V. Mizaras. ES autorių teisių bendroje skaitmeninėje rinkoje direktyva: politikų bei lobistų kompromisas, galimai tapsiantis standartiniu eksperimentu visuomenei

Europos Parlamentas 2019 m. kovo 26 d. priėmė beveik tris metus diskutuotą autorių teisių Europos Sąjungoje reformai skirtą teisės aktą – Direktyvą dėl autorių teisių skaitmeninėje bendroje rinkoje. Šių metų balandžio 15 d. Direktyva dar turės būti patvirtinta ES Taryboje, ir po jos įsigaliojimo per 24 mėnesius privalės būti įgyvendinta valstybių narių vidaus teisėje.

Prieš įvardindamas esmingiausias Direktyvos nuostatas, bendriausia prasme šią Direktyvą vertinčiau tikrai nevienareikšmiai: yra ir teigiamų visuomenei bei rinkai reikalingų nuostatų, tačiau lygiai taip pat galima matyti ir ne visai pozityvių pasiūlymų XXI-ojo, kaip aukštųjų (moderniųjų) technologijų amžiaus kontekste. Mano supratimu, problema yra tokia, kad esant labai pasikeitusiam visuomeninių santykių dalyvių elgesiui, norima pačius santykius, o kartu ir dalyvių elgesį ir toliau reguliuoti pagal standartinį – leidimų ir draudimų – teisės metodą. Užuot, kad ES institucijos už kūrinių ir kitų saugomų objektų (gretutinių teisių objektų) viešą naudojimą jau visiems mums įprastose interneto svetainėse, talpinančiose ir skelbiančiose autorių teisės saugomą turinį, būtų pasiryžusios sumąstyti ir siūlyti įtvirtinti vietoj leidimų ir draudimų atitinkamą kompensacinį mechanizmą, eilinį kartą buvo nueita standartiniu keliu, kuris ne sprendžia, o kaip tik sukelia didesnes konfliktines situacijas tarp teisių turėtojų, naudotojų ir vartotojų. Ir toliau manoma, kad teisės priemonėmis galima kontroliuoti technologijų naudojimą. Nors man atrodo, kad tai beveik tuščia iliuzija, savęs apgaudinėjimas ir laiko švaistymas. Užuot galvoję, kaip teisė ir technologijos tarpusavy geriausiai galėtų derėti, to negalvojama, o ir toliau naudojami tokie patys teisiniai instrumentai, buvę ir XIX a., bet pamirštant, kad dabar yra XXI amžius.

Direktyva veikiausiai gali būti apibūdinama, kaip teisine prasme labai neapibrėžtas teisės aktas, labiausiai dėl turimo neproporcingai didelio kiekio vertinamojo ar abstraktaus pobūdžio nuostatų, ypač paliekant svarbius klausimus susireguliuoti savireguliavimo mechanizmais. Dar vienas aspektas, kuris, tikėtina, pasireikš, kai Direktyva bus įgyvendinta valstybių narių vidaus teisėje, tai pavojus skaldyti bendrąją rinką dėl ne vienodo minimos direktyvos nuostatų įgyvendinimo paskirose valstybėse. Tokia rizika iškyla, nes ne mažai direktyvos nuostatų yra dispozityvaus pobūdžio, o tai gali sąlygoti pakankamai svarbių klausimų skirtingą reguliavimą paskirose valstybėse. Dėl to, tam tikros valstybių narių teritorijos gali tapti mažiau palankesnėmis arba teisių turėtojams, arba naudotojams rinkomis, o kitos – atvirkščiai. Aišku, tai priklausys, kaip ir kokia apimtimi valstybės narės naudosis laisve sureguliuoti kitaip, negu numato pati Direktyva, arba susireguliuoti laisvai, kur Direktyva, apskritai, palieka valstybėms nuožiūros laisvę.

