėl skolos priteisimo iš bendraskolio – laiduotojo, tai pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos iš laiduotojo sumos, turi ją mažinti iki skolos pagrindiniam skolininkui dydžio, jeigu teismo procesiniu sprendimu skola pagrindiniam skolininkui sumažinta dėl įkeisto turto pardavimo ir gautų pinigų sumokėjimo kreditoriui, nes laiduotojas neturi atsakyti kreditoriui daugiau, negu pagrindinis skolininkas. Tuo atveju, kai šis skolos dydis dėl įkeisto turto pardavimo pagrindiniam skolininkui sumažėjo vykstant apeliaciniam procesui dėl priteistinos iš laiduotojo skolos dydžio, tai tokį skolos dydžio perskaičiavimą turi atlikti apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos iš laiduotojo sumos mažinimą lemia ne šio teismo netinkamas materialiosios ar procesinės teisės normų taikymas, o objektyviai pasikeitusios faktinės aplinkybės, kurios nelaikytinos apeliacinio skundo ribų peržengimu.

Back to top button