LAT apie kreditorių teisę pateikti atskirąjį skundą pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį
Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalis, nustatanti, kad teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per įstatymo nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį tokią teisę turėjo kiekvienas įmonės kreditorius. Taigi nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo susiaurintas subjektų, galinčių kreiptis į teismą, ratas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija balandžio 1 dieną išaiškino, kad visi byloje dalyvaujantys asmenys, tarp jų ir kreditorius, kuris kreipėsi į teismą su prašymu taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, priimtos išnagrinėjus tokį prašymą, nepriklausomai nuo to, kada paduotas atskirasis skundas – iki 2016 m. sausio 1 d. ar po 2016 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegija konstatavo, kad kreditorius, kuris kreipėsi į teismą su prašymu taikyti poveikio priemonę buvusiam įmonės vadovui pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, priimtos išnagrinėjus tokį prašymą, ir po 2016 m. sausio 1 d.
ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis (tiek iki 2016 m. sausio 1 d., tiek po 2016 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija) reglamentuoja tik asmenų teisę kreiptis į teismą su prašymu taikyti poveikio priemones buvusiam įmonės vadovui ir nereglamentuoja asmenų teisės paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, priimtos išnagrinėjus tokį prašymą.
Be to, kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė du prašymus: 1) apriboti buvusio įmonės vadovo teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas pagal ĮBĮ straipsnio 10 straipsnio 14 dalį, 2) skirti buvusiam įmonės vadovui baudą pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi abu šiuos prašymus atmetė. Pareiškėja padavė atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties ir prašė abu prašymus tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė tik motyvus dėl pareiškėjos prašymo pagal ĮBĮ straipsnio 10 straipsnio 14 dalį ir nieko nepasisakė dėl pareiškėjos prašymo pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą. Teisėjų kolegija konstatatavo, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl pareiškėjo prašymo skirti baudą pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra be motyvų ir tai yra šios teismo nutarties absoliutus negaliojimo pagrindas.