Iš esmės Direktyvos priėmimui daugiausiai įtakos darė kelių didelių grupių žaidėjai. Iš vienos pusės – atlikėjų, leidėjų, įrašų gamintojų organizacijos, kolektyvinio adminsitravimo asociacijos bei įvairūs lobistai, įskaitant netgi ir atskirų valstybių vyriausybes, o o iš kitos pusės autorių teisės saugomą turinį talpinančių ir skelbiančių interneto svetaines valdančios bendrovės (pvz., Facebook, Google (įskaitant, Youtube) irgi su savais lobistais. Ne veltui sklando vieša paslaptis, kad ši Direktyva yra viena iš brangiausiai kainavusių ES teisės aktų. Kitaip tariant, mažai vertybinės ideologijos, o daug interesų. O ten kur dominuoja interesai, ten net ne verta vertinti, kurie interesai yra vertingesni. Kas liko už didžiųjų industrijų žaidėjų – smulkesnieji naudotojai ar mažesni teisių turėtojai, vartotojai, tai jau ne tiek ir svarbu, nors teisės aktas skiriamas visiems visuomeninių santykių ar teisinių santykių subjektams. Beveik neabejoju, kad Direktyva ir ją įgyvendinančiais teisės aktais nebus patenkinta ne vieni rinkos dalyviai, ypač dėl to, kad pasiūlytas teisinis reguliavimas neatitinka vyraujančios socialinės ir technologinės realybės.

Bet toliau – konkrečiai apie esmingiausias Direktyvos nuostatas. Pradėsime nuo daugiausiai ginčų sukėlusių nuostatų – turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjų pareigų bei spaudos publikacijų leidėjų teisių. O po to – aptarsime kitas, ne ką mažiau svarbias nuostatas.

Turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjų pareigos (Direktyvos 17 str. (svarstymo metu buvęs 13 str.)

Direktyvos 17 straipsnis skirtas naujai interneto tarpininkų kategorijai – turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjams ir jų pareigoms. Šie subjektai gali būti laikomi teikiančiais specialias informacinės visuomenės paslaugas – turinio dalijimosi internetu paslaugas. Pastarąsias paslaugas teikiančiais laikomi subjektai, kurie:

• savo valdomose interneto svetainėse saugo didelį kiekį kūrinių ir kitų autorių teisės saugomų objektų ir suteikia visuomenei prieigą prie jų, kad vartotojai galėtų autorių teisės saugomą turinį išsikviesti elektroniniais ryšiais;
• gauna iš to tiesioginį ar netiesioginį pelną;
• savo veikloje vykdo organizacines ir skatinamąsias priemones tam, kad pritrauktų kuo didesnę auditoriją.

Standartiniai tokių turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjų pavyzdžiai – Youtube, Facebook, Soundcloud. Taigi, Direktyvos 17 straipsnis iš esmės skirtas toms interneto svetainėms, kurios veikia turinio dalijimosi internete paslaugų rinkoje ir konkuruoja su kitomis veikiančiomis svetainėmis, pvz., Netflix, Spotify.

Tačiau minimas straipsnis netaikomas ir toliau aptariamos pareigos nebus būdingos elektrinio ryšio paslaugų teikėjams (pvz., Proximus) (t. y. asmenų tarpusavio ryšio paslaugoms ir paslaugoms, kurias visas ar didžiąją dalį sudaro signalų perdavimas, neteikiant turinio perdavimo ar redakcinės jo kontrolės paslaugų), debesų paslaugų verslas verslui (B2B) teikimui (pvz., Amazon Web Services) ir debesų paslaugoms, leidžiančioms jos paslaugų naudotojams išsikviesti turinį savo asmeniniam naudojimui, elektroninių parduotuvių svetainėms (pvz., eBay). Taip pat Direktyvos 17 straipsnis netaikomas ne pelno internetinėms enciklopedijoms (pvz., Wikipedia), ne pelno švietimo ir mokslinių duomenų saugykloms bei atvirojo kodo programinės įrangos kūrimo ir dalijimosi platformoms.

Minėtame Direktyvos straipsnyje įtvirtinamos tokios turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjams (toliau – sutrumpinimas IPT) būdingos taisyklės.

1. Turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjai pripažįstami atliekantys viešo paskelbimo internete veiksmą, t. y. pripažįstami kūrinių ar gretutinių teisių objektų naudotojais autorių teisės prasme;
2. Kadangi turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjai pripažįstami naudotojais, tai jiems nustatoma pareiga gauti iš teisių turėtojų ar jų teises administruojančių kolektyvinio administravimo asociacijų leidimus (licencijas) dėl autorių teisių objektų naudojimo viešo paskelbimo būdu (beje, minėtų subjektų gauta licencija apims ir leidimus naudotojams, kurie ne komerciniais tikslais ar negaunant didelių pajamų naudojasi turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjų paslaugomis įkeldami turinį į platformą);
3. Kadangi turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjai pripažįstami autorių teisių objektų naudotojais, tai jie turės gauti ne tik licencijas, bet ir privalės mokėti atlyginimą teisių turėtojams už jų kūrinių ar kitų saugomų objektų viešą skelbimą interneto svetainėse;
4. Jeigu turinio dalijimosi internetu paslaugų teikėjai nepasirūpina licencijų iš teisių turėtojų gavimu, tokiu atveju  jiems gali būti taikoma atsakomybė dėl galimų autorių teisių ar gretutinių teisių pažeidimų, išskyrus, jeigu jie įrodo tokias kumuliatyvias sąlygas:

a. Dėjo visas pastangas licencijų gavimui;

b. Vadovaudamiesi aukštais verslo profesinio rūpestingumo standartais dėjo pastangas, kad užtikrintų autorių teisės saugomų objektų, dėl kurių teisių turėtojai jiems suteikė aktualios ir reikalingos informacijos, neprieinamumą;

c. Gavę pakankamai pagrįstą teisių turėtojų pranešimą, operatyviai veikė, kad savo interneto svetainėse panaikintų prieigą prie kūrinių ar kitų saugomų objektų, apie kuriuos praneša, arba pašalintų juos iš savo interneto svetainių, ir dėjo visas pastangas, kad užtikrintų kelią jų įkėlimui ateityje.

Taigi, viena vertus, matome, kad turinio dalijimosi internete paslaugų teikėjams nėra numatoma bendro pobūdžio išankstinė stebėjimo arba kokių nors į interneto svetainę įkeliamo turinio filtrų įdiegimo pareiga, skirta įkeliamo turinio kontrolei.

Kita vertus, kaip matyti, iš aukščiau išdėstytoje pastraipoje, pažymėtoje 4 (c) punktu, numatyto įpareigojimo, yra numatoma, vadinčiau, į interneto svetainę įkeliamo turinio „post-filtravimo“ pareiga. Turiu omeny tai, kad turinio internete dalijimosi paslaugų teikėjas, vieną kartą pašalinęs autorių teises pažeidžiantį turinį, turi užtikrinti, kad dar kartą į svetainę nepakliūtų teises pažeidžiantis turinys. Būtent šis įpareigojimas ir kelia didelį neapibrėžtumą bei galimas grėsmes dėl turinio įkėlimo ir skleidimo internete ribojimų ateityje. Minimos „post-filtravimo“ pareigos vykdymas gali sąlygoti informacijos sklaidos ribojimą, kadangi visiškai neaišku, kaip bus vykdoma turinio kontrolė, jeigu turinys bent kiek sutaps su pašalintu iš svetainės turiniu.

Taigi, tai, kad turinio dalijimosi internete paslaugų teikėjai turi pasirūpinti licencijomis, arba, kad gavę iš teisių turėtojų pranešimą apie jų teises pažeidžiančio turinio skleidimą svetainėje turi riboti prieigą prie tokio šaltinio ar jį pašalinti, tai lyg ir įprasta, ir tai nėra kokia nors savaiminė naujovė. Tačiau problema, yra ta, kad turinio internete dalijimosi paslaugų teikėjai įpareigojami užtikrinti, kad į svetainę ir vėliau nepakliūtų turinys, kuris ar kurio dalis kaip nors sutaptų su pašalintu turiniu. O tai sukelia didelį rūpestį ypač vartotojų generuojam turiniui (user generated content), kurie kuria turinį ant jau esančio turinio, pakeisdami nedideles detales, įskaitant garsų tonaciją, vaizdinių elementų papildymą ar nežymiai perdirbdami esantį kūrinį. Tai, kad Direktyva ir toliau leidžia netaikyti minėtų kontrolės (filtravimo) pareigų citavimo, kritikos, recenzijos, naudojimo karikatūrai, parodijai ar pastišui, problemos nešalina, kadangi minėti atvejai yra pakankamai siauros apimties, ir nesusiję su naujo turinio kūrimu keičiant (perdirbant) esamą sukurtą turinį.

Be abejo, galima įsivaizduoti, kad galbūt turinio dalijimosi internete paslaugų teikėjai sukurs ir naudos ypatingai protingą algoritmą (dirbtinį intelektą), kuris gebės atpažinti ir nežymius pakeitimus, ir neblokuos turinio įkėlimo. Bet ar taip bus, visiškai neaišku, lygiai kaip ir neaišku, kiek reikės žmogiškųjų jėgų tam, kad įkeliant turinį į interneto svetainę būtų išsiaiškinama, ar iš tikrųjų padaryti pakeitimai sutampa ir kiek nesutampa su pašalintuoju turiniu. O jau nekalbant apie tai, kad žmogiškuosius resursus teks pasitelkti ir tam, kad išsiaiškinti, ar konkrečiu atveju įkeliamas turinys patenka į nustatytus autorių teisių ar gretutinių teisių subjektų teisių apribojimus, kai yra leidžiamas laisvas autorių teisės saugomų objektų naudojimas (kaip kad, pvz., citavimas, parodija, karikatūra, arba kad ir moksliniame pranešime įterpta muzikinio kūrinio dalis ar pan.). Bet visa tai reiškia, kad turinio įkėlimas į interneto svetainę tampa ne laisvu, o iš anksto ribojamu tam tikros patikros.

Tiesa, Direktyvoje numatyta tam tikras „palengvinimas“ toms interneto svetainėms, kurios veikia ES trumpiau nei tris metus ir kurių metinė apyvarta yra mažesnė nei 10 mln. EUR, nebent jų svetaines per paskutinius kalendorinius metus aplankė daugiau nei 5 mln. lankytojų. Tokie IPT neturės „post-filtravimo“ pareigos įkeliant turinį, tikrinant ar šis kaip nors nesutampa su pašalintuoju.

Spaudos publikacijų apsauga (spaudos leidėjų teisės) (Direktyvos 15 str. (svarstymo metu buvęs 11 str.)

Direktyvos 15 straipsnis ES mastu įtvirtina visiškai naują išimtinių teisių subjektų grupę – spaudos publikacijų leidėjus (publishers of press publications). Spaudos publikacijų leidėjai kaip pirminiai teisių subjektai turės išimtines teises į jų organizacinėmis ir finansinėmis pastangomis paskelbtas publikacijas, jų dalis bei jų visumą.

Šiame straipsnyje spaudos leidėjams numatytos dvi turtinės teisės: spaudos publikacijų naudojimui internete būtinos teisės – publikacijų atgaminimo ir viešo paskelbimo internete. Šias teises spaudos publikacijų leidėjai įgis dvejiems metams nuo publikacijos paskelbimo (terminą, kaip ir įprasta autorių teisėje, skaičiuojant nuo metų, einančių po tų, kai publikacija paskelbta, sausio 1 d.). Beje, ES Komisijos siūlytame pirminiame Direktyvos variante šis terminas buvo siūlomas net 20 m., Europos Parlamento tekste – 5 m., Europos Tarybos tekste – 1 m.. Tai antrasis Direktyvos straipsnis, kuris nuo pat jos svarstymo pradžios kėlė irgi daug diskusijų ir ginčų. Kitaip tariant,.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad spaudos publikacijų leidėjų išimtinės teisės taikomos tik tų publikacijų atžvilgiu, kurios bus paskelbtos po Direktyvos įsigaliojimo. Taigi, kokia šio straipsnio esmė.

Pirmiausiai, Direktyvos 15 straipsnyje numatytos nuostatos taikomos spaudos (naujienų ar su kitomis temomis susijusios informacijos) publikacijų leidėjams – subjektams, prisiimantiems redakcinę atsakomybę ir jiems kontroliuojant leidžiantiems spaudos publikacijas plačiajai visuomenei bet kurioje laikmenoje (popieriuje ar elektroniniame formate).

Spaudos publikacija yra daugiausiai iš žurnalistinio pobūdžio literatūros kūrinių sudarytas rinkinys, bet kurį gali sudaryti ir kiti kūriniai ar kiti objektai (vaizdo įrašai, nuotraukos) ir kuris sudaro atskirą vienetą bendrą pavadinimą turinčiame periodiniame ar reguliariai atnaujiname leidinyje, tokiame, kaip laikraštis arba bendro pobūdžio ar specializuotas žurnalas. Kitaip tariant, tai gali būti ir popieriuje leidžiamos spaudos, ir elektroninės žiniasklaidos leidėjų teisės kontroliuoti jų leidžiamos spaudos publikacijų naudojimą internete.

Minimas straipsnis netaikomas moksliniais ar akademiniais tikslais skelbiamiems periodiniams leidiniams (pvz., mokslo žurnalams), taip pat interneto svetainėms, pvz., tinklaraščiams, kuriuose teikiama informacija, susijusi su veikla, kuri nevykdoma kokio nors vieno naujienų leidėjo iniciatyva ir jo redakcine atsakomybe ar jam kontroliuojant.

Antra, spaudos publikacijų leidėjai išimtines teises turi:

• tik dėl jų leidžiamų publikacijų naudojimo internete,
• tik atgaminimo bei viešo paskelbimo internete teises;
• tik informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atžvilgiu, t. y. tų subjektų, kurie vykdo veiklą internete ir savo valdomose svetainėse skelbia naujienas (informaciją) (pvz., bing.com/news; news/google.com).

Trečia, kadangi spaudos publikacijų leidėjai įgyja dvi išimtines teises, tai reiškia, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjai norėdami atgaminti ir viešai skelbti internete jų publikacijas ar dalis, turės mokėti atlyginimą už tokį naudojimą. Dalį gautų pajamų spaudos leidėjai turės mokėti kūrinių (straipsnių) autoriams.

Ketvirta, Direktyvos 15 straipsnyje numatytomis išimtinėmis teisėmis spaudos publikacijų leidėjai negalės naudotis, jeigu informacinės visuomenės paslaugų teikėjai savo svetainėse įterps hipersaitus (t. y. padarys nuorodas į spaudos leidėjo interneto svetainę (pvz., bing.com/news svetainėje įterpiamas hipersaitas į delfi.lt paskelbtą publikaciją, ir vartotojas paspaudęs nuorodą tiesiogiai perkeliamas į delfi.lt svetainę), taip pat netaikomas vien spaudos publikacijose paskelbtiems faktams (t. y. faktinei informacijai, kuriai kaip tokiai autorių teisės apsauga netaikoma). Taip pat nebus galima uždrausti naudoti pavienius žodžius ar labai trumpas spaudos publikacijų ištraukas. Tiesa, ką reiškia labai trumpos spaudos publikacijų ištraukos, nėra aišku, išskyrus tai, kad Direktyvos konstatuojamoje dalyje išsakoma mintis, kad labai trumpų ištraukų sąvoka turi būti aiškinama taip, kad nebūtų daromas poveikis Direktyvos 15 straipsnyje numatytų teisių veiksmingumui. Tai labai vertinamasis dalykas, ir dėl to lieka neaišku, ar, pvz., vadinamieji snipet‘ai (trumpos ištraukos iš publikacijų), kurių naudojimas šiuo metu yra ypač paplitęs naujienų svetainėse, bus įmanomas ar ne.

Vertinant Direktyvos 15 straipsnio nuostatas, galima sakyti, kad jo taikymo paskirtis ir prasmė yra vienas iš labiausiai mistiškiausių dalykų visos Direktyvos kontekste. Taip galima teigti dėl kelių dalykų.

Pirmiausiai, Direktyvos 15 straipsnyje išdėstytas reguliavimas yra perteklinis, nes ir šiuo metu pagal galiojančius autorių teisių įstatymus spaudos leidėjai turi turtines teises į savo publikacijas arba kaip darbdaviai į „tarnybinius“ jų darbuotojų sukurtus kūrinius (straipsnius), arba perėmę (turintys) pagal sutartis, o taip pat ir savarankiškas turtines teises į kolektyvinius kūrinius. Be to, dar spaudos leidėjai gali saugoti savo teises ir kaip duomenų bazių gamintojai. Todėl dar papildomų teisių suteikimas spaudos leidėjams sunkiai pagrindžiamas, ir gali būti vertinamas kaip pakankamai grėsmingas prieigos prie informacijos ribojimas.

Antra, jeigu anksčiau, dar Direktyvos svarstymo eigoje, buvo galima manyti, kad spaudos publikacijų leidėjai norėtų gauti atlyginimą ir kontroliuoti interneto naujienų skleidėjus dėl trumpų ištraukų iš jų publikacijų, kas iš tiesų būtų buvę pagrindu drausti daryti vadinamuosius snipet‘us, tai pagal priimtąją Direktyvos 15 straipsnio redakciją, kaip minėta, labai trumpoms ištraukoms padaryta išimtis. Nežiūrint to, kad neaišku, kas bus laikoma labai trumpa ištrauka, tačiau tikėtina, kad snipet‘ų naudojimo galimybė nebus atimta. Bet tai savo ruožtu kelia pagrįstą klausimą, apskritai, kokiems atvejams minimas 15 straipsnis spaudos publikacijų leidėjų naudai bus taikomas. Kokiais atvejais spaudos publikacijų leidėjai naudosis savo naujomis teisėmis, ypač lyginant su dabar turimomis turtinėmis teisėmis į leidžiamus laikraščius, žurnalus, nesvarbu kokioje laikmenoje, kaip į kolektyvinius kūrinus?

Tačiau Direktyvoje yra ir kitų nuostatų, kurios vienaip ar kitaip yra reikšmingos ir vertintinos teigiamai.

Laisvesnis autorių teisės saugomų objektų (kūrinių, gretutinių teisių objektų, duomenų bazių) naudojimas mokslinių tyrimų, mokymosi bei kultūros paveldo išsaugojimo tikslais

Direktyvoje numatomi nauji autorių ir kitų teisių turėtojų atgaminimo ar (ir), viešo platinimo ar (ir) viešo paskelbimo teisių apribojimai, susiję su galimybėmis laisvai panaudoti kūrinius ar kitus saugomus objektus mokslinių tyrimų ir mokymosi tikslais. Tokie atvejais yra trys.

Pirma, kūrinių ir kitų saugomų objektų (taip pat ir duomenų bazių) atgaminimo (perkėlimo) teisės apribojimas tekstų ir duomenų gavybai (text and data mining) mokslinių tyrimų tikslais (Direktyvos 3 str., 3a str.).

Tekstų ir duomenų gavyba yra suprantama kaip automatizuota analizės technika, kuria siekiama analizuoti tekstą bei duomenis skaitmenine forma tam, kad sukurti (gauti), sugeneruoti informaciją, įskaitant bet neapsiribojant, modelius, tendencijas, tarpusavio ryšius (koreliacijas). Nuo dabartinio reguliavimo ši nauja nuostata skiriasi tuo, kad dabar yra galimybė mokslinių tyrimų tikslais atgaminti ar perkelti į kitą laikmeną tik nedidelę (neesminę) dalį teksto ar duomenų bazės turinio į kitą laikmeną ar kitokią formą, tuo tarpu naujasis apribojimas leis visumą teksto (ar tekstų), taip pat duomenų bazę kaip tokią atgaminti, perkelti į kitą laikmeną ar formatą (skaitmeninį) tam, kad būtų galima juos tirti minėtais mokslinių tyrimų tikslais. Tokius veiksmus galės atlikti tik mokslinių tyrimų organizacijos ir kultūros paveldo įstaigos. Mokslo tyrimų organizacijomis laikomi universitetai, įskaitant jų bibliotekas, mokslinių tyrimų institutai ar bet kurios kitos organizacijos, kurių svarbiausias tikslas yra vykdyti mokslinius tyrimus arba teikti švietimo paslaugas kartu vykdant mokslinius tyrimus. Tiesa, reikės išpildyti tokias dvi sąlygas: (1) tyrimai atliekami nesiekiant pelno arba visą pelną reinvestuojant į mokslinius tyrimus arba (2) vykdant valstybės narės pripažintus su viešuoju interesu susijusius uždavinius taip, kad įmonė, turinti esminės įtakos tokiai organizacijai, neturėtų pirmenybės susipažinti su mokslinių tyrimų rezultatais.

Deja, direktyva leidžia numatyti, kad teisių turėtojai gali riboti ar drausti jų objektų atgaminimą tekstų ir duomenų gavybos tikslais.

Antra, Kūrinių ir kitų saugomų objektų naudojimas mokymo tikslais skaitmeniniu formatu ir teikiant mokymo paslaugas, kertančias vienos valstybės sienas (Direktyvos 5 str.)

Direktyva numato, kad valstybės narės turės numatyti atgaminimo ir viešo skelbimo teisės apribojimą, leidžiant naudoti kūrinius ir kitus saugomus objektus skaitmenine forma mokymo tikslais, nesiekiant komercinių tikslų, jeigu toks naudojimas vyksta mokymo įstaigų patalpose ar per apsaugotą elektroninę aplinką (pvz., virtualią mokymosi aplinką, kaip kad yra Vilniaus universitete), pasiekiamą tik mokiniams ar studentams ir jų mokymo personalui). Nuo dabartinio reguliavimo toks pasiūlytas naujas apribojimas skiriasi tuo, kad dabar leidžiama atgaminti ir viešai skelbti mokymo tikslais nedidelius kūrinius ar trumpas kūrinių ištraukas.

Direktyva taip pat numato, kad naudojant mokymo tikslais kūrinius ir kitus saugomus objektus elektroninėje erdvėje, kai teikiamos mokymo paslaugos ne vienoje valstybėje, o keliose (pvz., mokymo kursas siūlomas keliose valstybėse esantiems studentams), tai laikoma, kad naudojimo veiksmai atliekami tik toje valstybėje, kurioje yra įsisteigusi mokymo įstaiga.

Tačiau direktyva leidžia valstybėms narėms savo įstatymuose numatyti, kad tam tikrų objektų atžvilgiu (pvz., tų, kurie išimtinai ir yra parengti mokymui (pvz., kaip vadovėliai) minėtas apribojimas netaikomas, jeigu specialiai švietimo rinkai išleistų kūrinių ar kitų saugomų objektų licencijos, leidžiančios atlikti minėtus atgaminimo ir viešo paskelbimo veiksmus yra lengvai gaunamos rinkoje.

Taip pat valstybės narės galės numatyti už tokio apribojimo nustatymą teisių turėtojams kompensaciją. Kitaip tariant, valstybėse narėse toks platesnis apribojimas galės būti atlygintinis taip, subalansuojant teisių turėtojų ir visuomenės interesus.

Trečia, komercinėje apyvartoje nesančių kūrinių (out-of-commerce) laisvas panaudojimas (Direktyvos 8 str.).

Valstybės narės turės numatyti, kad kolektyvinio administravimo asociacijos turės teisę suteikti neišimtinę licenciją kultūros paveldo įstaigai ne komerciniais tikslais atgaminti, platinti ir viešai skelbti kūrinius ar kitus saugomus objektus, nuolat esančius šių įstaigų fonduose, jeigu tokių objektų nėra komercinėje apyvartoje. Nebuvimas komercinėje apyvartoje reiškia, kad objektų negalima įsigyti prekyboje ir buvo panaudotos protingos pastangos išsiaiškinti jų prieinamumo / neprieinamumo prekybos kanaluose galimybes.

Tačiau taip pat turės būti numatyta, kad valstybėse narės bus sudaromos paprastai prieinamos, efektyvios galimybės teisių turėtojams bet kuriuo metu atšaukti savo kūrinius ar kitus objektus iš panaudojimo, kaip kad apyvartoje nesančių kūrinių.

Direktyvoje numatoma, kad bus įsteigiamas ir nuolat tvarkomas komercinėje apyvartoje nesančių kūrinių ar kitų saugomų objektų registras, kurį prižiūrės Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba.

Ketvirta, kūrinių ar kitų saugomų objektų atgaminimas kultūros paveldo išsaugojimo tikslais (Direktyvos 6 str.)

Valstybės narės privalės nustatyti platesnę, lyginant su dabartiniu reguliavimu, atgaminimo teisės apribojimą, leisdamos kultūros paveldo įstaigoms daryti bet kurių jų fonduose (ar kolekcijose) nuolat esančių kūrinių ar kitų saugomų objektų kopijas bet kokiu formatu ar bet kokioje laikmenoje tokių kūrinių ar kitų objektų išsaugojimo tikslais ir tiek, kiek tai būtina jiems išsaugoti. Kultūros paveldo įstaiga laikoma viešai prieinama biblioteka, muziejus, archyvas ar filmų arba garso įrašų paveldo įstaiga (į šį sąrašą nepatenka mokymo įstaigų bibliotekos).

Kaip matome, toks apribojimas leis atgaminti reikiamą kūrinių ar kitų saugomų objektų kopijų kiekį bet kokioje formoje ir laikmenoje, nesvarbu, kokia priemone ar technologija, bet kuriuo kūrinio ar kito saugomo objekto egzistavimo momentu, jeigu to reikia išsaugojimo tikslais.

Pagal dabartinį reguliavimą, tokius atgaminimo veiksmus galima atlikti tik, jeigu tas būtina išsaugoti arba atgaminti prarastą, sunaikintą arba tapusį netinkamu naudoti kolekcijų egzempliorius arba kai reikia atkurti prarastą, sunaikintą ar tapusį netinkamą naudoti kitos panašios bibliotekos, mokymo įstaigos, muziejaus arba archyvo nuolatinės kolekcijos egzempliorių, ir jeigu tokio egzemplioriaus neįmanoma gauti kitais būdais.

Autorių ir atlikėjų sutartinių teisių stiprinimas

Direktyvos 18-22 straipsniai įtvirtina pakankamai svarbias autoriams ir atlikėjams sutartines teises, kuriomis jie galės naudoti kūrinių, atlikimų įrašų leidėjų atžvilgiu. Išskirtinos trys sutartinio teisinio pobūdžio teisės, ir šių teisių nebus galima apriboti ar panaikinti autorių (atlikėjų) ir leidėjų sutartimis. Tiesa, toliau nurodomos sutartinės garantijos netaikomos kompiuterių programų autoriams.

Pirma, teisė reikalauti peržiūrėti ir pareikalauti atlyginimo, kuris būtų tinkamas ir proporcingas, atsižvelgiant į leidėjų gaunamas pajamas ir kūrinio ar kito saugomo objekto naudojimą komercinėje apyvartoje.

Antra, teisė gauti informaciją apie teisių naudojimą komercinėje apyvartoje, gautas leidėjų pajamas iš kūrinių ar atlikimų įrašų naudojimo, o taip pat informaciją apie sublicenciatus.

Trečia, teisė per tam tikrą laiką po išimtinės licencinės ar teisių perdavimo sutarties sudarymo, atsisakyti sutarties (išimtinės licencijos suteikimo ar teisių perdavimo), jeigu leidėjas (kita sutarties šalis) nepakankamai eksploatuoja (naudoja) kūrinį ar atlikimo įrašą komercinėje apyvartoje (rinkoje). Vietoj išimtinės licencijos atšaukimo, autorius (atlikėjas) galės pakeisti licencijos rūšį – vietoj išimtinės į neišimtinę, kas atvertų galimybes suteikti licenciją ir kitiems suinteresuotiems naudotojams.

Stebėtina, kad svarstant direktyvą iš esmės visas dėmesys buvo sukoncentruotas ties Direktyvos (15 ir 17 straipsniais (buvusiais 11 ir 13 straipsniais), o įrašų leidėjai ir knygų leidėjai kažkaip pamiršo aptartąsias sutarčių teisei skirtas nuostatas, kurios naudingos autoriams ir atlikėjams, bet visai neįprastos leidėjams, nes gerokai riboja jų interesus bei sutarčių laisvės principo veikimą.

Direktyvoje yra keletas dar ir kitų nuostatų, bet jos yra pakankamai specifinės ir taikytinos labai konkrečiose veikslo srityse (pvz., išplėstinių licencijų suteikimas kolektyvinio administravimo subjektų veikloje).

Apibendrinant galima apgailestauti, kad dėl iš esmės dviejų straipsnių – 15 ir 17 – Direktyva tapo atskirų lobistinių organizacijų ir politikų rietenų, ambicijų ir principų įkaitu. Tai kenkia autorių teisės reputacijai. Panašiai jai pradeda kenkti ir standartinių priemonių naudojimas, neįvertinant susiformavusios naujos „internetinės kultūros“. Direktyva iš dalies yra vintažinis produktas, kuris netinka internetinių kūrėjų kartai, sekundžių greitumo informacijos sklaidos ir gavimo kartai bei laikmečiui. Mes eilinį kartą, matyt, iš savo tinginystės mąstyti ar priiminėti drąsesnius sprendimus, apsiribojame naiviomis frazėmis, kad turėti kažkokią priemonę, kuri savaime nors ir pasmerkta būti neefektyvia ir konfliktine visuomenės atžvilgiu, yra geriau negu kad jos neturėti. Bet, mano supratimu, jeigu jau pagrindiniu Direktyvos priėmimo tikslu tapo, kaip vieniems didiesiems rinkos žaidėjams iš kitų didžiųjų rinkos žaidėjų pasiimti pinigus už kūrinių ir kitų saugomų objektų naudojimą, tai visiškai neakceptuotina tai, jog į šį pinigų paskirstymo mechanizmą įtraukiama visi visuomenė. Didieji rinkų žaidėjai arba turi susitarti, kaip iš internete vykdomos veiklos, kurioje naudojami kūriniai ar kiti saugomi objektai, gaunamą pelną pasidalins, arba, jeigu nesusitaria, tai kartu su politikais turi sugalvoti tokio pasidalinimo modelį. Bet neturi būti į pinigų dalybas įtraukiama visuomenė, kuriai šiame laikmetyje yra svarbu turėti neribotas prieigas prie informacijos skleidimo ir jos gavimo įvairiausiais būdais, kokiais tik leidžia tiek technologinė pažanga, tiek ir informacinės visuomenės ar kitų produktų / paslaugų teikėjų išmonė ir kūryba.

Vytautas Mizaras yra VU TF profesorius, advokatų kontoros Ellex Valiūnas partneris, advokatas